1, 2. Kodėl rasti kelio pas Dievą patys nesugebėtume ir kokią pagalbą mums siūlo Jėzus Kristus?

 AR TAU yra taip buvę, kad pametei kelią? Įsivaizduok: važiuoji į svečius pas draugą ar giminaitį ir staiga susivoki, kad nebežinai, kur link sukti. Negalėdamas susigaudyti, sustoji paprašyti pagalbos. Vienas žmogus tau nurodo kryptį, ir esi jam už tai dėkingas. O jeigu tas žmogus dar geranoriškai pasiūlytų: „Važiuokite iš paskos. Parodysiu jums kelią“, – kaip tada? Turbūt pajaustum didžiulį palengvėjimą.

² Jėzus Kristus, galima sakyti, siūlo mums panašią pagalbą. Jis siūlo padėti rasti kelią pas Dievą, nes savo pačių pastangomis to niekada nesugebėtume. Dėl paveldėtos nuodėmės ir netobulumo žmonės yra pasiklydę ir, kaip rašoma Biblijoje, „Dievo žadamas gyvenimas jiems svetimas“ (Efeziečiams 4:17, 18). Reikia, kad mums kas padėtų susigaudyti. Jėzus, didysis Mokytojas ir Vedlys, ne vien pasako, kuri kryptis teisinga, bet, kaip jau kalbėjome 1 skyriuje, geranoriškai kviečia: „Ateik ir sek paskui mane“ (Morkaus 10:21). Ir kad įtikintų mus kvietimą priimti, jisai dar sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6). Dabar aptarkime, kodėl pas Tėvą nueiti įmanoma tiktai per Sūnų. Paskui apsvarstysime, kokia prasme Jėzus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“.

3. Kodėl pas Dievą įmanoma nueiti tik per Jėzų?

³ Nueiti pas Dievą įmanoma tik per Jėzų pirmiausia dėl to, kad Dievas jam skyrė itin svarbų vaidmenį – Sūnus yra pagrindinis asmuo, per kurį Tėvas įgyvendins visus savo sumanymus (2 Korintiečiams 1:20; Kolosiečiams 1:18–20). a Kad suprastume, kokia atsakomybė Jėzui teko, prisiminkime, kas įvyko Edeno sode, kai pirmieji žmonės stojo maištininko Šėtono pusėn ir tapo Jehovos priešais (Pradžios 2:16, 17; 3:1–6).

4. Koks klausimas iškilo per maištą Edene ir kaip Jehova nusprendė į jį atsakyti?

⁴ Per maištą Edene iškilo visuotinės svarbos klausimas: ar tas, kuris vadinasi vardu Jehova, išties yra šventas, geras, teisingas ir savo kūrinius myli? Kad į tą klausimą būtų atsakyta, Jehova nutarė į žemę atsiųsti vieną iš tobulų savo dvasinių sūnų. Tam sūnui reikėjo įvykdyti itin atsakingą misiją – paaukoti gyvybę, kad apgintų ir pašlovintų savo Tėvo vardą ir kad sumokėtų išpirką už žmoniją. Jeigu išrinktasis sūnus liks ištikimas savo Tėvui iki mirties, jis padės teisinį pagrindą atitaisyti visus Šėtono maišto padarinius (Hebrajams 2:14, 15; 1 Jono 3:8). Bet Jehovos dvasinių sūnų yra daugybė milijonų (Danieliaus 7:9, 10). Kuriam šitą nepaprastai svarbią užduotį jis patikės? Jehova išsirinko „viengimį Sūnų“ – tą, kuris vėliau tapo žinomas kaip Jėzus Kristus (Jono 3:16).

5, 6. Kaip Jehova parodė, kad Sūnumi visiškai pasitiki, ir kuo toks pasitikėjimas pagrįstas?

 ⁵ Ar Jehovos pasirinkimu turėtume stebėtis? Tikrai ne. Tėvas savo viengimiu Sūnumi visiškai pasitikėjo. Dar šimtai metų iki Sūnui ateinant į žemę Jehova per pranašą pasakė, kad siųstasis, nors ir visokias kančias kęsdamas, liks jam ištikimas (Izaijo 53:3–7, 10–12; Apaštalų darbų 8:32–35). Pagalvokime, ką tai reiškia. Sūnus, kaip ir visi protingi Dievo kūriniai, turėjo valios laisvę, tad pats galėjo nuspręsti, kaip pasielgti. Bet Jehova juo taip pasitikėjo, kad net iš anksto pasakė: jis liks jam ištikimas. Kuo šitas pasitikėjimas pagrįstas? Jehova savo Sūnų labai gerai pažįsta ir žino, kaip šis trokšta viskuo jį džiuginti (Jono 8:29; 14:31). Sūnus myli Tėvą, o Tėvas – Sūnų (Jono 3:35). Tarpusavio meilė juos sieja nenutraukiamu vienybės ir pasitikėjimo saitu (Kolosiečiams 3:14).

