1–3. a) Kokios neįkainojamos patirties įgijo Jėzaus mokiniai ir kodėl įsiminti, ką Jėzus kalbėjo, nebuvo sunku? b) Kodėl palyginimus lengva prisiminti?

 KELIAUTI su Jėzumi ir tiesiogiai iš jo mokytis kiekvienam iš mūsų būtų neįkainojama patirtis. Būtent tokią galimybę turėjo jo mokiniai. Jie savo ausimis girdėjo, kaip didis Mokytojas moko nuostabių tiesų, paaiškina Dievo įstatymus ir principus. Anuomet dar nebuvo laikas įamžinti jo pamokymus rašalu. Kol kas viską reikėjo dėtis į protą ir širdį. a Bet įsiminti nebuvo sunku. Kodėl galime taip tvirtinti? Todėl, kad Jėzus mokė su įtaiga, ir tą įtaigą ypač sustiprino palyginimai.

² Išties, taiklaus palyginimo ilgai nepamirši. Pasak vieno rašytojo, jis gali „ausis paversti akimis ir sužadinti klausytojų vaizduotę“. Kadangi vaizdiniais mąstyti lengviausia, palyginimai padeda geriau suprasti mintį, net ir labai sudėtingą. Palyginimai įkvepia žodžiams gyvybės, todėl pamoka giliai įsirėžia į atmintį.

³ Jėzus Kristus – tikras palyginimų meistras. Joks kitas mokytojas šiuo atžvilgiu jam nė iš tolo neprilygsta. Jo palyginimai dar ir šiandieną tebėra gyvi žmonių sąmonėje. Kodėl Jėzus taip dažnai taikė šį mokymo metodą? Kuo jo palyginimai tokie paveikūs? Kaip šį metodą galėtume taikyti mes?

4, 5. Kodėl Jėzus kalbėjo palyginimais?

⁴ Biblija nurodo dvi svarias priežastis, kodėl Jėzus mokė palyginimais. Pirma, šitaip jis išpildė pranašystę. Mato 13:34, 35 rašoma: „Visa tai Jėzus kalbėjo minioms palyginimais. Be palyginimų jis jiems nekalbėjo, kad išsipildytų, kas pasakyta per pranašą: ‘Atvėręs lūpas, prabilsiu palyginimais, skelbsiu tai, kas paslėpta nuo pat pradžios.’“ Evangelistas Matas čia pacitavo pranašystę iš Psalmyno 78:2. Nuo tada, kai psalmininkas, Dievo dvasios įkvėptas, šiuos žodžius užrašė, iki Jėzaus gimimo buvo praėjęs ne vienas šimtmetis. Pagalvokime, ką tai reiškia. Jehova jau seniai buvo nusprendęs, kad Mesijas mokys palyginimais. Akivaizdu, Jehova žino, kad šis mokymo metodas itin paveikus.

⁵ Antra, palyginimais Jėzus mokė, kad atsiskleistų žmonių motyvai ir kad visi, kurių širdis, jo žodžiais tariant, buvo atbukusi, atsisijotų (Izaijo 6:9, 10; Mato 13:10–15). O kaip klausytojų motyvai atsiskleisdavo? Paprastai Jėzus laukdavo, kad žmonės paprašytų palyginimą paaiškinti. Nuolankieji, norėdami perprasti pamokymą, taip ir darydavo, o išdidūs ar abejingi – ne (Mato 13:36; Morkaus 4:34). Taigi palyginimais Jėzus apreikšdavo tiesą jos trokštantiems ir sykiu paslėpdavo ją nuo išdiduolių.

6. Dėl kokių dar priežasčių Jėzus mokė palyginimais?

⁶ Be abejo, yra ir daugiau priežasčių, dėl ko Jėzus mokė palyginimais. Palyginimai priversdavo žmones suklusti, prikaustydavo dėmesį, jų mintyse kurdavo ryškius vaizdinius. Kaip jau minėjome, klausytojai Jėzaus žodžius lengvai įsimindavo. Puikus Jėzaus vaizdingos kalbos pavyzdys yra Kalno pamokslas, užrašytas  Mato 5:3–7:27. Šiame pamoksle priskaičiuojama daugiau kaip 50 atvejų, kai Jėzus pateikė palyginimą, sugretinimą, pavyzdį ar panašiai. Tai daug ar mažai? Jei Kalno pamokslą garsiai galima perskaityti maždaug per 20 minučių, išeitų, kad vienoks ar kitoks vaizdingas pasakymas buvo pavartotas vidutiniškai kas 20 sekundžių. Jėzus išties gerai suprato, kad mokymas įvaizdžiais labai paveikus.

