1, 2. Kodėl rūpestingas tėtis džiaugiasi sūnaus klusnumu ir kodėl galime tvirtinti, kad panašiai yra su Jehova?

 TĖTIS žiūri pro langą, stebi, kaip sūnelis žaidžia su draugais. Bet štai jų kamuolys išlekia iš kiemo – tiesiai į gatvę. Berniukas sutrikęs nulydi kamuolį žvilgsniu. Vienas iš draugų jam šūkteli, kad bėgtų į gatvę paimti, bet vaikas papurto galvą: „Man negalima.“ Tėtis patenkintas nusišypso. Kodėl?

² Jis ne kartą sakė sūnui, kad neitų į gatvę pats vienas. Berniukas perspėjimo paklausė net nenumanydamas, kad tėtis viską mato. Dabar tėtis žino: sūnelis supranta, kad svarbu jo klausyti, todėl klusnumas jį nuo daug ko saugos. Panašiai yra su Jehova. Mūsų dangiškasis Tėvas žino, kad tik pasitikėdami juo ir jam paklusdami būsime saugūs – tik šitaip galėsime likti jam ištikimi ir įžengti į nuostabų naują pasaulį (Patarlių 3:5, 6). O kad padėtų mums klusnumo mokytis, jis atsiuntė į žemę patį geriausią mokytoją.

3, 4. Kaip suprasti, kad Jėzus mokėsi klusnumo ir buvo ištobulintas? Pateik pavyzdį.

³ Galbūt kelia nuostabą tokie Biblijos žodžiai apie Jėzų: „Nors buvo Dievo Sūnus, per kentėjimus mokėsi klusnumo ir buvo ištobulintas. Jo dėka visi, kurie jam paklūsta, gali būti amžiams išgelbėti“ (Hebrajams 5:8, 9). Sūnus danguje jau buvo gyvenęs nesuskaitomus amžius. Jis matė, kaip neklusnumo keliu nuėjo Šėtonas ir kiti maištingi angelai, bet prie jų, aišku, neprisidėjo. Pirmagimiam Dievo Sūnui taikomi dvasios įkvėpti pranašo žodžiai: „Aš  nemaištavau“ (Izaijo 50:5). Kaip tad suprasti, kad Jėzui, nepriekaištingai klusniam, dar reikėjo klusnumo mokytis? Kaip tobulas asmuo galėjo būti ištobulintas?

⁴ Aiškumo dėlei paimkime tokį palyginimą. Karys turi geležies kalaviją – tobulos formos, meistriškai nukaltą, kovoje dar neišbandytą. Bet išmaino jį į kitą kalaviją, tvirtesnio metalo – grūdinto plieno. Šis kalavijas atlaikęs jau ne vieną mūšį. Argi ne protingi mainai? Panašiai buvo su Jėzumi. Prieš ateidamas į žemę, jis visada klausė savo Tėvo. Bet žemėje Jėzaus klusnumas sutvirtėjo, įgavo didesnę vertę, nes buvo išbandytas, užgrūdintas išmėginimų – tokių, kokių danguje Jėzus nebuvo patyręs.

5. Kodėl buvo taip svarbu, kad Jėzus liktų klusnus Tėvui, ir apie ką šiame skyriuje kalbėsime?

⁵ Jei nebūtų buvęs klusnus, Jėzus nebūtų įvykdęs jam skirtos misijos. Jis, „paskutinysis Adomas“, atėjo į žemę padaryti to, ko nepadarė mūsų pirmieji tėvai, – atėjo įrodyti, kad net per išbandymus išliks Jehovai klusnus (1 Korintiečiams 15:45). Bet Jėzus savo Tėvo klausė ne dėl to, kad privalėjo. Jis buvo jam klusnus visu protu, visa širdimi, visa siela. Vykdyti Tėvo valią jam buvo tikras džiaugsmas, svarbiau ir už valgį (Jono 4:34). Kas padėtų mums sekti Jėzaus klusnumo pavyzdžiu? Jeigu turėsime tokias kaip jo paskatas, bus lengviau pasipriešinti pagundoms, lengviau vykdyti Dievo valią. Tad pakalbėkime, kas Jėzų skatino būti klusnų ir ką gera klusnumas gali duoti.

6, 7. Kokie buvo keli veiksniai, skatinantys Jėzų noriai paklusti Tėvui?

