1–3. Kaip Jėzus įžengė į Jeruzalę ir kodėl daugelis, tai pamatę, galėjo nustebti?

 VISA Jeruzalė sujudusi, subruzdusi – reikia pasitikti didį žmogų! Minia būriuojasi už miesto, stoviniuoja palei kelią nekantraudama jį pasveikinti, mat sklinda kalbos, kad jis esąs karaliaus Dovydo įpėdinis, teisėtas Izraelio valdovas. Vieni jau pasiruošę mojuoti palmių šakomis, kiti iš pagarbos kloja ant kelio savo apsiaustus ir medžių šakas (Mato 21:7, 8; Jono 12:12, 13). Daugelis tikriausiai svarsto, koks bus to žmogaus įžengimas į Jeruzalę.

² Kai kurie galbūt tikisi įspūdingo reginio. Jie, be abejo, žino, su kokia iškilme paprastai atvyksta žymūs ir įtakingi žmonės. Štai Dovydo sūnus Abšalomas pasiskelbęs karaliumi paskyrė penkiasdešimt vyrų, kad bėgtų jo vežimo priekyje (2 Samuelio 15:1, 10). Romos imperatorius Julijus Cezaris užsinorėjo dar didesnės pompastikos: kartą triumfo eisenoje į Romos kapitolijų iš dešinės ir kairės jį lydėjo keturiasdešimt dramblių su žibintais. Betgi Jeruzalės gyventojai laukia daug svarbesnio asmens. Ar jie supranta ar ne, jis yra Mesijas, iškiliausias visų laikų žmogus. Ir štai būsimasis Karalius pasirodo. Jį išvydę daugelis, ko gero, nustemba.

³ Nėra nei vežimo, nei bėgikų, nei žirgų, juo labiau dramblių. Jėzus joja ant asiliuko, paprasto nešulinio gyvulio. a Vilki jis ne kokį ištaigingą drabužį, sėdi ne  prabangiame balne, o ant paprastų apsiaustų, kuriais asiliuko nugarą apklojo apaštalai. Kodėl Jėzus nusprendė pro Jeruzalės vartus įjoti be didelių iškilmių, jei kiti žmonės, savo rangu nepalyginti žemesni, stengdavosi iškilmingomis eisenomis ir prabanga visus pranokti?

4. Kas Biblijoje buvo išpranašauta apie Mesijo įžengimą į Jeruzalę?

⁴ Jėzus išpildo pranašystę: „Linksmai šūkauk, Jeruzalės dukra! Štai pas tave atjoja tavo karalius. Jis teisus, jis – gelbėtojas, nuolankus ir joja ant asilo“ (Zacharijo 9:9). Šie pranašo žodžiai bylojo, kad Mesijas Jeruzalės gyventojams vieną dieną apreikš, kad yra Dievo paskirtas Karalius. O pats jo įžengimas į miestą – net ir tai, ant kokio gyvulio atjos, – liudys apie vieną įstabiausių jo savybių, tai yra nuolankumą.

5. Kodėl Jėzaus nuolankumas daro mums įspūdį ir kodėl itin svarbu mokytis būti nuolankiems kaip jis?

⁵ Kai apmąstome, koks nuolankus Jėzus buvo, negalime likti abejingi. Šita jo savybė tikrai yra viena patraukliausių. Kaip jau kalbėjome 2 skyriuje, tik Jėzus yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6). Iš milijardų žemės gyventojų nebuvo ir nebus nė vieno, kuris galėtų bent iš tolo Dievo Sūnui prilygti. Bet, priešingai nei daugybė netobulų žmonių, Jėzus neparodė nė trupučio išdidumo, nė kiek nesiaukštino ir nesipuikavo. Jei norime būti Kristaus sekėjai, nepasiduokime polinkiui didžiuotis (Jokūbo 4:6). Atminkime: Jehova puikybę smerkia. Kaip tad svarbu iš Jėzaus mokytis nuolankumo!

