1–3. a) Ką daro ūkininkas, jei neįstengia derliaus nuimti pats vienas? b) Kokioje situacijoje 33 mūsų eros metų pavasarį buvo Jėzus ir ko jis ėmėsi?

 ŪKININKUI prieš akis – nelengvas uždavinys. Prieš kelis mėnesius jis suarė dirvą ir pasėjo sėklą. Stebėjo, kaip kalasi pirmi želmenėliai, paskui džiaugėsi, kad augalai jau gražiai suvešėjo. Dabar metas nuimti derlių – tai bus atlygis už sunkų triūsą. O derlius gausus, pats vienas niekaip nesudorosi. Be to, laikas jam nuimti ribotas. Taigi ūkininkas pasisamdo darbininkų ir nedelsdamas siunčia juos į laukus.

² Panašioje situacijoje 33 mūsų eros metų pavasarį buvo ir iš mirusių prikeltas Jėzus. Tarnaudamas žemėje  jis prisėjo tiesos sėklų. Ir štai atėjo metas nuimti derlių. Reikia surinkti daugybę nuolankios širdies žmonių ir padėti jiems tapti jo mokiniais (Jono 4:35–38). Ką Jėzus darys? Prieš pakildamas į dangų, ant vieno kalno Galilėjoje jis susitinka su savo mokiniais ir juos įpareigoja ieškoti daugiau darbininkų. „Eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones – krikštykite juos [...], mokykite laikytis visko, ką esu jums įsakęs“, – taria Jėzus (Mato 28:19, 20).

³ Šis įpareigojimas nusako, ką iš tikrųjų reiškia būti Kristaus sekėju. Aptarkime tris glaudžiai su tuo susijusius klausimus. Kodėl Jėzus liepė gausinti darbininkų gretas? Kaip savo mokinius tam parengė? Ką jo paliepimas reiškia kiekvienam iš mūsų?

4, 5. Kodėl Jėzus negalėjo užbaigti savo pradėto darbo ir kas, jam sugrįžus į dangų, tą darbą turėjo tęsti?

⁴ Jėzus savo tarnystę pradėjo 29 mūsų eros metais. Jis puikiai suprato, kad pradėto darbo negalės atlikti pats vienas. Žemėje gyventi jam buvo likęs trumpas laikas, per kurį buvo įmanoma apeiti gana nedaug vietovių ir žinią apie Karalystę paskelbti ribotam žmonių skaičiui. Tiesa, labiausiai jis stengėsi padėti žydams ir prozelitams – „Izraelio namų prapuolusioms avims“ (Mato 15:24). Bet tų „prapuolusių avių“ būta dideliuose plotuose – visame Izraelyje, tūkstančiuose kvadratinių mylių. Ilgainiui gerąją naujieną reikėjo išgarsinti dar plačiau, po visus pasaulio kampelius (Mato 13:38; 24:14).

⁵ Jėzus žinojo, kad po jo mirties dar turės būti atliktas didžiulis darbas. Savo vienuolikai ištikimų apaštalų  jis pasakė: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas tiki mane, tas darys darbus, kuriuos aš darau, ir netgi didesnių už juos, nes aš išeinu pas Tėvą“ (Jono 14:12). Sūnui grįžus į dangų, gerąją naujieną skelbs ir žmones mokys visi, kas tik taps jo mokiniais, – ne tik apaštalai (Jono 17:20). Jėzus nuolankiai pripažino, kad jie nuveiks daugiau negu jis. Kokiais atžvilgiais daugiau?

6, 7. a) Kokiais atžvilgiais Jėzaus sekėjai galėjo nuveikti didesnių darbų negu jis? b) Kaip mes galime pateisinti Jėzaus parodytą pasitikėjimą mumis?