⁶ Jėzaus klusnumas kilo iš paties vidaus. Kaip jau kalbėjome 3 skyriuje, Kristus buvo nuolankios širdies. Išpuikėlis nėra linkęs Jehovai paklusti, o nuolankusis paklūsta jam noriai (Išėjimo 5:1, 2; 1 Petro 5:5, 6). Ir dar  Jėzaus klusnumas buvo neatsiejamas nuo to, ką jis mylėjo ir ko nekentė.

⁷ Užvis labiausiai Jėzus mylėjo savo dangiškąjį Tėvą Jehovą. Apie šią meilę išsamiau kalbėsime 13 skyriuje. Iš šito jausmo radosi ir kitas – Dievo baimė. Jėzaus meilė ir pagarba Jehovai buvo tokia didelė, kad jis bijojo kokiu nors poelgiu jį nuvilti. Jėzaus dievobaimingumas įvardijamas kaip vienas iš veiksnių, dėl kurių Tėvas išklausė visas jo maldas (Hebrajams 5:7). Kad Jėzus, Dievo Karalystės Karalius, pasižymės dievobaimingumu, buvo nusakyta ir pranašystėje (Izaijo 11:3).

8, 9. Kokius jausmus, anot pranašystės, Jėzui kėlė tai, kas teisu, ir tai, kas nedora, ir kaip tie jo jausmai pasireiškė?

⁸ Meilė Jehovai yra glaudžiai susijusi ir su neapykanta viskam, ko Jehova nekenčia. Mesijui taikomi pranašiški žodžiai byloja: „Tu branginai teisumą ir bodėjais nedorybe,  tad Dievas, tavo Dievas, džiugesio aliejum patepė tave gausiau nei tavo bičiulius“ (Psalmyno 45:7). Jėzaus bičiuliai – tai kiti Dovydo dinastijos karaliai. Džiaugtis savo patepimu Jėzus turėjo daug daugiau priežasčių negu anie. Kodėl? Palyginti su jais, Jėzui skirtas daug didesnis atlygis ir jo karaliavimas laiduoja žmonijai kur kas didesnę gerovę. O atlyginta Jėzui buvo už tai, kad, brangindamas, kas teisu, ir nekęsdamas, kas nedora, jis pakluso Dievui visur ir visada.

⁹ Kaip Jėzaus meilė teisumui ir neapykanta nedorybei pasireiškė? Pavyzdžiui, girdėdamas, kad jo sekėjai, pasiųsti skelbti gerosios naujienos, klusniai laikėsi jo nurodymų ir kad jų darbas davė puikių vaisių, jis tiesiog džiūgavo (Luko 10:1, 17, 21). O ką Jėzus jautė dėl to, kad Jeruzalės žmonės neklausė jo skelbiamos žinios ir nepriėmė jo geranoriškos pagalbos? Matydamas, koks šitas miestas maištingas, jis pravirko (Luko 19:41, 42). Nei geriems, nei blogiems žmonių poelgiams Jėzus nebuvo abejingas.

10. Kaip turime žiūrėti į tai, kas teisu, ir į tai, kas nedora, ir kas mums padės to mokytis?

¹⁰ Kuo geriau suprantame Jėzaus jausmus, tuo lengviau ištirti savo motyvus – iš kokių paskatų paklūstame Jehovai. Nors esame netobuli, mes galime išmokti branginti visa, kas gera, ir neapkęsti to, kas bloga. Turime melsti Jehovą, kad padėtų mums būti šiuo atžvilgiu panašiems į jį ir jo Sūnų (Psalmyno 51:10). Sykiu turime sergėtis visko, kas gadintų mūsų mąstyseną. Kai sprendžiame, kaip leisti laisvalaikį ar su kuo bičiuliautis, privalome būti labai išrankūs (Patarlių 13:20; Filipiečiams 4:8). Jei stengiamės vadovautis tokiais kaip Jėzaus motyvais, mūsų klusnumas nebus formalus. Tada mes noriai imsimės teisių darbų. Ir blogybių nedarysime ne todėl, kad bijotume bausmės, o todėl, kad jomis bjaurimės.

11, 12. a) Kas nutiko pačioje Jėzaus tarnystės pradžioje? b) Kokią klastą Šėtonas pirmiausia sugalvojo, kad Jėzų išmėgintų?

