1–3. a) Kokių jausmų apimtas Jėzus meldėsi Getsemanės sode ir kodėl jis taip jautėsi? b) Kas pasakytina apie Jėzaus ištvermę ir kokių kyla klausimų?

 JĖZŲ slegia didžiulė įtampa – tokios emocinės kančios jis dar nebuvo patyręs. Žemėje Jėzui gyventi beliko vos keletas valandų. Kartu su apaštalais jis ateina į pamėgtą vietą, Getsemanės sodą. Ten jie susirinkdavo gana dažnai, bet šią naktį Jėzui reikia pabūti vienam. Jis atsiskiria nuo apaštalų, paeina atokiau ir atsiklaupęs ima melstis. Mirtino sielvarto apimtas, Jėzus meldžiasi taip karštai, kad jo prakaitas varva žemėn „tarsi kraujo lašai“ (Luko 22:39–44).

² Kodėl Jėzus šitaip sielvartauja? Netrukus jis turės iškęsti baisias fizines kančias, bet ne dėl to dabar sunerimęs. Jėzui rūpi kur kas svarbesni dalykai. Jis baiminasi, kad neapgėdintų Tėvo vardo, ir suvokia, kad nuo to, ar liks jam ištikimas, priklauso visos žmonijos ateitis. Jėzus žino: ištverti tiesiog būtina. Ir ištveria. Žmogus, parodęs tobulą ištvermės pavyzdį, dar tą pačią dieną, prieš išleisdamas paskutinį atodūsį, pergalingai sušunka: „Atlikta!“ (Jono 19:30).

³ Biblijoje esame raginami: „Gerai pamąstykite apie tą, kuris ištvėrė“ (Hebrajams 12:3). Tad vertėtų aptarti keletą svarbių klausimų. Kokių išbandymų Jėzui teko ištverti? Kas jam suteikė jėgų? Ko iš Jėzaus galime pasimokyti? Bet pirmiau pasiaiškinkime, ką apskritai reiškia ištverti.

4, 5. a) Kas įeina į ištvermės sąvoką? b) Kokiu pavyzdžiu galėtume pailiustruoti, kad ištvermė reiškia daugiau negu taikstymąsi su neišvengiamomis aplinkybėmis?

⁴ Visiems mums kartais tenka „paliūdėti dėl visokių išbandymų“ (1 Petro 1:6). Jei patiriame kokį išbandymą, ar jį iškęsti reiškia tą patį, ką ištverti? Ne. Apie tai, kaip žodis „ištvermė“ suprantamas Biblijos kontekste, vienas biblistas pasakė: „Tai nusiteikimas, kad viską galima pakelti ne taikstantis su aplinkybėmis, o degant viltimi [...]. Tai savybė, leidžianti tvirtai stovėti veidu į stiprų vėją. Tai tokia dorybė, kuri sunkiausią išmėginimą paverčia šlove, nes per skausmus žmogus mato tikslą.“

⁵ Vadinasi, ištverti reiškia daugiau negu tik taikstytis su neišvengiamomis negerovėmis. Biblijoje ištvermė suprantama kaip vidinė tvirtybė, teisingas požiūris į išmėginimą, viltingas nusiteikimas sunkiu metu. Pailiustruokime tai pavyzdžiu. Kalėjime sėdi du žmonės. Sąlygos, kuriomis jie kalinami, labai panašios, tačiau bausmę atlieka dėl skirtingų priežasčių. Vienas, padaręs kažkokį nusikaltimą, apmaudauja, kad atsidūrė už grotų ir kad nieko pakeisti negali. Kitas – krikščionis, kalintis už tai, kad laikosi savo įsitikinimų, – nenusimena ir nesijaučia pralaimėjęs, nes į šią situaciją žvelgia kitomis akimis. Jam tai proga parodyti tikėjimą. Vargu ar apie aną nusikaltėlį pasakytume, kad jis ištvermingas, o štai Dievui ištikimas krikščionis savo ištverme mums yra tikras pavyzdys (Jokūbo 1:2–4).

6. Kaip mes galime ugdytis ištvermingumą?

⁶ Kad būtume išgelbėti, privalome apsišarvuoti ištverme (Mato 24:13). Tačiau ištvermingumas nėra mums  įgimtas. Jį turime ugdytis. Kaip? „Sunkumai ugdo ištvermę“, – rašoma Romiečiams 5:3. Jeigu iš tikrųjų norime tapti ištvermingi, negalime baimingai vengti tikėjimo išbandymų. Ne, turime drąsiai juos sutikti. Ištvermingesni tampame, jei su gyvenimo sunkumais, dideliais ir mažais, diena po dienos kovojame ir juos įveikiame. Kiekvienas patirtas išbandymas mus užgrūdina ir parengia kitam. Aišku, nemanome, kad viską ištversime savo pačių jėgomis. Mes kliaujamės „Dievo teikiama stiprybe“ (1 Petro 4:11). O kad padėtų mums atsilaikyti, Jehova ragina įsižiūrėti į tobulą jo Sūnaus pavyzdį. Pakalbėkime, ką Jėzui teko ištverti.

7, 8. Ką Jėzui teko ištverti savo žemiškosios tarnystės pabaigoje?