⁶ Žinodami, koks svarbus Sūnui skirtas vaidmuo, kaip Tėvas juo pasitiki ir kokia abipusė meilė juodu vienija, nė kiek nesistebime, kad nueiti pas Dievą įmanoma tik per Jėzų. Toliau aptarsime dar vieną priežastį, kodėl tiktai Sūnus gali nuvesti mus pas Tėvą.

7, 8. Kodėl Jėzus galėjo pagrįstai sakyti, kad geriausiai Tėvą pažįsta Sūnus?

⁷ Kad galėtume prie Jehovos artintis, turime atitikti tam tikrus jo nustatytus reikalavimus (Psalmyno 15:1–5). O kas, jei ne Sūnus, geriausiai žino, kokie yra Dievo nuostatai ir kaip pelnyti jo palankumą? Jėzus pasakė: „Visa man yra mano Tėvo atiduota. Niekas nepažįsta Sūnaus taip gerai, kaip Tėvas, ir niekas nepažįsta Tėvo taip gerai, kaip Sūnus ir tas, kuriam Sūnus nori  jį apreikšti“ (Mato 11:27). Pažiūrėkime, kodėl Jėzus pagrįstai, nė kiek nepagražindamas galėjo teigti, kad geriausiai Tėvą pažįsta Sūnus.

⁸ Sūnus, „visos kūrinijos pirmagimis“, su Jehova yra artimas kaip niekas kitas (Kolosiečiams 1:15). Įsivaizduokime, koks glaudus ryšys Tėvą ir Sūnų susiejo per nesuskaitomus amžius, kol jiedu tebuvo dviese – nuo pat pradžios, nuo Sūnaus sukūrimo, iki atsirandant kitoms dvasinėms esybėms (Jono 1:3; Kolosiečiams 1:16, 17). Pagalvokime, kiek daug Sūnus iš Tėvo išmoko būdamas šalia! Jis galėjo permanyti jo mąstyseną, valią, normas, jo kelius. Tikrai, nė trupučio nesutirštintume sakydami, kad Jėzus pažįsta Tėvą geriau nei bet kas kitas. Jis užvis geriausiai galėjo parodyti žmonėms, koks yra jo Tėvas.

9, 10. a) Kaip Jėzus apreiškė žmonėms, koks yra jo Tėvas? b) Ką turime daryti, kad pelnytume Jehovos palankumą?

⁹ Apie Jehovą – kaip jis mąsto, ką vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis jaučia ir ko tikisi iš savo tarnų, – mums daug pasako Jėzaus pamokymai. b Bet pažinti Dievą padeda ne tik jie. „Kas matė mane, matė ir Tėvą“, – pasakė Jėzus (Jono 14:9). Ir savo kalba, ir darbais jis buvo visai kaip Tėvas. Tad kai Biblijoje skaitome apie Jėzų – kokiais maloniais, įtaigiais žodžiais jis mokė žmones, su kokia atjauta gydė ligonius, kaip sykį iš pagailos net pravirko, – nesunkiai galime įsivaizduoti Jehovą kalbant ir darant tą patį (Mato 7:28, 29; Morkaus 1:40–42; Jono 11:32–36). Iš to, ką ir kaip Sūnus kalbėjo ir ką nuveikė žemėje, suprantame, kokia yra Tėvo valia ir sprendimai (Jono 5:19; 8:28; 12:49, 50). Taigi, jei norime pelnyti Jehovos palankumą, turime  įsiklausyti į Jėzaus pamokymus ir sekti jo pavyzdžiu (Jono 14:23).

¹⁰ Kadangi Jėzų su Jehova sieja ypatingas artumas ir kadangi Sūnus visu kuo yra į Tėvą panašus, nenuostabu, kad Jehova nusprendė kelią prie savęs žmonėms atverti būtent per jį. Dabar, kai jau žinome, kodėl pas Jehovą galima nueiti tik per Jėzų, aptarkime, ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6).

11. a) Kodėl įgyti Jehovos malonę įmanoma tik Jėzaus dėka? b) Kaip žodžiai, užrašyti Jono 14:6, pabrėžia, kad Jėzaus padėtis išskirtinė? (Žiūrėk išnašą.)

