1, 2. a) Kodėl sargybiniai, pasiųsti suimti Jėzaus, grįžo tuščiomis? b) Kodėl galima sakyti, kad Jėzus buvo neprilygstamas mokytojas?

 FARIZIEJAI niršta – atėjęs į šventyklą, Jėzus moko žmones, kalba apie savo Tėvą. Susirinkusieji pasidalija: daug kas iš minios Jėzų įtiki, bet yra ir tokių, kurie nori jį suimti. Nebesitverdami pykčiu, religininkai išsiunčia sargybinius Jėzaus atvesti. Deja, šie grįžta tuščiomis. Aukštieji kunigai ir fariziejai reikalauja pasiaiškinimo: „Kodėl jo neatvedėte?“ Šie atsako: „Joks žmogus nėra taip kalbėjęs.“ Jėzaus mokymo apstulbinti, jie neišdrįso jo suimti (Jono 7:45, 46). a

² Jėzaus mokymu stebėjosi ne vien tie sargybiniai. Jo pasiklausyti eidavo ištisos minios (Morkaus 3:7, 9; 4:1; Luko 5:1–3). Kodėl galima sakyti, kad Jėzus buvo neprilygstamas mokytojas? Kaip jau kalbėjome 8 skyriuje, jis mylėjo žmones, brangino tiesas, kurių mokė, ir gebėjo jas perteikti įtaigiai. Aptarkime tris Jėzaus mokymo ypatumus ir pažiūrėkime, kaip galėtume šiuo atžvilgiu juo sekti.

3, 4. a) Kodėl Jėzus mokė paprastais žodžiais? b) Kaip Kalno pamoksle atsispindi Jėzaus mokymo paprastumas?

³ Tik įsivaizduok, koks turtingas turėjo būti Jėzaus žodynas! Tačiau mokydamas žmones, kurių daugelis buvo „nemokyti, paprasti“, jis nekalbėjo aukštomis frazėmis  (Apaštalų darbų 4:13). Jėzus visada atsižvelgdavo į tai, kiek jo klausytojai gali suprasti, ir žiniomis jų neužversdavo (Jono 16:12). Nors kalbėdavo paprastais žodžiais, pasakydavo svarias tiesas.

⁴ Kaip pavyzdį paimkime Kalno pamokslą, užrašytą Mato 5:3–7:27. Jo pamokymai skvarbūs, paliečia pačią dalyko esmę. Nėra jokių painių minčių, sudėtingų frazių. Vargu ar rastume bent vieną žodį, kurio vaikas nesuprastų. Todėl kai Jėzus pamokslą baigė, minios žmonių, tarp kurių tikriausiai buvo žemdirbių, piemenų ir žvejų, „jo mokymu didžiai stebėjosi“ (Mato 7:28).

5. Kokių žinai paprastų ir įsimintinų Jėzaus pasakymų?

⁵ Mokydamas Jėzus dažnai kalbėjo paprastomis, trumpomis frazėmis, jo pasakymuose glūdėjo gili prasmė. Kadangi tuo metu nebuvo kas jo žodžius užrašo, svarbias tiesas Jėzus turėjo neišdildomai įrašyti savo klausytojams į protą ir širdį. Štai keletas įsimintinų jo pasakymų: „neteiskite, kad nebūtumėte teisiami“, „ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams“, „dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“, „kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo – Dievui“, „didesnė laimė duoti negu imti“ b (Mato 7:1; 9:12; 26:41; Morkaus 12:17; Apaštalų darbų 20:35). Net ir dabar, praėjus beveik dviem tūkstančiams metų, tie Jėzaus žodžiai tebėra gyvi žmonių sąmonėje.

6, 7. a) Kodėl svarbu mokyti paprastai? b) Kas patartina daryti, kad studijuotojo neapkrautume informacija?

⁶ O kaip mes galime sekti Jėzaus pavyzdžiu? Itin svarbu kalbėti paprastai, kad žmonės suprastų, ką norime  jiems pasakyti. Pagrindinės Dievo Žodžio tiesos nėra sudėtingos. Savo sumanymus Jehova apreiškia tiems, kurie yra nuoširdūs ir nuolankūs (1 Korintiečiams 1:26–28). Jeigu mokysime paprastais, apgalvotais žodžiais, Biblijos tiesos veikiausiai palies klausytojo širdį.