6. Kokia savybė yra nuolankumas ir iš kur Jehova žinojo, kad Mesijas bus nuolankus?

⁶ Nuolankumas yra savybė, neleidžianti manyti apie  save pernelyg gerai, puikuotis, aukštintis. Ji kyla iš širdies gilumos ir pasireiškia asmens kalboje, elgesyje, santykiuose su kitais. Kodėl Jehova neabejojo, kad Mesijas bus nuolankus? Sūnus yra tobulas savo Tėvo nuolankumo atspindys (Jono 10:15). Tėvas jau buvo matęs, kaip jis nuolankumą parodė. Kokiomis aplinkybėmis?

7–9. a) Kaip Mykolas parodė nuolankumą, kai ginčijosi su Šėtonu? b) Ko krikščionys turėtų iš Mykolo pasimokyti?

⁷ Judas savo laiške pamini tokį įdomų faktą: „Arkangelas Mykolas nesutiko su Velniu, kai tarp jų kilo nesutarimas dėl Mozės kūno, bet jis nedrįso užgauliai jo pasmerkti, tik pasakė: ‘Tesudraudžia tave Jehova’“ (Judo 9). Mykolas yra Jėzus Kristus, tuo vardu pažįstamas dar iki tol, kol atėjo į žemę, ir paskui jau sugrįžęs į dangų. Biblijoje jis vadinamas arkangelu, nes vadovauja dangiškiesiems Jehovos pulkams (1 Tesalonikiečiams 4:16). b Dabar atkreipkime dėmesį, koks buvo Mykolo atsakas Šėtonui.

⁸ Judo laiške neatskleidžiama, kam Šėtonui reikėjo Mozės kūno, bet nėra abejonių, kad jis rezgė kažką pikta – galbūt norėjo to ištikimo Dievo tarno palaikus panaudoti, kad, pavyzdžiui, pastūmėtų žmones į stabmeldystę. Mykolas neleido Šėtonui savo užmačios įgyvendinti, sykiu parodė susivaldymą. Nors Šėtonas tikrai nusipelnė būti sudraustas, Mykolas tuo metu dar nebuvo gavęs visų įgaliojimų teisti, todėl teismą atidavė į Jehovos rankas (Jono 5:22). Arkangelui Mykolui buvo suteikta didelė valdžia, bet jis nuolankiai paliko reikalą spręsti  Jehovai, savo įgaliojimų neviršijo. Taigi pasirodė esąs ne tik nuolankus, bet ir kuklus – pripažino, kad gali daryti ne viską.

⁹ Užsiminti apie tą įvykį Dievo dvasia Judą įkvėpė ne be reikalo. Kai kurie krikščionys anuomet, deja, labai stokojo nuolankumo. Iš pasipūtimo jie užgauliai kalbėjo „apie tai, ko iš tiesų neišmano“ (Judo 10). Kaip greitai mes, netobuli žmonės, pasiduodame išdidumui! Tad gerai pagalvokime, kaip elgiamės, jeigu bendruomenėje ko nors, tarkim, kokio vyresniųjų sprendimo, nesuprantame. Ar nepasirodytume išdidūs, jei nežinodami visų aplinkybių kalbėtume užgauliai, kritiškai? Imkime pavyzdį iš Mykolo, tai yra Jėzaus: nebūkime teisėjai ir neskelbkime savo nuosprendžio, jei Dievas tokios teisės mums nesuteikė.

10, 11. a) Kodėl verta dėmesio tai, kad Dievo Sūnus noriai sutiko ateiti į žemę? b) Kaip mes, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, galime rodyti nuolankumą?