¹¹ Jau išsiaiškinome, kad pas Dievą neįmanoma nueiti kitaip, kaip tik per Jėzų. Pakalbėkime konkrečiau, ką mums tai reiškia. Jėzus vadinamas „keliu“ todėl, kad tiktai per jį galime užmegzti su Jehova artimą ryšį. Kaip tai suprasti? Jėzus liko ištikimas Tėvui iki pat mirties ir savo gyvybę atidavė kaip išperkamąją auką už žmoniją (Mato 20:28). Jeigu ši išpirka nebūtų buvusi sumokėta, mes neturėtume priėjimo prie Dievo. Jehova yra šventas ir nepakenčia nuodėmės, todėl nuodėmė atskiria žmones nuo jo tarytum siena (Izaijo 6:3; 59:2). Jėzaus auka tą sieną sugriovė – tapo permaldavimu už nuodėmę (Hebrajams 10:12; 1 Jono 1:7). Norėdami pelnyti Jehovos malonę, turime pripažinti ir tikėti Jėzaus aukos išperkamąja galia. Kito kelio mums susitaikyti su Dievu tiesiog nėra (Romiečiams 5:6–11). c

12. Kokiomis dar prasmėmis Jėzus yra „kelias“?

 ¹² Jėzus yra „kelias“ ir kita prasme. Tik per jį siųsdami savo maldas Jehovai galime būti tikri, kad mūsų nuoširdūs prašymai bus maloningai išklausyti (1 Jono 5:13, 14). Pats Jėzus pasakė: „Ko tik prašysite Tėvą mano vardu, jis duos jums tai. [...] Prašykite, ir gausite, kad būtumėte kupini džiaugsmo“ (Jono 16:23, 24). Taigi Jėzaus vardu maldoje galime kreiptis į Jehovą ir vadinti jį savo Tėvu (Mato 6:9). Jėzus yra „kelias“ ir dar viena prasme: jis parodė mums sektiną pavyzdį. Kaip jau kalbėjome, Sūnus visu kuo buvo panašus į Tėvą. Vadinasi, iš Jėzaus pavyzdžio galime mokytis, kaip savo gyvenimu teikti Jehovai šlovę. Prie Jehovos artėsime tik eidami Jėzaus pėdomis (1 Petro 2:21).

13, 14. a) Kaip Jėzus pasirodė esąs tiesakalbis? b) Kaip Jehovos pranašiško žodžio tiesa per Jėzų tapo tikrove ir kodėl tai buvo svarbu?

¹³ Savo Tėvo žodį Jėzus visada skelbė be iškraipymų (Jono 8:40, 45, 46). Jo lūpose nebuvo jokios apgaulės (1 Petro 2:22). Net priešininkai pripažino, kad Jėzus moko „Dievo kelio laikydamasis tiesos“ (Morkaus 12:13, 14). Tačiau sakydamas „aš esu [...] tiesa“, Jėzus turėjo omenyje ne vien tai, kad tiesą jis kalba, skelbia, tiesos moko. Šio pasakymo prasmė iš tikrųjų gilesnė.

¹⁴ Prisiminkime, kad dar šimtai metų iki Jėzui ateinant į žemę Jehova ne vieną pranašą įkvėpė užrašyti pranašysčių apie Mesiją, arba Kristų. Iš anksto buvo nusakyta nemažai jo gyvenimo, tarnystės, mirties detalių. Be to, Mozės Įstatyme būta „šešėlio“, tai yra pranašiškų pirmavaizdžių, daug pasakančių apie Mesiją (Hebrajams 10:1). Ar Jėzus liks ištikimas Tėvui iki mirties ir išpildys visa, kas apie jį išpranašauta? Juk tik  šitaip galėjo būti įrodyta, kad Jehova yra Dievas, kurio pranašiškas žodis visada pasitvirtina. Kokia didelė atsakomybė gulė Jėzui ant pečių! Pranašiškus pirmavaizdžius Jėzus įkūnijo visu savo gyvenimu – tiek kalba, tiek darbais (2 Korintiečiams 1:20). Todėl pagrįstai galima sakyti, kad Jėzus buvo „tiesa“. Per jį pranašiško Jehovos žodžio tiesa tapo tikrove (Jono 1:17; Kolosiečiams 2:16, 17).