⁷ Kita paprasto mokymo sąlyga – neapkrauti žmogaus informacija. Vesdami Biblijos studijas neturėtume aiškinti visų detalių. Taip pat nėra reikalo skubėti, tarsi svarbiausia būtų per užsiėmimą aptarti kuo daugiau pastraipų. Iš tikrųjų protinga pasirinkti tokį tempą, kuris atitiktų studijuotojo poreikius ir sugebėjimus. Mūsų uždavinys yra padėti jam tapti Kristaus sekėju ir Jehovos tarnu. Šį uždavinį įvykdysime, jei skirsime pakankamai laiko, kad studijuotojas perprastų tai, ko mokosi. Tik gerai įsisavinęs Biblijos žinias jis pajaus paskatą taikyti jas gyvenime (Romiečiams 12:2).

8, 9. a) Kodėl Jėzus neretai užduodavo klausimų? b) Prie kokios išvados Jėzus, užduodamas klausimų, padėjo Petrui prieiti?

⁸ Nors būtų galėjęs visada mokyti tiesiai ir taip sutaupyti  laiko, Jėzus neretai užduodavo klausimų. Ką tuo norėdavo pasiekti? Kai kada, įžvalgiai paklausdamas, jis atskleisdavo nedorus priešininkų motyvus ir juos nutildydavo (Mato 21:23–27; 22:41–46). Bet dažnai Jėzus kreipdavosi į savo mokinius – klausimais paskatindavo išsakyti nuomonę ar susimąstyti. Jis, pavyzdžiui, klausdavo: „kaip manote?“, „ar tuo tiki?“ (Mato 18:12; Jono 11:26). Tokiais klausimais Jėzus pasiekdavo mokinių širdis. Panagrinėkime vieną konkretų atvejį.

⁹ Sykį mokesčių rinkėjai pasiteiravo Petro, ar Jėzus moka šventyklos mokestį. c Petras tuojau atsakė, kad taip. Paskui Jėzus paskatino jį pamąstyti paklausdamas: „Kaip manai, Simonai, iš ko žemės karaliai ima muitus ar asmens mokestį – iš savo sūnų ar iš svetimųjų?“ Petras atsakė: „Iš svetimųjų.“ Jėzus jam tarė: „Vadinasi, sūnūs nuo mokesčių laisvi“ (Mato 17:24–27). Petras, be abejo, iškart suprato, ką Jėzus nori tuo pasakyti, nes visiems buvo žinoma, kad karaliaus šeima nuo mokesčių atleista. Taigi ir Jėzus – šventykloje garbinamo dangiškojo Karaliaus viengimis Sūnus – nebuvo įpareigotas mokesčio mokėti. Įsidėmėtina, kad Jėzus ne tiesiai viską paaiškino, o klausimais padėjo Petrui pačiam prieiti prie teisingos išvados ir galbūt suprasti, kad kitąsyk prieš atsakant reikėtų geriau pagalvoti.

10. Kokiais klausimais galėtume sužadinti pašnekovo susidomėjimą?

¹⁰ Mes irgi tarnyboje nebijokime užduoti klausimų. Skelbdami gerąją naujieną po namus, bandykime klausimais sužadinti pašnekovo susidomėjimą, kad  paskatintume mus išklausyti. Štai jeigu duris atidarytų senyvas žmogus, galėtume pagarbiai pasiteirauti: „Kaip per jūsų nugyventus metus pasikeitė pasaulis?“ Jam atsakius, galėtume pridurti: „Ką, jūsų manymu, reikia pakeisti, kad pasaulis būtų geresnis?“ (Mato 6:9, 10). O jei duris atidarytų mama su mažais vaikais, visai tiktų paklausti: „Ar kada nors susimąstėte, kaip atrodys pasaulis, kai jūsų vaikai jau bus užaugę?“ (Psalmyno 37:10, 11). Kokiu klausimu galėtume šeimininką sudominti, neretai pasufleruoja jo namų aplinka. Tad būkime įžvalgūs.

11. Kokiais klausimais galėtume paskatinti studijuotoją išreikšti savo požiūrį?

¹¹ O ką pasieksime užduodami taiklių klausimų Biblijos studijuotojui? Gerai apgalvoti klausimai padės išsemti, kas yra jo širdyje (Patarlių 20:5). Sakykim, nagrinėjame knygos Džiaukitės gyvenimu amžinai d 43 pamoką „Ką krikščionis turėtų žinoti apie svaigalų vartojimą?“, kurioje aptariama, koks yra Jehovos požiūris į girtavimą ir pasigėrimą. Studijuotojo atsakymai rodo, kad Biblijos mokymus jis supranta. Bet ar jis su jais sutinka? Kad tai išsiaiškintume, pasiteiraukime: „Ar Dievo požiūris šiuo klausimu jums atrodo protingas?“ Dar būtų gerai paklausti: „Kaip šitais Biblijos principais galėtumėte vadovautis gyvenime?“ Žinoma, turime  būti taktiški, gerbti žmogaus jausmus. Neuždavinėkime be reikalo klausimų, kurie galbūt priverstų jį pasijausti nejaukiai (Patarlių 12:18).

