1–4. a) Kaip Jėzus vienai samarietei paaiškino svarbias dvasines tiesas ir kokių tai davė rezultatų? b) Kaip apaštalai reagavo pamatę Jėzų bendraujant su samariete?

 JĖZUS su savo apaštalais keliauja jau daug valandų. Iš Judėjos traukia šiaurėn, į Galilėją. Jie pasirinko trumpiausią – maždaug trijų dienų – kelią per Samariją. Greitai bus vidurdienis, todėl prisiartinę prie Sicharo, nedidelio miestelio, vyrai nusprendžia sustoti kiek atsikvėpti.

² Apaštalai išsiruošė pirkti maisto. Tuo tarpu Jėzus lieka ilsėtis netoliese prie šulinio. Ir štai viena samarietė ateina pasisemti vandens. Jėzus galėtų ją tiesiog ignoruoti. Jeigu jis, kelionėje pavargęs, tiesiog užsimerktų, nežiūrėtų, ką ji daro, nebūtų nieko keista (Jono 4:6). O ir moteris greičiausiai nesitiki, kad šitas žydas teiksis parodyti jai kokį nors dėmesį (apie žydų nepakantą samariečiams kalbėjome 4 skyriuje). Bet visai netikėtai Jėzus ją užkalbina.

³ Pradeda jis palyginimu iš kasdienio gyvenimo. Palyginimas kaip tik siejasi su tuo, ką samarietė dabar daro, – semia vandenį. Jėzus prabyla apie gyvybės vandenį, galintį numalšinti moters dvasinį troškulį. Samarietė iškart užsimena apie kelis dalykus, dėl kurių lengvai galėtų įsiplieksti ginčas, bet Jėzus nuleidžia juos negirdomis ir nenukrypsta nuo temos. a Visas pašnekesys sukasi  apie tikrąjį tikėjimą ir apie Dievą Jehovą. Jėzaus žodžiai duoda gerų rezultatų: moteris, ką išgirdusi, persako kitiems miestelio gyventojams ir tie ateina Jėzaus pasiklausyti (Jono 4:3–42).

⁴ O ką pagalvoja apaštalai, kai sugrįžę pamato Jėzų aiškinantį moteriai svarbias dvasines tiesas? Jie nelabai apsidžiaugia, stebisi, kodėl apskritai Jėzus leidžiasi su samariete į kalbas. Iš visko sprendžiant, patys jai neištaria nė žodžio. Moteriai nuėjus, jie ragina Jėzų valgyti parneštą maistą. Bet Jėzus pareiškia: „Aš turiu maisto, apie kurį jūs nežinote.“ Šį pasakymą apaštalai priima tiesiogiai, todėl sutrinka. Jėzus tada paaiškina: „Mano maistas – vykdyti valią to, kuris mane siuntė, ir atlikti jo pavestą darbą“ (Jono 4:32, 34). Jėzus duoda suprasti, kad šis darbas jam gyvenime svarbiausias, svarbesnis net už valgį. Tokią nuostatą jis nori įskiepyti ir savo mokiniams. O kokį darbą Jėzus turi omenyje?

5. Koks darbas Jėzui buvo pats svarbiausias ir ką šiame skyriuje aptarsime?

⁵ Kartą Jėzus pasakė: „Aš ir kitiems miestams turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, nes tam esu siųstas“ (Luko 4:43). Taip, Jėzus buvo siųstas skelbti gerosios naujienos apie Dievo Karalystę ir mokyti žmonių. b Tokia pat užduotis pavesta ir Jėzaus sekėjams šiandien. Todėl labai svarbu žinoti, ką ir kodėl Jėzus skelbė, ir kokią reikšmę šiam darbui teikė. Apie tai dabar ir pakalbėsime.

6, 7. Su kokia nuostata, anot Jėzaus, kiekvienas mokytojas turėtų garsinti gerąją naujieną? Pateik pavyzdį.