¹¹ Ar Jėzus iš tiesų neapkenčia nuodėmės, buvo patikrinta pačioje jo tarnystės pradžioje. Pasikrikštijęs jis keturiasdešimt dienų ir naktų praleido dykumoje be maisto. Iškart po to, norėdamas jį išbandyti, prisistatė Šėtonas. Pažiūrėkime, kaip klastingai piktasis mėgino palaužti jo ištikimybę Dievui (Mato 4:1–11).

¹² Pirmiausia Šėtonas prabilo: „Jei tu Dievo sūnus, liepk šitiems akmenims pavirsti duona“ (Mato 4:3). Kaip Jėzus jautėsi šitiek laiko išpasninkavęs? Biblijoje tiesiai pasakyta: „Jėzus buvo alkanas“ (Mato 4:2). Žmogus turi natūralų poreikį valgyti, ir Šėtonas, išlaukęs, kol Jėzaus kūnas nusilps, tuo pasinaudojo. Taip pat atkreipkime dėmesį, su kokia pašaipa Šėtonas tarė: „Jei tu Dievo sūnus.“ O juk puikiai žinojo, kad Jėzus yra „visos kūrinijos pirmagimis“ (Kolosiečiams 1:15). Vis dėlto Jėzus nesileido išprovokuojamas ir liko Dievui klusnus. Jis suprato: jei nepaprastą galią panaudotų savo norams tenkinti, eitų prieš Tėvo valią. Tad griežtai atsisakė daryti, kaip raginamas. Jėzus buvo nuolankus ir neabejojo, kad Tėvas pasirūpins jo poreikiais, visada žiūrėjo, kokią jis nurodys išeitį (Mato 4:4).

13–15. a) Kaip Šėtonas mėgino Jėzų antrą ir trečią kartą ir ką Jėzus jam atsakė? b) Iš kur žinome, kad Jėzus privalėjo visada būti budrus?

¹³ Paskui sekė antras išbandymas. Šėtonas paėmė Jėzų aukštai ant šventyklos sienos. Gudriai iškraipydamas šventųjų raštų prasmę, piktasis gundė Jėzų šokti visų akivaizdoje žemyn, kad angelai jį išgelbėtų. Ar liaudis, šventykloje pamačiusi tokį stebuklingą pasirodymą, nebūtų įtikėjusi, kad Jėzus – žadėtasis Mesijas? Ir jei būtų įtikėjusi, ar Jėzus vėliau nebūtų išvengęs daugelio sunkumų ir bėdų? Gal ir būtų. Bet Jėzus žinojo, kad Jehovos valia kitokia: Mesijas savo tarnystę turi atlikti nuolankiai ir  nesistengti žmonių patraukti įspūdingais reginiais (Izaijo 42:1, 2). Jėzus ir tąkart įrodė esąs Jehovai klusnus. Šlove jis nesusigundė.

¹⁴ O gal Jėzus užsigeis valdžios? Trečiu bandymu Šėtonas pasiūlė jam visas pasaulio karalystes. Už tai Jėzui tebūtų reikėję vieną vienintelį kartą Šėtoną pagarbinti. Gal bent šitą pasiūlymą Dievo Sūnus rimtai apsvarstys? „Eik šalin, Šėtone! – atsakė Jėzus ir pridūrė: – Parašyta: ‘Jehovą, savo Dievą, garbink ir jam vienam tarnauk’“ (Mato 4:10). Jėzus nė už ką nebūtų pagarbinęs kito dievo. Galimybė įgyti valdžią ir įtaką šiame pasaulyje – ir dar neklusnumo Dievui kaina – jo nesuviliojo.

¹⁵ Ar Šėtonas paliko Jėzų ramybėje? Tiesa, Jėzaus palieptas tąkart pasišalino. Bet Evangelijoje pagal Luką rašoma, kad piktasis „atsitraukė nuo jo iki kitos progos“ (Luko 4:13). Ir tikrai, Šėtonas vis ieškojo progų Jėzų bandyti ir gundyti. Biblijos žodžiais tariant, Jėzus buvo „visaip išmėgintas“ (Hebrajams 4:15). Taigi jis privalėjo visada būti budrus. Apsnūsti nevalia ir mums.