12–14. a) Kam Jėzus pasitelkdavo savo nenuginčijamą logiką? b) Kokiais logiškais argumentais Jėzus atsikirto, kai fariziejai jo galią priskyrė Šėtonui?

¹² Jėzui – tobulam, aštraus proto žmogui – gebėjimu argumentuoti neprilygo niekas. Kartais savo nenuginčijamą logiką jis pasitelkdavo, kai tekdavo atremti melagingus priešininkų kaltinimus. Taip pat, įtikinamai argumentuodamas, jis dažnai pamokydavo ko nors svarbaus savo sekėjus. Aptarkime keletą pavyzdžių.

¹³ Kartą Jėzus pagydė demono apsėstą žmogų, kuris buvo aklas ir nebylys. Fariziejai tada ėmė Jėzų kaltinti: „Jis išvaro demonus ne kitaip, kaip tik demonų valdovo Belzebulo [tai yra Šėtono] galia.“ Taip sakydami jie pripažino, kad demonams išvaryti reikia antžmogiškos galios. Deja, Jėzaus galią jie priskyrė Šėtonui. Tas kaltinimas buvo ne tik melagingas, bet ir nelogiškas. Kaip fariziejai klysta, Jėzus atskleidė tardamas: „Kiekviena susipriešinusi karalystė sužlugs, taip pat joks susipriešinęs miestas ar namai neišsilaikys. Panašiai, jei Šėtonas išvaro Šėtoną, jis yra pats su savimi susipriešinęs. Argi tada jo karalystė išsilaikys?“ (Mato 12:22–26). Iš esmės Jėzus sakė: „Jeigu aš esu Šėtono bendrininkas ir griaunu Šėtono darbus, išeitų, kad Šėtonas kenkia pats sau ir greitai sužlugs.“ Kas gi būtų galėjęs nuginčyti tokį logišką argumentą?

¹⁴ Jėzus jiems pasakė dar daugiau. Žinodamas, kad ir kai kurie fariziejų mokiniai išvarinėja demonus, jis uždavė paprastą, bet protingą klausimą: „Jeigu aš išvarau  demonus Belzebulo galia, tai kieno galia juos išvaro jūsų sūnūs [tai yra sekėjai]?“ (Mato 12:27, išn.). Šiuos Jėzaus žodžius būtų galima persakyti maždaug taip: „Jeigu aš išvarau demonus Šėtono galia, vadinasi, jūsų mokiniai irgi.“ Ką fariziejai galėjo į tai atsakyti? Jie niekada nebūtų pripažinę, kad jų mokiniai yra Šėtono valdžioje. Taigi Jėzus savo logiškais argumentais priešininkus tiesiog nuginklavo ir aiškiai parodė, koks jų kaltinimas neprotingas. Skaitydami apie tai, negalime nesistebėti. O kokį įspūdį tai turėjo padaryti žmonėms, kurie viską girdėjo savo ausimis! Be abejo, Jėzaus žodžiams svarumo pridėjo ir jo įtaiga ir balso tonas.

15–17. Pateik pavyzdį, kaip Jėzus, du dalykus sugretindamas žodžiais „juo labiau“, padėjo žmonėms suprasti, koks yra Dievas.

¹⁵ Pasitelkęs nenuginčijamą logiką, Jėzus taip pat padėdavo žmonėms geriau suprasti, koks yra jo Tėvas, ir tais pamokymais pakeldavo jiems dvasią. Kad klausytojas, remdamasis paprasta gyvenimiška tiesa, padarytų svarbią išvadą, Jėzus du dalykus neretai sugretindavo žodžiais „juo labiau“. e Toks sugretinimas gali būti labai paveikus. Panagrinėkime porą pavyzdžių.

¹⁶ Štai kartą sekėjų paprašytas pamokyti, kaip melstis, Jėzus atkreipė dėmesį į tai, kad netobuli žmonės savo vaikams mielai duoda „gerų dalykų“, ir tada pridūrė: „Tad jeigu jūs, būdami nedori, duodate savo vaikams gerų dalykų, juo labiau Tėvas, esantis danguje, duos šventosios dvasios tiems, kurie jį prašo“  (Luko 11:1–13). Visą esmę Jėzus pasakė sugretinimu: jei nuodėmingi tėvai rūpinasi vaikų poreikiais, juo labiau dangiškasis Tėvas, tobulas ir absoliučiai teisingas, duos šventosios dvasios savo tarnams, kurie nuolankiai jos prašo.