⁶ Visų pirma aptarkime, ką pačiam Jėzui reiškė jo garsinamos tiesos. Paskui dar pakalbėsime, kaip Jėzus žiūrėjo į žmones, su kuriais tomis tiesomis dalijosi. Su kokia nuostata vykdė Tėvo pavestą užduotį, Jėzus leido suprasti pateikdamas tokį palyginimą: „Kiekvienas mokytojas, pamokytas apie dangaus Karalystę, yra panašus į šeimininką, kuris išneša iš savo sandėlio naujų ir senų daiktų“ (Mato 13:52). Kodėl gi šeimininkas nusprendžia išnešti iš savo sandėlio įvairių daiktų?

⁷ Galbūt prisimename, kas kitados nutiko su karaliumi Ezekiju: jis neatsispyrė pagundai pasipuikuoti prieš svetimšalius savo turtais, ir viskas baigėsi liūdnai (2 Karalių 20:13–20). Bet Jėzus kalba ne apie tokį šeimininką, kuris puikuotųsi tuo, ką savo sandėliuose turi prikaupęs. Iš kokių paskatų tas žmogus veikia? Aiškumo dėlei įsivaizduok, kad užeini į svečius pas daug patirties turintį, visų gerbiamą mokytoją. Judviem įsišnekėjus, jis atidaro stalčių ir ištraukia porą laiškų nuo savo tėvo: vieną per laiką net pageltusį, saugotą kelis dešimtmečius, nuo pat vaikystės, ir kitą – atsiųstą ne per seniausiai. Mokytojas visas švytintis pasakoja, kokie brangūs jam šitie laiškai, kaip juose surašyti pamokymai pakeitė jo gyvenimą ir kaip praverstų tau. Akivaizdu, mokytojas šiuos laiškus nepaprastai brangina (Luko 6:45). Ir tau juos parodo ne kad pasididžiuotų ar tikėtųsi gauti kokios naudos, o tavo paties labui – kad sužinotum, kas svarbaus juose parašyta.

8. Kodėl dvasinės tiesos mums yra tarsi lobis?

⁸ Būtent iš tokių paskatų Jėzus, Didysis Mokytojas, dalijosi dvasinėmis tiesomis. Jos jam buvo neįkainojamas  lobis, jis jas labai brangino, todėl stengėsi visus su jomis supažindinti. Jėzus norėjo, kad „kiekvienas mokytojas“, tai yra kiekvienas jo sekėjas, darbuotųsi su užsidegimu. Ar mes taip ir darbuojamės? Juk visa, ką tyrinėdami Dievo Žodį sužinome, be galo vertinga. Ir seniai žinomos tiesos, ir naujesni paaiškinimai mums yra nelyginant brangakmeniai. Evangelizacijos darbe kalbėdami nuoširdžiai, entuziastingai ir vis primindami sau, kokios tos tiesos neįkainojamos, mes, panašiai kaip Jėzus, padėsime ir kitiems jas pamilti.

9. a) Kaip Jėzus žiūrėjo į žmones, kuriuos mokė? b) Ką mums reiškia turėti tokį kaip Jėzaus požiūrį į žmones?

⁹ Taip pat reikia pasakyti, kad Jėzus labai mylėjo žmones, kuriuos mokė (apie tai plačiau pakalbėsime 3 dalyje). Vienoje pranašystėje apie Jėzų pasakyta: „Jis pagailės varguolio ir beturčio“ (Psalmyno 72:13). Žmonės Jėzui tikrai rūpėjo. Jam nebuvo tas pats, ką kiti galvoja ir kokiais motyvais vadovaujasi; jis stengėsi palengvinti žmonėms gyvenimo naštas; nerimavo, kad visokie kliuviniai daugeliui iš jų trukdo suprasti tiesą (Mato 11:28; 16:13; 23:13, 15). Prisiminkime dar aną samarietę. Jėzaus dėmesingumas, be abejo, padarė jai didelį įspūdį. Kadangi Jėzus, Dievo apdovanotas nepaprasta įžvalga, žinojo jos asmeninio gyvenimo aplinkybes, moteris suprato jį esant pranašą ir suskubo papasakoti apie jį kitiems (Jono 4:16–19, 39). Mes, Jėzaus sekėjai, aišku, širdžių neskaitome, žmonių, kuriems skelbiame gerąją naujieną, kiaurai nepermatome. Tačiau, kaip ir Jėzus, stengiamės būti jiems dėmesingi, apie juos galvojame. Sekdami jo pavyzdžiu, ieškome, kaip geriausia prie žmogaus prieiti, atsižvelgiame, kas jį domina, kokių jis turi rūpesčių, ko šiuo metu jam labiausiai reikia.