⁶ Pirma, Jėzaus sekėjai galėjo su gerąja naujiena apeiti daugiau teritorijos. Šiandien ji garsinama iki žemės pakraščių, ne vien tenai, kur darbavosi Jėzus. Antra, Jėzaus mokiniai galėjo ta žinia pasidalyti su kur kas daugiau žmonių. Mažas mokinių būrelis po Jėzaus mirties ir prisikėlimo labai greitai išaugo į tūkstančius (Apaštalų darbų 2:41; 4:4). Dabar jie skaičiuojami milijonais, ir kasmet pasikrikštija dar šimtai tūkstančių. Trečia, Jėzaus sekėjai galėjo evangeliją skelbti kur kas ilgesnį laiką. Jie daro tai iki pat šiol. Evangelizacijos darbas vyksta jau beveik du tūkstantmečius, o Jėzus darbavosi vos trejus su puse metų.

⁷ Sakydamas, kad mokiniai nuveiks didesnių darbų, Jėzus išreiškė pasitikėjimą jais. Į rankas savo sekėjams jis atidavė darbą, kuris jam buvo pats svarbiausias, – įpareigojo „skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę“ ir padėti žmonėms tapti jo mokiniais (Luko 4:43). Jėzus neabejojo, kad su šia užduotimi jie puikiausiai susidoros. O ką tai reiškia mums? Jei evangelizacijos darbą atliekame uoliai, jei įdedame į jį visą širdį, Jėzaus pasitikėjimą pateisiname. Argi tai nėra didelė garbė? (Luko 13:24)

8, 9. Kokį pavyzdį evangelizacijos darbe Jėzus parodė savo mokiniams ir kaip mes galime juo sekti?

⁸ Jėzus savo mokinius kuo geriausiai parengė atlikti jiems patikėtą darbą. Visų pirma pats parodė sektiną pavyzdį (Luko 6:40). Ankstesniame skyriuje aptarėme, kaip jis į savo tarnystę žiūrėjo. Pagalvokime, ko iš Jėzaus galėjo išmokti jo bendražygiai. Keliaudami kartu, jie matė, kad gerąją naujieną jis garsino žmonėms visur, kur jų sutikdavo: ežero pakrantėje ir ant kalno šlaito, miestų gatvėse ir turgavietėse, taip pat viešėdamas pas ką nors namuose (Mato 5:1, 2; Luko 5:1–3; 8:1; 19:5, 6). Bendražygiai matė, koks uolus jis buvo – darbavosi nuo ankstaus ryto iki vėlyvo vakaro. Skelbti gerąją naujieną jam nebuvo tik kažkoks laisvalaikio užsiėmimas (Luko 21:37, 38; Jono 5:17). Mokiniai, be abejo, suprato, kad didžius darbus Jėzus daro iš meilės žmonėms. Atjauta, kurios buvo kupinas, tikriausiai atsispindėjo ir jo veide (Morkaus 6:34). Ką manai: kaip Jėzaus pavyzdys jo mokinius paveikė? kaip būtų paveikęs tave?

⁹ Dirbdami evangelizacijos darbą, mes imame pavyzdį iš Jėzaus. Todėl negailime jėgų ir stengiamės evangeliją paliudyti kuo geriau (Apaštalų darbų 10:42). Kaip ir Jėzus, patys einame pas žmones (Apaštalų darbų 5:42). Savo darbus ir reikalus sutvarkome taip, kad į tarnybą išsiruoštume, kai dauguma žmonių, tikėtina, bus namuose. Gerąja naujiena taip pat dalijamės viešose vietose – gatvėje, parke, parduotuvėje, darbovietėje. Tik, aišku, esame supratingi ir atsižvelgiame į aplinkybes. Tarnybą vertiname rimtai, todėl „stengiamės ir plušame“ (1 Timotiejui 4:10). Tikra, nuoširdi meilė žmonėms skatina mus nuolat ieškoti palankių progų paskelbti jiems evangeliją (1 Tesalonikiečiams 2:8).