7. Kodėl, sekant Jėzumi, verta stengtis mokyti palyginimais?

⁷ Mes norime būti geri mokytojai – tokie kaip Kristus, todėl, stengdamiesi taikyti jo mokymo metodus, nepamiršime ir palyginimų. Kaip prieskoniai pagardina maistą, taip taiklūs palyginimai mūsų mokymą daro patrauklesnį. Be to, gerai apgalvoti įvaizdžiai padeda suprasti svarbias tiesas. Pasigilinkime, kas Jėzaus palyginimams būdinga – kodėl jie tokie paveikūs, ir matysime, kaip jais galime „pagardinti“ savo mokymą.

8, 9. Kokių sugretinimų Jėzus mokydamas pateikdavo ir kuo jie tokie paveikūs?

⁸ Mokydamas Jėzus neretai pasinaudodavo trumpais, nesudėtingais sugretinimais. Nors būdavo paprasti, klausytojų sąmonėje jie nupiešdavo ryškius vaizdus ir pailiustruodavo svarbias dvasines tiesas. Štai norėdamas perspėti mokinius, kad nepasinertų į kasdienius rūpesčius, Jėzus atkreipė jų dėmesį į „dangaus paukščius“ ir „lauko lelijas“. Paukščiai nei sėja, nei pjauna ir lelijos nei verpia, nei audžia, bet Dievas juos globoja. Esmę pagauti nesunku: jei Dievas pasirūpina paukščiais ir gėlėmis, pasirūpins ir žmonėmis – tais, kurie pirmiausia ieško jo Karalystės (Mato 6:26, 28–33).

⁹ Jėzaus pamokymuose taip pat apstu metaforų – dar  ryškesnių sugretinimų, kai vieno objekto savybės priskiriamos kitam. Bet ir šie sugretinimai labai paprasti. Kartą Jėzus mokiniams pasakė: „Jūs – pasaulio šviesa.“ Metaforos prasmė buvo aiški: savo žodžiais ir darbais Jėzaus mokiniai turėjo skleisti tiesos šviesą, kad žmonės, ją matydami, šlovintų Dievą (Mato 5:14–16). Štai dar pora Jėzaus metaforų: „jūs – žemės druska“, „aš esu vynmedis, o jūs šakelės“ (Mato 5:13; Jono 15:5). Tokių vaizdingų pasakymų paprastumas išties turi didelę galią.

10. Kaip galėtum mokyti sugretinimais? Pateik pavyzdžių.

¹⁰ O kaip tu pats galėtum parinkti tinkamą palyginimą? Tai neturėtų būti ilga ir paini istorija. Geriausia būtų sugretinti kokius nors paprastus dalykus. Tarkim, su pašnekovu gvildenate prisikėlimo temą. Tu nori pailiustruoti, kad Jehovai prikelti mirusįjį visai nesunku. Biblijoje mirtis palyginama su miegu. Taigi galėtum sakyti, kad Dievui prikelti žmogų iš mirties – tas pats, kas mums pažadinti ką nors iš miegų (Jono 11:11–14). Arba, sakykim, nori pailiustruoti tokią mintį: kad vaikas jaustųsi saugus ir laimingas, jam reikia dėmesio ir meilės. Koks pavyzdys čia tiktų? Biblijoje rašoma: „Sūnūs – lyg alyvmedžio atžalos“ (Psalmyno 128:3). Tad pašnekovui galėtum sakyti: kaip medžiui reikia šviesos ir vandens, taip vaikui – meilės ir dėmesio. Kuo paprastesnis sugretinimas, tuo lengviau klausytojui bus pagauti esmę.

11. Kodėl galima teigti, kad daugelis Jėzaus palyginimų ir pavyzdžių susiję su jo vaikyste, prabėgusia Galilėjoje?

¹¹ Nemažai pavyzdžių ir palyginimų Jėzus imdavo iš žmonių buities, kasdienio gyvenimo. Daugelis tų pavyzdžių veikiausiai susiję su jo vaikyste, kuri prabėgo  Galilėjoje. Dar mažas būdamas Jėzus dažnai matydavo, kaip mama mala miltus, užraugia tešlą, uždega žiburį, šluoja grindis (Mato 13:33; 24:41; Luko 15:8). Matydavo, kaip žvejai leidžia tinklus į Galilėjos ežerą (Mato 13:47). Stebėdavo turgaus aikštėje žaidžiančius vaikus (Mato 11:16). Jėzui buvo įprasti ir kiti dalykai, kuriuos jis minėjo daugelyje savo palyginimų, – laukuose besidarbuojantis sėjėjas, džiugios vestuvės, saulėje nokstantys javai (Mato 13:3–8; 25:1–12; Morkaus 4:26–29).

12, 13. Kuo reikšminga Jėzaus pasakojime apie gailestingąjį samarietį paminėta detalė, kad kelias vedė „iš Jeruzalės į Jerichą“?