10, 11. a) Apie ką Jėzus skelbė? b) Kodėl prireikė įkurti Dievo Karalystę?

¹⁰ Apie ką Jėzus skelbė? Jeigu spręstume iš to, ko moko daugelis krikščionijos bažnyčių, pirštųsi išvada, kad Jėzus propagavo socialines reformas. Arba galbūt susidarytų įspūdis, kad jis norėjo pakeisti šalies politinę situaciją arba kad pabrėžė svarbiausią esant asmeninį išsigelbėjimą. Tačiau, kaip jau minėjome, Jėzus tiesiai pasakė: „Turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę.“ Ką ta žinia apėmė?

¹¹ Danguje Jėzus matė, kaip Šėtonas apjuodino šventą Jehovos vardą – tvirtino, kad Jehova yra neteisingas ir blogas valdovas, kad nuo savo kūrinių slepia kažką gera. Sūnui turėjo būti skaudu, kad jo Tėvas šitaip neteisingai kaltinamas. Kaip jis turėjo nusiminti, kai Adomas ir Ieva, būsimieji žmonijos tėvai, šmeižikiškų Šėtono žodžių paklausė ir dėl to atsidūrė nuodėmės ir mirties valdžioje (Romiečiams 5:12). Sužinojęs, kad Tėvas ruošiasi įsteigti savo Karalystę ir taip viską išspręsti, Sūnus, be abejo, labai apsidžiaugė.

12, 13. Kokią neteisybę pašalins Dievo įkurta Karalystė ir kodėl galime tvirtinti, kad Jėzus daugiausia kalbėjo būtent apie ją?

¹² O ką išspręsti buvo svarbiausia? Šėtonas su savo šalininkais Jehovos vardą apjuodino, todėl jis turėjo būti pašventintas – dėmė nuo jo gero vardo turėjo būti pašalinta. Taip pat turėjo būti išsklaidytos abejonės, ar Jehova yra geras ir teisingas valdovas. Jėzus šituos dalykus suprato geriau nei bet kas kitas. Pavyzdinėje maldoje savo sekėjus jis mokė pirmiausia prašyti, kad Tėvo vardas būtų laikomas šventu, paskui – kad ateitų Tėvo Karalystė, kad jo valia būtų vykdoma žemėje (Mato 6:9, 10). Jau greitai Dievo Karalystė ir jos Karalius Jėzus Kristus padarys  galą sugedusiai Šėtono santvarkai ir teisingą Jehovos valdžią įtvirtins visiems laikams (Danieliaus 2:44).

¹³ Daugiausia Jėzus žmonėms kalbėjo apie Dievo Karalystę. Kas toji Karalystė yra ir ką ji dėl jų nuveiks, jis padėjo suprasti tiek žodžiais, tiek darbais. Jėzus niekam neleido atitraukti jo nuo evangelizacijos darbo. Nors aplinkui matė daug neteisybės, daug socialinių negerovių, dėmesį jis sutelkė ne į tuometines problemas, o į savo skelbiamą žinią. Ar tai reiškia, kad Jėzus buvo siaurų pažiūrų, nejautrus, nuobodus mokytojas? Anaiptol!

14, 15. a) Kaip Jėzus pasirodė esąs „daugiau negu Saliamonas“? b) Kaip galime sekti Jėzumi, kad Dievo Žodžio tiesas perteiktume įtaigiai?