16. Kaip Šėtonas dabar mėgina Dievo tarnus ir kaip galime jam pasipriešinti?

¹⁶ Dievo tarnus piktasis visaip mėgina ir šiandien. Dėl netobulumo, deja, esame lengvai pažeidžiami. Šėtonas, pasitelkęs klastą, kursto žmogaus savanaudiškumą, išdidumą, valdžios troškimą. O per materializmo taikiklį neretai nusitaiko iškart į visas tris minėtas silpnybes. Todėl mums būtina save sąžiningai ištirti – ir ne vieną kartą. Pamąstykime, kas rašoma 1 Jono 2:15–17. Sykiu savęs paklauskime: ar mano meilės dangiškajam Tėvui neslopina kūniški pasaulio geismai, noras įgyti daugiau turto ir padaryti aplinkiniams įspūdį? Atminkime, kad šis pasaulis kartu su savo valdovu Šėtonu eina į pražūtį. Priešinkimės piktajam, nesiduokime įviliojami į nuodėmės pinkles.  Mūsų Viešpats „nepadarė nuodėmės“, – tegul mus įkvepia jo pavyzdys (1 Petro 2:22).

17. Su kokia nuostata Jėzus pakluso dangiškajam Tėvui ir kokių minčių gali kam nors kilti?

¹⁷ Paklusti Dievui reiškia daug daugiau nei tik nenusidėti. Neužtenka nieko nedaryti – reikia veikti. Štai Kristus vykdė visa, kas Tėvo pavesta, ir jam tai buvo tikras džiaugsmas. Jis sakė: „Visada darau, kas jam patinka“ (Jono 8:29). Aišku, peršasi mintis, kad klausyti Jėzui buvo lengva. Kas nors galbūt sakys, esą paklusti jis turėjo tiktai Jehovai – tobulam Valdovui, o mes esame netobulų žmonių valdžioje. Bet ir Jėzus tam tikra prasme buvo netobulų žmonių valdžioje ir turėjo jiems paklusti.

18. Kokį klusnumo pavyzdį Jėzus parodė dar vaikystėje?

¹⁸ Vaikystėje ir jaunystėje Jėzus turėjo paklusti savo netobulų tėvų Juozapo ir Marijos auklėjimui. O tėvų ydas jis matė tikriausiai kur kas aiškiau nei dauguma vaikų. Ar jis maištavo? Ar Dievo priesakų, kaip vaikams privalu elgtis šeimoje, nepaisė ir ėmė nurodinėti, ką ir kaip daryti? Atkreipkime dėmesį, kas apie dvylikametį Jėzų rašoma Luko 2:51: „Jis buvo jiems klusnus.“ Jauni krikščionys, kurie stengiasi savo tėvų klausyti ir rodo jiems deramą pagarbą, seka Jėzaus pavyzdžiu (Efeziečiams 6:1, 2).

19, 20. a) Kokių sunkumų Jėzus patirdavo dėl to, kad turėjo paklusti netobuliems žmonėms? b) Kodėl krikščionys klauso bendruomenės ganytojų?

¹⁹ Dėl to, kad turėjo paklusti netobuliems žmonėms, Jėzus patirdavo tokių sunkumų, kokių šiandien krikščionims neiškyla. Jis gyveno, galima sakyti, ypatingu laikotarpiu. Judėjų religinę santvarką su kunigija ir šventykla Jeruzalėje, ilgą laiką Jehovos globotą ir saugotą, turėjo pakeisti krikščionių bendruomenė (Mato 23:33–38).  Tuo metu daugelis religinių vadovų skleidė neteisingus iš graikų filosofijos atėjusius mokymus. Be to, šventykloje iš žmonių visokiais būdais buvo pelnomasi – ne veltui Jėzus ją pavadino „plėšikų landyne“ (Morkaus 11:17). Ar dėl to Jėzus nustojo šventykloje ir sinagogose lankytis? Ne. Tai tebebuvo Jehovos garbinimo namai. Iki atėjo laikas Dievui viską pakeisti, Jėzus klusniai vykdė jo valią – eidavo į sinagogą, keliaudavo į šventyklą per metines šventes (Luko 4:16; Jono 5:1).

