Grįžkime keletą metų atgal. Persijos mieste Sūzuose gyveno vienas izraelitas, vardu Nehemijas. Jis buvo karaliaus Artakserkso tarnas. Vieną dieną pas Nehemiją iš Judo srities atkeliavo jo brolis ir pranešė liūdną žinią: „Į Jeruzalę grįžę žmonės gyvena nesaugiai. Miesto siena, kurią babiloniečiai išgriovė, ir vartai, kuriuos jie sudegino, vis dar neatstatyti.“ Tokia žinia Nehemiją labai prislėgė. Jis nusprendė vykti į Jeruzalę ir tenykščiams padėti, todėl meldė Jehovos, kad karalius jį išleistų.

Karalius pastebėjo, kad Nehemijas yra labai susirūpinęs. Jis pasakė: „Dar nesu matęs tavęs tokio nusiminusio. Kas tau neduoda ramybės?“ Nehemijas atsakė: „Kaip nebūsiu nusiminęs, jei mano miestas Jeruzalė guli griuvėsiuose?“ Karalius paklausė: „Kaip galiu tau padėti?“ Nehemijas tuoj pat mintyse pasimeldė Jehovai ir paprašė karaliaus: „Prašau išleisti mane į Jeruzalę, kad galėčiau atstatyti miesto sieną.“ Karalius Artakserksas leido ir dar pasirūpino, kad iki Jeruzalės Nehemijas nukeliautų saugiai. Be to, paskyrė Nehemiją Judo krašto valdytoju ir davė medienos miesto vartams.

Atvykęs į Jeruzalę, Nehemijas apžiūrėjo miesto sieną. Tada surinko kunigus bei pareigūnus ir pasakė: „Miesto būklė apgailėtina. Turime imtis darbo.“ Visi sutiko ir netrukus prasidėjo sienos atstatymo darbai.

Bet kai kurie izraelitų priešai ėmė iš jų šaipytis sakydami: „Tą jūsų statomą sieną net lapė sugriautų.“ Darbininkai į pašaipas nekreipė dėmesio ir toliau darbavosi. Siena darėsi vis aukštesnė ir tvirtesnė.

Priešai sumanė užpulti miestą iš visų pusių. Sužinoję apie jų kėslus, žydai labai išsigando. Bet Nehemijas juos ramino: „Nebijokite. Su mumis yra Jehova.“ Kad apsaugotų statybininkus, Nehemijas  pastatė sargybinius. Todėl priešai nieko negalėjo žydams padaryti.

Praėjus vos 52 dienoms, sienos ir vartų atstatymo darbai buvo užbaigti. Į Jeruzalės sienos pašventinimą Nehemijas sukvietė visus levitus. Juos suskirstė į du giesmininkų būrius. Tada būriai laiptais užlipo ant sienos prie Šaltinio vartų ir, patraukę į skirtingas puses, ėjo sienos viršumi aplink miestą. Eidami grojo trimitais, lėkštelėmis ir arfomis, giedojo Jehovai giesmes. Visi žmonės – vyrai, moterys ir vaikai – aukojo Jehovai aukas ir džiūgavo. Toli buvo girdėti jų linksmybė.