¹⁴ Jėzus mokė įdomiai, jo žodžius buvo lengva įsimintini (apie tai daugiau kalbėsime tolesniuose šios dalies skyriuose). Jėzus gebėjo paliesti žmogaus širdį. Įtaigiai mokė ir senovės karalius Saliamonas: Jehovos įkvėptoms mintims surašyti jis ieškojo gražių posakių, tikslių žodžių (Mokytojo 12:10). Tam žmogui, nors ir netobulam, Jehova, kaip rašoma Biblijoje, davė „išmanymą, platų kaip pajūrio smėlynai“ (išn.), suteikė jam išminties kalbėti apie įvairiausius dalykus – paukščius, žuvis, medžius, žvėris. Saliamono pasiklausyti žmonės atvykdavo net iš svečių kraštų (1 Karalių 4:29–34). Bet Jėzus buvo „daugiau negu Saliamonas“ (Mato 12:42). Savo išmintimi ir išmanymu aną karalių jis gerokai pranoko. Jėzus kaip niekas kitas išmanė šventuosius raštus, daug žinojo apie paukščius, žuvis, žemdirbystę, gamtos reiškinius, apie tai, kas vyko praeityje ir jo dienomis, puikiai jautė visuomenės gyvenimo pulsą. Vis dėlto jis niekad savo žiniomis nesipuikavo, nemėgino padaryti kitiems įspūdžio. Kalbėjo paprastai ir aiškiai. Taigi nieko keista, kad žmonės klausėsi jo su didžiausiu įdomumu (Morkaus 12:37; Luko 19:48).

 ¹⁵ Krikščionys stengiasi eiti Jėzaus pėdomis. Nors išmintimi ir žiniomis jam neprilygstame, Biblijos tiesas įtaigiai perteikti galime net ir su turimu trupučiu žinių ir patirties. Štai vaikus auginančios poros turbūt nesunkiai sugalvotų pavyzdžių pailiustruoti, kaip Jehova išreiškia meilę mums, savo vaikams. Kiti gal pateiktų pavyzdžių iš to, ką patiria darbe, mokykloje, pasiremtų žiniomis apie žmonių santykius ar naujausius įvykius. Vis dėlto geroji naujiena apie Dievo Karalystę yra svarbiausia, todėl saugosimės, kad tie papildomi dalykai klausytojų dėmesio nuo jos neatitrauktų (1 Timotiejui 4:16).

16, 17. a) Kaip Jėzus žiūrėjo į savo tarnystę? b) Iš ko buvo matyti, kad Jėzus į tarnystę orientavo visą savo gyvenimą?

¹⁶ Jėzui jo tarnystė buvo neįkainojamas lobis. Jis džiaugėsi galėdamas padėti žmonėms sužinoti tiesą apie dangiškąjį Tėvą – tiesą, neapraizgytą išgalvotų mokymų ir tradicijų. Jam buvo gera padėti žmonėms įgyti Jehovos palankumą, suteikti viltį gyventi amžinai. Didžiulį malonumą Jėzus jautė ir garsindamas gerąją naujieną, nes ji žmones guodė ir džiugino. Iš ko matėsi, kad Jėzus savo tarnystę brangino? Pakalbėkime apie tris dalykus.

¹⁷ Pirma, į tarnystę Jėzus orientavo visą savo gyvenimą. Garsinti Dievo Karalystę buvo jo pagrindinis darbas, jo pašaukimas. Ne be reikalo, kaip jau kalbėjome 5 skyriuje, Jėzus gyveno labai paprastai. Iš kur tai žinome? Jis sutelkė dėmesį į tai, kas svarbiausia, ir to paties mokė kitus. Taip pat neapsikrovė daugybe daiktų – jie būtų kainavę, juos būtų tekę prižiūrėti, taisyti, atnaujinti. Jėzus tenkinosi mažu, kad nuo tarnystės niekas neatitrauktų (Mato 6:22; 8:20).