10–12. Kokių svarbių dalykų Jėzus savo sekėjus pamokė prieš išsiųsdamas skelbti gerosios naujienos?

 ¹⁰ Jėzus savo sekėjus parengė dar ir kitaip. Prieš išsiųsdamas skelbti gerosios naujienos dvylika apaštalų, o vėliau – septyniasdešimt mokinių, Jėzus davė jiems konkrečių nurodymų, kaip tą darbą dirbti. Tai, galima sakyti, buvo trumpi mokymo kursai (Mato 10:1–15; Luko 10:1–12). Jėzaus nurodymų laikydamiesi, jie darbavosi labai sėkmingai. Štai Luko 10:17 rašoma: „Tie septyniasdešimt sugrįžo džiaugdamiesi.“ Iš visko, ką Jėzus jiems kalbėjo, aptarkime dvi svarbias pamokas. Kad jo žodžius suprastume teisingai, turėkime omenyje, kokie anuomet buvo žydų papročiai.

¹¹ Jėzus savo sekėjus mokė pasitikėti Jehova. Jiems sakė: „Nesidėkite į juosmens kišenes nei aukso, nei sidabro, nei variokų, neimkite nei kelionmaišio, nei antros palaidinės, nei sandalų, nei lazdos, nes darbininkas nusipelno atlygio“ (Mato 10:9, 10). Kur nors keliaudamas žmogus paprastai į juosmens kišenes įsidėdavo pinigų, į kelionmaišį – maisto, pasiimdavo dar vieną porą sandalų. a Liepdamas šitų dalykų neimti, Jėzus iš esmės norėjo paskatinti mokinius kliautis Jehova, patikino, kad Dievas jų reikmėmis pasirūpins. Žmones, palankiai  atsiliepiančius į gerąją naujieną, Jehova įkvėpė svetingai atverti skelbėjams savo namų duris ir, kaip buvo įprasta Izraelyje, parodyti dosnumą (Luko 22:35).

¹² Savo sekėjus Jėzus taip pat mokė žiūrėti, kad niekas neatitrauktų jų dėmesio nuo jiems pavestos užduoties. „Nieko pakeliui nesveikinkite“, – paliepė jiems (Luko 10:4). Ar Jėzus turėjo omenyje, kad reikia būti nedraugiškiems, šaltiems? Tikrai ne. Bibliniais laikais pasveikinti žmogų dažniausiai reikšdavo ne trumpai pasilabinti, o pagal tuometį paprotį atlikti tam tikrą ceremoniją, leistis į ilgas kalbas. Vienas biblistas rašo: „Rytiečiai sveikinosi ne taip kaip mes – vos linktelėdami ar ištiesdami ranką, o daug kartų apsikabindami ir nusilenkdami ar net parpuldami veidu žemėn. Tam reikėdavo daug laiko.“ Jėzaus priesako apsieiti be tradicinių pasveikinimų esmę galima nusakyti šitaip: laiką privalu branginti, nes žinia, kurią žmonės turi išgirsti, yra skubi. b

13. Iš ko bus matyti, kad mes irgi įsiklausome į nurodymus, Jėzaus duotus pirmajame amžiuje?

¹³ Nurodymus, kuriuos Jėzus davė savo mokiniams pirmajame amžiuje, mes irgi dedamės į širdį. Pavestą užduotį atliekame visiškai pasitikėdami Jehova (Patarlių 3:5, 6). Neabejojame: jei pirmiausia ieškosime Dievo Karalystės, to, kas būtina, nestokosime (Mato 6:33). Visalaikiai evangelizuotojai iš savo patirties gali paliudyti, kad galinga Jehovos ranka palaiko ir sunkmečiu  (Psalmyno 37:25). Taip pat suprantame, kaip svarbu žiūrėti, kad niekas neatitrauktų mūsų dėmesio nuo tarnystės. Jei nesisaugosime, šis pasaulis lengvai nuneš mus į šalį (Luko 21:34–36). Dabar ne metas blaškytis. Žmonių gyvybės pavojuje, todėl perspėti juos turime kuo skubiau (Romiečiams 10:13–15). Jeigu tą skubos jausmą išlaikysime, atsispirsime pasaulio vilionėms – savo laiką ir jėgas verčiau aukosime dvasinei veiklai. Atminkime: laikas trumpas, o darbo išties daug (Mato 9:37, 38).

