Mozė faraonui pažadėjo, kad jo akyse daugiau nebesirodys. Bet prieš išeidamas dar pasakė: „Vidurnaktį visi pirmagimiai, tiek paties faraono sūnus, tiek vergų sūnūs, mirs.“

Jehova įsakė izraelitams paruošti ypatingą vakarienę: „Papjaukite vienų metų avinėlį arba ožiuką ir jo krauju patepkite savo durų staktas. Iškepkite mėsą ir valgykite su nerauginta duona. Būkite apsirengę ir apsiavę kojas, pasiruošę tuoj pat iškeliauti. Šią naktį aš jus išvesiu į laisvę.“ Tik įsivaizduok, kaip izraelitai džiaugėsi tai girdėdami!

Vidurnaktį Jehovos angelas apėjo kiekvienus namus Egipte. Visuose namuose, kurių durų stakta krauju patepta nebuvo, mirė šeimos pirmagimis. Sūnaus neteko tiek vargšų, tiek turtuolių šeimos. Bet į namus, kurie krauju patepti buvo, angelas neužėjo, praėjo pro šalį. Todėl izraelitų namuose nemirė nė vienas vaikas.

Mirė net paties faraono sūnus. Šito faraonas nebegalėjo pakelti. Todėl pasišaukęs Mozę ir Aaroną pasakė: „Keliaukite iš čia! Eikite ir garbinkite savo Dievą. Pasiimkite ir savo gyvulius.“

 Šviečiant mėnulio pilnačiai izraelitai, pasiskirstę giminėmis ir šeimomis, paliko Egiptą. Išėjo 600 000 vyrų ir daugybė moterų bei vaikų. Su izraelitais iškeliavo ir nemažai kitų tautų žmonių, kurie norėjo garbinti Jehovą. Pagaliau izraelitai buvo laisvi.

Kad prisimintų, kaip Jehova juos išvadavo, izraelitai kiekvienais metais turėjo ruošti tokią pat vakarienę. Ji buvo pavadinta Pascha, o šis žodis reiškia „praėjimas pro šalį“.