¹² Savo pavyzdžiuose ir palyginimuose Jėzus minėdavo klausytojams gerai žinomus dalykus. Štai pasakojimą apie gailestingąjį samarietį jis pradėjo taip: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo plėšikams į rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo palikę pusgyvį“ (Luko 10:30). Jėzus ne atsitiktinai paminėjo kelią, vedantį „iš Jeruzalės į Jerichą“. Tą istoriją jis papasakojo būdamas Judėjoje, netoli nuo Jeruzalės, tad klausytojai, be abejo, gerai žinojo, kas tai per kelias. Niekam nebuvo naujiena, kad eiti juo pavojinga, ypač vienam. Kelias vingiavo nuošalia vietove ir pakelėse galėjo tykoti plėšikai.

¹³ Pasakodamas, kas atsitiko, Jėzus paminėjo ir kitų klausytojams žinomų detalių. Kaip skaitome Biblijoje, tuo keliu ėjo kunigas, paskui – levitas, tačiau nei vienas, nei antras pagalbos nukentėjusiajam nesuteikė (Luko 10:31, 32). Kunigai tarnavo Jeruzalės šventykloje, levitai jiems padėdavo, o šiaip daugelis iš jų gyveno Jericho mieste, vos už 23 kilometrų nuo Jeruzalės. Tad matyti tuo keliu einantį kunigą ar levitą buvo įprasta. Įsidėmėk taip pat, kad anas žmogus iš Jeruzalės ėjo „žemyn“,  ne aukštyn. Klausytojams žodis „žemyn“ daug ką sakė. Jeruzalė buvo įsikūrusi aukščiau negu Jerichas, todėl iš Jeruzalės tikrai tekdavo leistis žemyn. b Akivaizdu, Jėzus kalbėjo apie tai, kas jo klausytojams buvo žinoma.

14. Į ką reikėtų atsižvelgti, kad palyginimas būtų tinkamas klausytojui?

¹⁴ Kai ketiname pateikti kokį nors pavyzdį ar palyginimą, mes irgi turėtume pagalvoti apie savo klausytoją. Į ką konkrečiai reikėtų atsižvelgti? Į tai, koks žmogaus amžius, kokia šeiminė padėtis, iš kokios jis kultūrinės aplinkos, kuo užsiima ir panašiai. Štai kaimo žmogui, ne didmiesčio gyventojui,  bus suprantamesni palyginimai, susiję su žemdirbyste. Gerų pavyzdžių galime paimti ir iš klausytojo kasdienybės – iš to, kaip jis auklėja vaikus, šeimininkauja namuose, ruošia pietus, kaip leidžia laisvalaikį.

15. Kodėl nereikia stebėtis, kad Jėzus daug žinojo apie kūriniją?

¹⁵ Daug Jėzaus pavyzdžių ir palyginimų rodo, kad jis gerai išmanė apie augalus, gyvūnus, apie gamtos reiškinius (Mato 16:2, 3; Luko 12:24, 27). Iš kur tas jo išmanymas? Savo vaikystės metais Galilėjoje Jėzus, be abejo, gamtą dažnai stebėdavo. Maža to, jis yra „visos kūrinijos pirmagimis“. Kada Jehova viską kūrė, Jėzus buvo šalia ir jam talkino (Kolosiečiams 1:15, 16; Patarlių 8:30, 31). Todėl nenuostabu, kad jis tiek daug žinojo apie kūriniją. Pažiūrėkime, kaip sumaniai Jėzus tomis žiniomis naudojosi.

16, 17. a) Kas byloja, kad Jėzus puikiai permanė avių elgseną ir įpročius? b) Koks pavyzdys rodo, kad avys tikrai klauso savo ganytojo balso?

¹⁶ Jėzus save pavadino geruoju ganytoju, o mokinius – avimis. Jo žodžiai rodo, kad jis puikiai permanė avių elgseną ir įpročius. Jis žinojo: tarp ganytojo ir jo avių yra ypatingas ryšys. Jėzus matė, kad tie gyvūnai savo ganytoju pasitiki ir mielai leidžiasi jo vedami ir klusniai paskui jį seka. O kodėl seka? Todėl, kad, pasak Jėzaus, „pažįsta jo balsą“ (Jono 10:2–4, 11). Ar taip ir yra?

¹⁷ Vienas tyrinėtojas aprašė, ką matė savo akimis: „Vidurdienį kartais sustodavome pailsėti prie šulinio, – Judėjoje jų gausu. Trys ar keturi piemenys čia atgindavo savo bandas. Avys susimaišydavo, ir mes smalsiai stebėdavome, kaip piemenys atskirs savąsias. Kai gyvuliai atsigerdavo ir prisilaigydavo, piemenys vienas  po kito pasukdavo į skirtingas slėnio puses, kiekvienas savaip juos šaukdamas; ir kiekvieno avys, atsiskyrusios nuo viso būrio, patraukdavo paskui savo ganytoją. Bandos nueidavo tvarkingai, kaip ir buvo atėjusios“ (George A. Smith, The Historical Geography of the Holy Land). Taigi Jėzus vargu ar būtų radęs geresnį palyginimą pailiustruoti savo minčiai: jeigu atpažįstame jo balsą, klausome jo pamokymų ir leidžiamės jo vedami, esame jo – Gerojo Ganytojo – globoje.