¹⁰ Dievo Sūnus nuolankumą parodė ir tuo, kad sutiko ateiti į žemę. Pagalvokime, ką jam teko palikti. Jis buvo arkangelas. Buvo „Žodis“, įpareigotas perduoti žinias nuo paties Jehovos (Jono 1:1–3). Gyveno danguje, Jehovos „šventumo ir šlovės buveinėje“ (Izaijo 63:15). Vis dėlto Sūnus „apiplėšė save ir tapo tarsi vergas, toks kaip žmonės“ (Filipiečiams 2:7). Kokio nusižeminimo šita užduotis iš jo pareikalavo! Sūnaus gyvybė buvo perkelta į vienos žydaitės įsčias. Užsimezgęs vaisius turėjo devynis mėnesius vystytis ir galiausiai pasaulį išvydo bejėgis kūdikis. Gimė jis neturtingo dailidės šeimoje, mokėsi vaikščioti, kalbėti, iš nedidelio vaikiuko išaugo į jaunuolį. Nors ir tobulas, visus tuos metus turėjo paklusti netobuliems tėvams (Luko 2:40, 51, 52). Štai koks nuolankus Jėzus buvo.

 ¹¹ O ar mes, kaip Jėzus, noriai atliekame paskirtas tarnybos užduotis, net jeigu jos yra labai paprastos? Pavyzdžiui, jei Dievo Karalystės žiniai žmonės yra abejingi, jei iš skelbėjų šaiposi arba net užsipuola, ar kartais neimame savo tarnystės gėdytis? (Mato 28:19, 20) Jei taip, verta vis pagalvoti: jeigu šį darbą dirbsime ištvermingai, galbūt ne vienam padėsime išsigelbėti. Ar žmonės mūsų klausytų ar ne, skelbdami gerąją naujieną turėsime daug progų ugdytis nuolankumą ir sykiu eisime savo Mokytojo Jėzaus Kristaus pėdomis.

12–14. a) Kaip Jėzus pasirodydavo esąs nuolankus, kai žmonės imdavo jį liaupsinti? b) Kaip Jėzaus nuolankumas pasireiškė santykiuose su žmonėmis? c) Iš kur žinome, kad Jėzaus nuolankumas nebuvo vien tik geros manieros ar formalus mandagumas?

¹² Savo tarnystę žemėje Jėzus nuo pradžios iki galo atliko su didžiausiu nuolankumu. Tai buvo matyti iš to, kad garbę ir šlovę jis visada atiduodavo savo Tėvui. Žmonės už išmintingus žodžius, už stebuklingus darbus, už gerumą kartais pradėdavo liaupsinti patį Jėzų. Bet Jėzus nuopelnų neprisiimdavo – kiekvieną sykį pabrėždavo, kad visa garbė priklauso tik Jehovai (Morkaus 10:17, 18; Jono 7:15, 16).

¹³ Jėzaus nuolankumas buvo akivaizdus ir iš to, kaip jis elgėsi su žmonėmis. Jis tiesiai pasakė į žemę atėjęs ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti (Mato 20:28). Aplinkiniams jis buvo malonus, supratingas. Kai mokiniai jį nuvildavo, jis jų nebardavo, vis stengėsi švelniai juos paprotinti (Mato 26:39–41). Kartą, kai žmonės sutrukdė jam ramiai pabūti vienumoje, jis jų nepavarė šalin. Priešingai – aukodamas savo poilsį, ėmė mokyti „daugelio dalykų“ (Morkaus 6:30–34). Ir kai viena kitatautė atkakliai jį prašė išgydyti jos dukterį, iš pradžių Jėzus davė  suprasti, kad nesiruošia to daryti. Vis dėlto piktai jos neatstūmė. Matydamas, koks stiprus moters tikėjimas, jis nusileido ir jos prašymą patenkino. Šį įvykį plačiau aptarsime 14 skyriuje (Mato 15:22–28).

¹⁴ Nė nesuskaičiuosi, kiek epizodų iš Jėzaus gyvenimo byloja, kad jis buvo „romus ir nuolankios širdies“ (Mato 11:29). Jo nuolankumas buvo tikras, plaukė iš pačios esybės gelmių ir neapsiribojo geromis manieromis, buvo anaiptol ne išviršinis, ne formalus. Nieko nuostabaus, kad ir savo sekėjus Jėzus kiekviena proga mokė būti nuolankius.