²⁰ Jeigu Jėzus tokiomis aplinkybėmis buvo klusnus, juo labiau tikrieji krikščionys turėtų rodyti klusnumą. Juk gyvename visai kitokiais laikais. Dabar, kaip senovėje nusakė pranašai, teisingas garbinimas jau yra atkurtas. Dievas yra davęs žodį, kad iš naujo suburtos savo garbintojų bendruomenės Šėtonui sugadinti neleis (Izaijo 2:1, 2; 54:17). Bendruomenėje, tiesa, nėra nė vieno krikščionio, kuris būtų tobulas, be nuodėmės. Bet ar bendratikių ydos turėtų būti mums dingstis nepaklusti Jehovai, pavyzdžiui, nebelankyti sueigų ar kritikuoti vyresniuosius? Tikrai ne. Bendruomenės ganytojus mes noriai palaikome.  Paklusdami Dievo nustatytai tvarkai, einame į savaitines sueigas, vykstame į didesnius krikščionių sambūrius, stengiamės vadovautis Biblijos principais, kurie ten aptariami (Hebrajams 10:24, 25; 13:17).

21. Kaip Jėzus reagavo įkalbinėjamas nepaklusti Dievui ir ko tai mus pamoko?

²¹ Niekas, net gera linkintys draugai nesutrukdė Jėzui klausyti Jehovos. Apaštalas Petras, pavyzdžiui, mėgino įtikinti savo Viešpatį, kad jis neturi kentėti ir mirti. Geranorišką, bet neprotingą Petro patarimą savęs pagailėti Jėzus ryžtingai atmetė (Mato 16:21–23). Neretai ir mus, Jėzaus sekėjus, gera linkintys artimieji įkalbinėja nebesilaikyti Dievo įstatymų ir principų. Kaip Jėzaus mokiniai pirmajame amžiuje, mes esame įsitikinę, kad „privalu klausyti Dievo, o ne žmonių“ (Apaštalų darbų 5:29).

22. Koks klausimas buvo kadaise iškeltas ir kaip Jėzus į jį atsakė?

²² Didžiausią klusnumo išbandymą Jėzus patyrė savo mirties akivaizdoje. Tą juodžiausią gyvenimo dieną klusnumo jis mokėsi tikrąja to žodžio prasme. Darė jis ne kas pačiam norėjosi – vykdė Tėvo valią (Luko 22:42). Jėzus liko Jehovai ištikimas ir parodė mums tobulą klusnumo Dievui pavyzdį (1 Timotiejui 3:16). Jis atsakė į kadaise iškeltą klausimą: ar gali tobulas žmogus likti Jehovai klusnus per visokius išbandymus? Štai Adomas ir Ieva pasirodė esą neklusnūs. Bet visas abejones išsklaidė Jėzus – jis atėjo į žemę, gyveno tarp netobulų žmonių ir net sutiko mirti. Jis, prakilniausias iš visų Jehovos kūrinių, davė neginčijamą atsakymą į minėtą klausimą. Jėzus pakluso Dievui, nors tai jam kainavo labai brangiai.

23–25. a) Kaip klusnumas susijęs su ištikimybe Dievui? Pateik pavyzdį. b) Apie ką kalbėsime kitame skyriuje?

²³ Būti Jehovai ištikimas, tai yra visiškai atsidavęs, gali  tik jam klusnus asmuo. Jėzus liko savo Tėvui ištikimas, nes visada jo klausė; dėl jo klusnumo bus palaiminta visa žmonija (Romiečiams 5:19). Jehova Jėzų dosniai apdovanojo – apdovanos ir mus. Jei Kristui, savo Mokytojui, esame klusnūs, galėsime būti „amžiams išgelbėti“ (Hebrajams 5:9).

²⁴ Be to, būti Dievui ištikimam jau savaime yra atlygis. Patarlių 10:9 (išn.) pasakyta: „Kas elgiasi ištikimai, bus saugus.“ Jeigu ištikimybę Dievui palygintume su pastatu, sumūrytu iš kokybiškų plytų, tai kiekvienas klusnumo pasireiškimas prilygtų atskirai plytai. Su viena plyta mažai ką nuveiksi, bet mūre ji turi savo vietą ir yra labai svarbi. Meistriškai sumūrytos, daugybė plytų iškyla į tvirtą, gražų statinį. O draugėn sudėjus visus mūsų teisius poelgius – kaip diena po dienos, metai po metų rodome Jehovai savo klusnumą, – iškyla gražus namas, tikra ištikimybės Jehovai tvirtovė.

²⁵ Kad Jehovai būtume klusnūs visą gyvenimą, reikia ir ištvermės. Apie tai, kaip šią savybę rodė Jėzus, pakalbėsime kitame skyriuje.