18. Kodėl galima sakyti, kad tarnystei Jėzus atidavė visą save?

 ¹⁸ Antra, tarnystei Jėzus atidavė visą save. Jis negailėjo jai jėgų – ieškodamas, su kuo pasidalyti gerąja naujiena, skersai išilgai išvaikščiojo Palestiną. Su žmonėmis jis kalbėdavo atėjęs pas juos į namus, aikštėse, turgavietėse, kitose viešose vietose. Žinios nenutylėdavo net kai būdavo pavargęs, alkanas, ištroškęs. Jėzus aukojo ir tas trumpas valandėles, kurias būtų galėjęs ramiai praleisti su artimiausiais draugais. Gerosios naujienos apie Karalystę jis nenustojo skelbti net mirties akivaizdoje (Luko 23:39–43).

19, 20. Koks Jėzaus palyginimas rodo, kad gerąją naujieną reikia skelbti neatidėliojant?

¹⁹ Trečia, gerąją naujieną Jėzus skelbė neprarasdamas skubumo jausmo. Prisiminkime Jėzaus pokalbį su samariete prie šulinio, netoli Sicharo. Apaštalai, kaip matėme, nesuprato, kad dabar yra pats laikas skelbti gerąją naujieną ir kad atidėlioti nevalia. Jėzus jiems pasakė: „Argi jūs nesakote, kad dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis? Sakau jums: pakelkite akis ir pažvelkite į laukus – jie baltuoja prinokę pjūčiai“ (Jono 4:35).

²⁰ Šis Jėzaus pateiktas palyginimas buvo labai taiklus, nes, regis, ėjo kislevo mėnuo (lapkritis–gruodis). Miežiapjūtė turėjo prasidėti tik po maždaug keturių mėnesių, apie Paschos laiką (Paschą švęsdavo nisano 14-ąją), taigi dėl javų pjūties ūkininkams dar nebuvo ko skubintis. O kaip dėl dvasinės pjūties? Daugelis jau buvo pasiruošę klausytis, mokytis, tapti Kristaus mokiniais ir įgyti nuostabią Jehovos teikiamą viltį. Jėzus žvelgė į žmoniją, kuri tarsi sunokusios varpos, lengvai siūbuojančios vėjyje, vaizdžiai tariant, baltavo ir kvieste kvietė pradėti pjūtį. c Ir iš tikrųjų, dabar buvo pats metas tą daryti,  reikėjo skubėti. Štai sykį, kai vieno miesto gyventojai mėgino Jėzų sulaikyti, kad jų nepaliktų, jis pasakė: „Aš ir kitiems miestams turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, nes tam esu siųstas“ (Luko 4:43).

21. Kaip mes galime sekti Jėzumi?

²¹ Taigi, iš to, ką aptarėme, akivaizdu, kad Jėzus savo tarnystę išties brangino. Mes irgi juo seksime, jei savo gyvenimą orientuosime į tarnystę Dievui. Nors turėtume ir šeimą, ir darbą, ir dar kitokių įsipareigojimų, pirmenybę dvasiniams dalykams teiksime būdami veiklūs, uolūs skelbėjai – tokie kaip Jėzus (Mato 6:33; 1 Timotiejui 5:8). Tarnystei atiduosime visą save – negailėsime jai nei laiko, nei lėšų, nei jėgų (Luko 13:24). Taip pat evangelizacijos darbe stengsimės neprarasti skubumo jausmo (2 Timotiejui 4:2). Išnaudosime kiekvieną palankią progą paskelbti žmonėms gerąją naujieną.

22. Kas bus aptariama kitame skyriuje?

²² Jėzus padarė viską, ką galėjo, kad po jo mirties evangelizacijos darbas nenutrūktų. Skelbti gerąją naujieną ir mokyti Dievo Žodžio tiesų jis įpareigojo visus savo sekėjus. Apie tai pakalbėsime kitame skyriuje.