14. Iš ko galime spręsti, kad darbą, apie kurį rašoma Mato 28:18–20, Jėzus pavedė visiems savo sekėjams? (Taip pat žiūrėk išnašą.)

¹⁴ Sakydamas „eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones“, Jėzus savo sekėjams pavedė atsakingą užduotį. Bet įpareigojo ne tik tuos, kurie tądien buvo su juo ant kalno Galilėjoje. c Daryti jo mokiniais reikėjo „visų tautų žmones“, ir šitas darbas turėjo tęstis „iki šio pasaulio pabaigos“. Akivaizdu, Jėzaus pavedimas skirtas visiems jo sekėjams, taigi ir mums. Dabar Jėzaus žodžius, užrašytus Mato 28:18–20, panagrinėkime išsamiau.

15. Kodėl yra protinga paklusti Jėzaus įsakymui daryti žmones jo mokiniais?

¹⁵ Prieš įpareigodamas savo sekėjus tą darbą dirbti, Jėzus taria: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (18 eilutė). Ar Jėzus tikrai turi tokią didelę valdžią? Be abejo. Jis yra arkangelas – iš daugybės miriadų angelų  pats viršiausias (1 Tesalonikiečiams 4:16; Apreiškimo 12:7). Dar Jėzus yra krikščionių bendruomenės galva: čia, žemėje, jis vadovauja savo sekėjams (Efeziečiams 5:23). O nuo 1914 metų jau sėdi dangiškajame karaliaus soste (Apreiškimo 11:15). Valdžią jis turi net mirusiesiems, nes gali grąžinti juos į gyvenimą (Jono 5:26–28). Pabrėždamas, kokie dideli jam suteikti įgaliojimai, Jėzus savo mokiniams leidžia suprasti, kad tolesni jo žodžiai yra ne šiaip koks raginimas, o įsakymas. Paklusti Jėzui išties yra protinga, nes valdžią jis ne savavališkai prisiėmė – ją gavo iš paties Dievo (1 Korintiečiams 15:27).

16. Ką Jėzus skatina mus daryti sakydamas „eikite“ ir kaip šį darbą atliekame?

¹⁶ Savo paliepimą Jėzus pradeda žodžiu „eikite“ (19 eilutė). Vadinasi, jis skatina mus imtis iniciatyvos garsinti žmonėms žinią apie Dievo Karalystę. Tą darome įvairiopai. Gerąją naujieną norime pranešti kiekvienam asmeniškai, tad pirmiausia ją skelbiame eidami per namus (Apaštalų darbų 20:20). Taip pat stengiamės liudyti neoficialiai – progų pasidalyti su kitais Biblijos tiesomis ieškome, pavyzdžiui, tvarkydami visokius kasdienius reikalus. Kokiais būdais Jėzaus pavedimą vykdome, priklauso nuo žmonių poreikių ir vietinių aplinkybių. Kad ir kaip būtų, visi Jėzaus sekėjai turi eiti ir ieškoti tų, kurie verti jų skelbiamą žinią išgirsti (Mato 10:11).

17. Kaip galime padėti žmogui tapti Jėzaus mokiniu?

¹⁷ Toliau Jėzus paaiškina, kokiu tikslu turime pas visus eiti. Jis sako: „Darykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (19 eilutė). Kaip mes vykdome šį Jėzaus įsakymą? Neužtenka susidomėjusiam asmeniui tik perteikti žinias. Per Biblijos studijas stengiamės padėti jam tapti Kristaus sekėju. Pasitaikius progai, atkreipiame studijuotojo dėmesį į Jėzaus parodytą pavyzdį, kad laikui  bėgant jis imtų žvelgti į jį kaip į savo Mokytoją ir Vadovą, kad mokytųsi gyventi ir tarnauti Dievui taip kaip jis (Jono 13:15).