18. Iš kur galime daugiau sužinoti apie įvairius Jehovos kūrinius?

¹⁸ O kaip mums rasti taiklių pavyzdžių iš gamtos ir kaip juos tinkamai pritaikyti? Paprasta ir veiksminga būtų atkreipti klausytojo dėmesį į išskirtines kokių nors gyvūnų ypatybes. Iš kur apie jas galime sužinoti? Biblijoje užsimenama apie daugybę gyvūnų, ir apie kai kurių elgseną ir sugebėjimus kalbama metaforiškai. Štai keletas pavyzdžių: „kojos vikrios it kalnų  gazelių“, „už leopardus greitesni“, „atsargūs kaip gyvatės“, „neklastingi kaip balandžiai“ (1 Metraščių 12:8; Habakuko 1:8; Mato 10:16, išn.). c Gerų minčių taip pat rasime žurnaluose Sargybos bokštas ir Atsibuskite!, taip pat svetainės jw.org straipsniuose ir vaizdo siužetuose su rubrika „Iš kur visa tai?“. Juose pateikiama nemažai sugretinimų iš Jehovos kūrybos. Tuos pavyzdžius dėmėdamiesi ir apmąstydami, per laiką tapsime geresniais mokytojais.

19, 20. a) Kokį įvykį priminė Jėzus, kad paneigtų visuomenėje vyraujančią klaidingą nuomonę? b) Kokiais atvejais galėtum kaip pavyzdį pateikti neseną įvykį ar pasiremti kieno nors gyvenimo patirtimi?

¹⁹ Tinkamas pavyzdys gali būti ir koks nors tikras įvykis. Kartą norėdamas paneigti visuomenėje vyraujančią klaidingą nuomonę, kad žūva tiktai tie, kurie to nusipelno, Jėzus paminėjo neseniai įvykusią nelaimę. Jis paklausė: „Anie aštuoniolika, kuriuos prie Siloamo užgriuvo bokštas, – gal manote, kad jie buvo didesni nusidėjėliai už visus kitus Jeruzalės gyventojus?“ (Luko 13:4). Tie žmonės žuvo ne dėl kokios nuodėmės, neva užtraukusios Dievo nemalonę. Ne, juos užklupo „nelaimės metas ir atsitiktinumas“ (Mokytojo 9:11). Kaip matome, primindamas klausytojams gerai žinomą įvykį Jėzus paneigė klaidingą nuomonę.

²⁰ O kaip mes, mokydami žmones, galėtume kokią nors mintį pailiustruoti tikrais įvykiais ar kieno nors patirtimi? Tarkim, savo pašnekovui aiškini, kaip pasireiškia Jėzaus išpranašautasis paskutinių dienų ženklas  (Mato 24:3–14). Galėtum atkreipti jo dėmesį į naujausią žinią apie kur nors pasaulyje vykstantį karą, šalį ištikusį žemės drebėjimą ar badą. O kur galėtum rasti pavyzdį, kad pailiustruotum, kiek žmogui kartais tenka gyvenime pakeisti norint apsivilkti nauja asmenybe? (Efeziečiams 4:20–24) Gali pasiremti tau pažįstamų bendratikių patirtimi ar papasakoti, ką perskaitei kokiame nors Jehovos liudytojų leidinyje. Gyvenimo istorijų rasi, pavyzdžiui, svetainėje jw.org, straipsnių rubrikoje „Biblija pakeitė jų gyvenimą“.

21. Kokio atlygio sulaukia geras Dievo Žodžio mokytojas?

²¹ Jėzus tikrai buvo neprilygstamas Mokytojas. Kaip iš šitos knygos dalies matyti, svarbiausia gyvenime jam buvo mokyti žmones ir skelbti gerąją naujieną (Mato 4:23). Ši veikla turėtų būti svarbiausia ir mums. Geras mokytojas sulaukia išties didelio atlygio. Mokydami patiriame davimo džiaugsmą ir dėl to jaučiamės laimingi (Apaštalų darbų 20:35). Juk duodame ne bet ką, o tai, kas tikra ir turi išliekamąją vertę, – dalijamės tiesa apie Jehovą. Ir sekame ne bet kokiu, o pačiu iškiliausiu visų laikų Mokytoju. Kaip gera tai žinoti!