¹⁷ Kitąkart Jėzus, panašiai argumentuodamas, davė išmintingą pamokymą dėl kasdienių rūpesčių. Jis kalbėjo: „Pagalvokite apie varnus. Jie nei sėja, nei pjauna, neturi nei sandėlio, nei svirno, bet Dievas juos maitina. O jūs nepalyginti vertesni už paukščius! [...] Pagalvokite, kaip auga lelijos. Nei jos pluša, nei verpia [...]. Jeigu Dievas taip aprengia laukų augalą, kuris šiandien gyvuoja, o rytoj metamas į krosnį, juo labiau jis aprengs jus, mažatikiai“ (Luko 12:24, 27, 28). Jehova rūpinasi paukščiais ir gėlėmis, tai juo labiau jam rūpi žmonės, kurie jį myli ir jam tarnauja. Tokie Jėzaus argumentai, be abejo, palietė klausytojų širdis.

18, 19. Kaip galėtume atsakyti žmogui, kuris sako netikintis Dievo, nes jo nemato?

¹⁸ Skelbdami gerąją naujieną mes irgi turime pateikti pašnekovui logiškų argumentų. Įtikinamai argumentuodami galime įrodyti vieno ar kito paplitusio įsitikinimo klaidingumą, taip pat padėti žmonėms suprasti, koks yra Jehova (Apaštalų darbų 19:8; 28:23, 24). Ar turėtume leistis į kokius sudėtingus samprotavimus? Visai ne. Paveikiausi, kaip rodo Jėzaus pavyzdys, yra paprasti argumentai.

¹⁹ Kaip galėtume atsakyti, jei kas nors, pavyzdžiui, tvirtina: „Netikiu Dievo, nes jo nematau“? Šiuo atveju galima argumentuoti remiantis priežasties ir pasekmės dėsniu. Jeigu yra pasekmė, suprantama, turi būti  ir priežastis. Galėtume sakyti: „Tarkim, vidury dykynės pamatote gražų namą, kurio sandėliukuose gausu visokio maisto (pasekmė). Ar iškart nepagalvotumėte, kad kažkas (priežastis) tą namą pastatė ir parūpino atsargų? Tad jeigu gamtoje matome tvarką ir žemės „sandėlius“ pripildytus maisto (pasekmė), argi ne logiška, kad Kažkas (priežastis) visa tai padarė? O štai kas rašoma Biblijoje: „Kiekvieną namą kas nors stato, o visa ko statytojas yra Dievas“ (Hebrajams 3:4). Žinoma, kad ir kaip protingai argumentuotume, įtikinsime ne visus (2 Tesalonikiečiams 3:2).

20, 21. a) Kaip sugretinimais galime padėti žmonėms suvokti, koks yra Jehova ir kodėl jis priima vienokius ar kitokius sprendimus? b) Ką panagrinėsime kitame skyriuje?

²⁰ Mokydami žmones dvasinių tiesų – tiek tarnyboje po namus, tiek bendruomenėje, – galime, kaip ir  Jėzus, sugretinimais padėti jiems suvokti, koks yra Jehova ir kodėl jis priima vienokius ar kitokius sprendimus. Pavyzdžiui, norėdami paaiškinti, kad amžinų pragaro kančių doktrina užtraukia Dievui negarbę, galėtume sakyti: „Nė vienam mylinčiam tėvui juk nekiltų mintis kišti vaiko ranką į ugnį, kad jį nubaustų. Juo labiau mūsų dangiškajam Tėvui neateitų į galvą bausti žmonių pragaro ugnimi. Vien tokia mintis jam yra pasibaisėtina!“ (Palygink su Jeremijo 7:31.) O štai norint paguosti prislėgtą bendratikį tiktų sakyti: „Jeigu Jehovai rūpi net mažas žvirblelis, juo labiau jam brangus ir mielas kiekvienas jo tarnas, vadinasi, ir tu!“ (Palygink su Mato 10:29–31.) Toks argumentavimas išties gali paliesti žmogui širdį.

²¹ Aptarę vos tris Jėzaus mokymo ypatumus, gerai suprantame, kad tie sargybiniai, kurie neišdrįso jo suimti, nė trupučio nesutirštino sakydami: „Joks žmogus nėra taip kalbėjęs.“ Tačiau bene labiausiai Jėzų išgarsino jo mokymas palyginimais. Daugiau apie tai – kitame skyriuje.