18. Kodėl galima sakyti, kad krikštas yra svarbiausias žingsnis žmogaus gyvenime?

¹⁸ Itin reikšmingi ir tolesni Jėzaus priesako žodžiai: „Krikštykite juos Tėvo, Sūnaus ir šventosios dvasios vardu“ (19 eilutė). Krikštas, noraus pasiaukojimo Jehovai simbolis, yra pats svarbiausias žingsnis žmogaus gyvenime, būtina jo išgelbėjimo sąlyga (1 Petro 3:21). Jeigu pasikrikštija ir tarnauja Dievui visa širdimi, jis gali puoselėti viltį, kad galės amžinai gyventi naujame pasaulyje. Ar kuris nors Biblijos studijuotojas, tavo padedamas, pasiaukojo Jehovai ir pasikrikštijo? Jeigu taip, turbūt patyrei neapsakomą džiaugsmą (3 Jono 4).

19. Ko mokome Biblijos studijuotoją ir kodėl jam gali reikėti pagalbos net ir po krikšto?

¹⁹ Paskui Jėzus atkreipia dėmesį į dar vieną dalyką: „Mokykite laikytis visko, ką esu jums įsakęs“ (20 eilutė). Biblijos studijuotoją mokome laikytis Jėzaus priesakų  – mylėti Dievą ir artimą, dirbti evangelizacijos darbą ir taip toliau (Mato 22:37–39). Po truputį jį mokome, kaip aiškinti Biblijos tiesas ir ginti savo įsitikinimus. Kai žmogus pasirengia skelbti gerąją naujieną su bendruomene, darbuojamės drauge, mokome jį žodžiu ir savo pavyzdžiu, kaip šį darbą atlikti produktyviai. Jeigu studijuotojas jau pasikrikštijo, ar tai reiškia, kad jam nebereikia pagalbos? Greičiausiai reikia. Svarbu naują mūsų bendratikį dar kurį laiką lavinti, kad gebėtų įveikti visokias kliūtis, pasitaikančias krikščionio kelyje (Luko 9:23, 24).

20, 21. a) Kodėl, vykdydami Kristaus priesaką, neturėtume baimintis? b) Kodėl dabar ne metas apsnūsti ir kam turime būti pasiryžę?

²⁰ Galiausiai Jėzus savo mokinius patikina: „Aš būsiu su jumis per visas dienas iki šio pasaulio pabaigos“ (Mato 28:20). Jėzus žino, kad jo pavestas darbas labai atsakingas. Be to, supranta, kad dirbdami tą darbą mokiniai taps priešų taikiniu (Luko 21:12). Tačiau Jėzaus sekėjams nereikia baimintis. Jis nepaliko mūsų vienų, be pagalbos. Argi nepaguodžia mintis, kad turime šitokį tvirtą užnugarį? Taip, mus palaiko tasai, kuriam duota „visa valdžia danguje ir žemėje“.

²¹ Jėzus pažadėjo, kad bus su savo sekėjais per visus amžius, „iki šio pasaulio pabaigos“. Jo pavedimą turime vykdyti ištvermingai. Dabar ne metas apsnūsti. Pjūtis pačiame įkarštyje! Daugybė žmonių atsiliepia į mūsų skelbiamą žinią. Tad būkime pasiryžę Kristaus patikėtą atsakingą užduotį atlikti iki galo. Negailėkime tam nei laiko, nei jėgų, nei išteklių – vykdykime Kristaus priesaką: „Eikite ir darykite mano mokiniais visų tautų žmones.“