15. Ką reiškia tikėti Sūnų ir ką dėl to galime gauti?

¹⁵ Jėzus yra „gyvenimas“ ta prasme, kad tik per jį galima pasiekti „tikrąjį gyvenimą“ (1 Timotiejui 6:19). Biblijoje pasakyta: „Kas tiki Sūnų, gaus amžiną gyvenimą, o kas Sūnui nepaklūsta, gyvenimo nematys – ant jo pasilieka Dievo rūstybė“ (Jono 3:36). Ką reiškia tikėti Dievo Sūnų? Tai reiškia būti įsitikinusiems, kad be jo laimėti gyvenimo neįmanoma. Ir dar tai reiškia tikėjimą rodyti darbais, mokytis iš Jėzaus, stengtis visuomet jo mokymų laikytis ir sekti jo pavyzdžiu (Jokūbo 2:26). Šitoks tikėjimas Dievo Sūnumi veda į amžiną gyvenimą: „mažoji kaimenė“, dvasia patepti krikščionys, gavę dvasinį kūną ir nemarybę gyvens danguje, o „milžiniška minia“, krikščionys iš „kitų avių“, įgis tobulumą ir amžinai gyvens žemėje, kuri bus tikras rojus (Luko 12:32; 23:43; Apreiškimo 7:9–17; Jono 10:16).

16, 17. a) Kokia prasme Jėzus net ir mirusiesiems yra „gyvenimas“? b) Kuo galime neabejoti?

¹⁶ O kaip dėl tų, kurie jau mirę? Jėzus ir jiems yra „gyvenimas“. Prieš prikeldamas iš mirties savo draugą Lozorių, jo seseriai Mortai jis pasakė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numiršta, atgis“ (Jono 11:25). Jehova patikėjo savo Sūnui „mirties ir  Hado raktus“ – suteikė galią prikelti žmones iš mirties (Apreiškimo 1:17, 18). Šiais raktais pašlovintasis Jėzus, vaizdžiai tariant, atrakins Hado, tai yra mirusiųjų buveinės, vartus – visus, esančius kapuose, grąžins į gyvenimą (Jono 5:28, 29).

¹⁷ „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“, – šitaip Jėzus glaustai apibendrino savo gyvenimo ir tarnystės žemėje prasmę. Tie jo žodžiai tiesiogiai liečia ir mus. Atminkime, ką Jėzus pridūrė: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6). Tai, ką jis pasakė, tebėra aktualu iki pat šiol. Galime neabejoti: jei sekame Jėzumi, niekada nepaklysime. Tik jis vienintelis žino, kaip mus nuvesti pas Tėvą.

18. Ką reiškia būti tikru Jėzaus sekėju?

¹⁸ Dabar, jau suvokdami, koks svarbus Sūnui skirtas vaidmuo ir kaip gerai jis pažįsta Tėvą, galime su visišku pasitikėjimu eiti jo pėdomis. Aname skyriuje kalbėjome, kad, norint būti Jėzaus sekėju, negana vien skelbtis krikščioniu ar tvirtinti, kad turime Jėzų širdyje. Sekti Kristumi reiškia vadovautis jo mokymais, stengtis būti į jį kuo panašesniems (Jono 13:15). Šis studijoms skirtas leidinys padės mums to tikslo siekti.

19, 20. Kaip ši knyga sudaryta ir kaip ji padės tau sekti Kristumi?

¹⁹ Toliau knygoje pasigilinsime į Jėzaus gyvenimą ir tarnystę. Skyriai sugrupuoti į tris dalis. Pirmiausia sutelksime dėmesį į tai, kokia asmenybė Jėzus buvo. Paskui pažiūrėsime, kokį pavyzdį jis parodė uoliai skelbdamas gerąją naujieną ir mokydamas žmones. Galiausiai apsvarstysime, kokia didi jo meilė. Kiekviename skyriuje, pradedant nuo trečiojo, yra rėmelis „Kaip tu  seksi Jėzumi?“. Nurodytos Biblijos eilutės ir klausimai rėmelyje paskatins mus pamąstyti, kaip savo žodžiais ir darbais galime Jėzumi sekti.

²⁰ Turime dėkoti Jehovai, kad, nors ir paveldėję nuodėmę, neklaidžiojame nežinioje ir galime įgyti jo palankumą. Jehova mus labai myli, todėl sumokėjo didelę kainą – atsiuntė savo Sūnų (1 Jono 4:9, 10). Atėjęs į žemę, Jėzus mums parodė, kaip užmegzti ir stiprinti ryšį su jo dangiškuoju Tėvu. Tegul širdis tave skatins atsiliepti į Dievo meilę ir priimti Jėzaus kvietimą: „Sek paskui mane“ (Jono 1:43).