15, 16. Kuo Jėzaus sekėjai, anot jo paties, turi skirtis nuo pasaulio valdovų?

¹⁵ Apaštalams, kad išsiugdytų nuolankumą, reikėjo laiko. Bet Jėzus su jais buvo kantrus ir nepraleisdavo progos šitą dorybę jiems skiepyti. Štai kartą Jokūbas ir Jonas per savo motiną mėgino iš Jėzaus išgauti pažadą, kad Dievo Karalystėje abu turės garbingas vietas. Jėzus ir šįkart pasirodė esąs kuklus. „Ne aš sprendžiu, kam sėdėti mano dešinėje ir kairėje, – atsakė jis. – Ten sėdės tie, kuriems mano Tėvo paskirta.“ Kiti dešimt apaštalų ant Jokūbo ir Jono supyko (Mato 20:20–24). Ką Jėzus dabar darys?

¹⁶ Visus apaštalus jis paprotino: „Jūs žinote, kad tautų valdovai savo žmonėms viešpatauja ir didžiūnai laiko juos savo valdžioje. Tarp jūsų taip neturi būti. Kas norėtų tapti didis tarp jūsų, tebūna jūsų tarnas, ir kas norėtų būti pirmas tarp jūsų, tebūna jūsų vergas“ (Mato 20:25–27). Apaštalai tikriausiai žinojo, kokie išdidūs, ambicingi ir savanaudžiai būna „tautų valdovai“. Jėzus paaiškino, kad jo sekėjai nuo tų valdžios ištroškusių tironų  turi skirtis. Jie privalo būti nuolankūs. Ar apaštalai suprato pamokymo esmę?

17–19. a) Kokią įsimintiną nuolankumo pamoką Jėzus davė apaštalams vakarą prieš savo mirtį? b) Kokia Jėzaus duota nuolankumo pamoka buvo pati reikšmingiausia?

¹⁷ Lengva nebuvo. To paties Jėzus juos mokė ne pirmą ir ne paskutinį kartą. Anksčiau, kai mokiniai ginčijosi, kuris iš jų didžiausias, jis pasišaukė vaikelį ir, pastatęs tarp jų, paragino visus imti iš vaikų pavyzdį, mat šie, skirtingai nei suaugusieji, nėra išdidūs, garbėtroškos ir nekovoja dėl valdžios (Mato 18:1–4). Tačiau net ir paskutinį vakarą prieš savo mirtį Jėzus matė, kad apaštalai dar nėra atsikratę išdidumo. Tada jis davė jiems dar vieną įsimintiną pamoką: susijuosęs rankšluosčiu ėmėsi daryti tai, ką svečiams anuomet darydavo tarnai. Kiekvienam savo apaštalui, tarp jų ir Judui, kuris vėliau jį išdavė, jis nuplovė kojas (Jono 13:1–11).

¹⁸ Kad šitą svarbią pamoką apaštalai gerai įsisąmonintų, Jėzus pasakė: „Parodžiau jums pavyzdį“ (Jono 13:15). Ar Jėzui pavyko jų širdį pasiekti? Deja, tą patį vakarą jie dar sykį susiginčijo, kuris didžiausias (Luko 22:24–27). Bet Jėzus ir vėl kantriai, nuolankiai juos paprotino. O netrukus jo mokiniai gavo iš jo pačią reikšmingiausią, svarbiausią nuolankumo pamoką: „Jis nusižemino ir buvo Dievui klusnus iki pat mirties, iki mirties ant kančių stulpo“ (Filipiečiams 2:8). Jėzus sutiko mirti gėdinga mirtimi, lyg būtų buvęs koks piktadarys ar piktžodžiautojas. Tokio noraus pasiaukojimo neparodė joks kitas Jehovos kūrinys, tad Jėzus aiškiausiai parodė, ką reiškia būti iš tiesų nuolankiam.

¹⁹ Tikriausiai ši, paskutinė, Jėzaus tarnystės žemėje pamoka apaštalams į širdį įsirašė neišdildomai. Skaitydami Bibliją sužinome, kad vėliau tie vyrai ne vienus metus,  net dešimtmečius tarnavo Dievui su visu nuolankumu. O kaip mes?

20. Kaip žinoti, ar mūsų širdis nuolanki?

²⁰ Apaštalas Paulius visus mus ragina: „Turėkite tokį nusistatymą, kokį ir Kristus Jėzus turėjo“ (Filipiečiams 2:5). Svarbu, kad mūsų širdis, kaip ir Jėzaus, būtų nuolanki. O kaip žinoti, ar ji nuolanki? Paulius skatina: „Nieko nedarykite iš noro visus pranokti ar iš tuščiagarbiškumo – nuolankiai laikykite kitus aukštesniais už save“ (Filipiečiams 2:3). Vadinasi, reikia ištirti, kaip vertiname save ir kitus. Privalome kitus žmones laikyti aukštesniais, pranašesniais už save. O kaip šį pamokymą pritaikysi tu?

21, 22. a) Kodėl krikščionių bendruomenės ganytojai turi būti nuolankūs? b) Iš ko bus matyti, kad esame „susijuosę nuolankumu“?

²¹ Net ir praėjus daug metų po Jėzaus mirties, apaštalui Petrui vis neišėjo iš galvos, kad Dievo tarnui reikia būti nuolankiam. Brolius, paskirtus ganyti krikščionių bendruomenę, Petras mokė Jehovos kaimene rūpintis nuolankiai, jai neviešpatauti (1 Petro 5:2, 3). Didesnė atsakomybė bendruomenėje nėra dingstis puikuotis. Priešingai, kuo ji didesnė, tuo brolis turi būti nuolankesnis (Luko 12:48). Aišku, šią dorybę turi ugdytis visi krikščionys, ne tik ganytojai.

²² Petras niekada nepamiršo to vakaro, kai Jėzus, nepaisydamas jo priešgyniavimų, nuplovė jam kojas (Jono 13:6–10). Apaštalas krikščionims rašė: „Susijuoskite nuolankumu vieni kitiems“ (1 Petro 5:5, išn.). Paraginimas „susijuoskite“ primena tarną, kuris prisijuosia prijuostę ir imasi kokio paprasto, nelabai švaraus darbo. Galbūt sykiu pagalvojame apie Jėzų – kaip jis tą vakarą susijuosė rankšluosčiu ir priklaupęs plovė apaštalams kojas.  Ar mes, Jėzaus sekėjai, kokį Dievo pavestą darbą galime laikyti prastu, žeminančiu? Mūsų širdies nuolankumas tebūnie visiems aiškiai matomas – tarytum būtume juo susijuosę.

23, 24. a) Kodėl turime priešintis išdidumui? b) Kokį klaidingą įsivaizdavimą padės pataisyti kitas skyrius?

²³ Išdidumas yra pražūtingas, veikia lyg nuodai. Talentingiausią žmogų puikybė daro Dievui nenaudingą, o nuolankumas net paprastuolį paverčia geru jo įrankiu. Jeigu šią brangią savybę kasdien puoselėjame, jei stengiamės nuolankiai eiti Kristaus pėdomis, mūsų laukia nuostabus atlygis. Petras rašė: „Nusižeminkite po galinga Dievo ranka, kad metui atėjus jis jus išaukštintų“ (1 Petro 5:6). Jėzus nusižemino kaip niekas kitas ir Jehova jį už tai nepaprastai išaukštino. Jei esi nuolankus, Dievas mielai apdovanos ir tave.

²⁴ Deja, kai kurie įsivaizduoja, kad nuolankumas yra silpnumo, bailumo požymis. Iš Jėzaus gyvenimo ir tarnystės matome, kad yra priešingai: nuolankiausias žmogus pasirodė esąs ir pats drąsiausias. Bet tai jau kito skyriaus tema.