⁷ Savo žemiškosios tarnystės pabaigoje Jėzus patyrė neįtikėtiną žmonių žiaurumą. Paskutinę naktį prieš savo mirtį jis jautė didžiulę emocinę įtampą. Patyrė ir nusivylimą, buvo pažemintas. Vienas bičiulis jį išdavė, artimiausi draugai paliko. Atvestas į aukščiausią religinį krašto teismą, Jėzus buvo neteisingai apkaltintas, iš jo tyčiojosi, spjaudė jam į veidą, daužė kumščiais. Dievo Sūnus viską oriai ištvėrė, neprarado tvirtybės (Mato 26:46–49, 56, 59–68).

⁸ Paskutines kelias valandas Jėzui teko kęsti neapsakomus fizinius skausmus. Jis buvo žiauriai nuplaktas, o po tokios bausmės, kaip teigiama viename medicinos žurnale, „lieka gilių plėštinių žaizdų rėžiai, netenkama daug kraujo“. Paskui Jėzų prikalė prie stulpo, ir tai jam reiškė „lėtą mirtį didžiausiuose skausmuose ir kančiose“. Pagalvokime, ką jis ištvėrė, kai didelės vinys pervėrė jam rankas ir kojas (Jono 19:1, 16–18).  Įsivaizduokime, kaip turėjo skaudėti, kai, stulpą pastačius, jis visu svoriu pakibo ant vinių ir kai šiurkštus stulpas jo žaizdotą nugarą išdraskė dar labiau. Be šitų baisių fizinių skausmų, Jėzų slėgė ir emocinė kančia, apie kurią kalbėjome skyriaus pradžioje.

9. Ką mums reiškia imti savo „kančių stulpą“ ir sekti Jėzumi?

⁹ O ką gali tekti ištverti mums, Kristaus sekėjams? „Jeigu kas nori eiti paskui mane, [...] teima savo kančių stulpą ir tegu seka manimi“, – mokė Jėzus (Mato 16:24). Pasakymas „kančių stulpas“ čia suprantamas perkeltine prasme. Tai kančia, pažeminimas, netgi mirtis. Eiti Jėzaus pėdomis nelengva. Kadangi laikomės krikščioniškų normų, mes iš kitų išsiskiriame. Nepriklausome pasauliui, ir pasaulis mūsų nekenčia (Jono 15:18–20; 1 Petro 4:4). Vis dėlto noriai imame savo kančių stulpą. Iš tiesų mes verčiau kentėsime ir net mirsime, negu išsižadėsime savo Mokytojo (2 Timotiejui 3:12).

10–12. a) Kodėl galima sakyti, kad aplinkinių netobulumas Jėzui buvo ištvermės išbandymas? b) Kokiomis aplinkybėmis Jėzui ypač reikėjo ištvermės?

¹⁰ Tarnystės žemėje metais nemenkas išbandymas Jėzui buvo ir kitų netobulumas. Atminkime, kad prieš daugybę amžių, kai Jehova kūrė žemę ir visa, kas joje, jis savo Tėvui talkino (Patarlių 8:22–31). Taigi Jėzus žinojo: Jehova trokšta, kad žmogus būtų sveikas, laimingas, visa esybe panašus į savo Kūrėją (Pradžios 1:26–28). Tragiškus nuodėmės padarinius Jėzus, atėjęs į žemę, išvydo visai kitomis akimis, mat pats buvo žmogus su visais jam būdingais jausmais. Kaip jam buvo skaudu matyti, kad žmonės toli gražu nebe tokie, kokie buvo sukurti Adomas ir Ieva. Gyventi tarp  nuodėmingų žmonių Jėzui buvo tikras ištvermės išbandymas. Ar jis nusimins ir nuleis rankas, ar palaikys juos beviltiškais? Pažiūrėkime.

¹¹ Jėzų slėgė tautiečių abejingumas, – sykį visų akivaizdoje jis dėl to net pravirko. Bet ar žmonių abejingumas prislopino ar apskritai užgesino jo uolią dvasią? Priešingai, jis „kasdien mokė šventykloje“ (Luko 19:41–44, 47). Jėzui taip pat buvo labai liūdna dėl fariziejų širdies kietumo: šabo dieną tie religininkai akylai stebėjo, ar jis imsis gydyti vieną ligotą žmogų. Ar Jėzus leidosi tų savimi pasitikinčių priešininkų įbauginamas? Ne. Jis neišsigando ir žmogų pagydė – ne šiaip kur, o vidury pačios sinagogos (Morkaus 3:1–5).

¹² Kas dar Jėzų galėjo trikdyti? Jo mokinių, artimiausių bičiulių, ydos. Kaip jau kalbėjome 3 skyriuje, jie  nuolat siekė aukštos padėties (Mato 20:20–24; Luko 9:46). Jėzus ne kartą jiems aiškino, kaip svarbu būti nuolankiems (Mato 18:1–6; 20:25–28). Bet mokiniai neskubėjo taisyti savo mąstymo. Prisiminkime, kas įvyko prieš pat Jėzaus mirtį, kai paskutinį vakarą jis buvo su apaštalais: jie ir vėl susikivirčijo, kuris iš jų didžiausias! (Luko 22:24) Ar Jėzus padarė išvadą, kad jo bičiuliai nebepataisomi, ir nuleido rankas? Anaiptol. Jis buvo su jais labai kantrus, matė juose gera ir neprarado vilties, kad jie galiausiai supras, kur klysta. Jėzus žinojo, kad širdyje apaštalai myli Jehovą ir trokšta vykdyti jo valią (Luko 22:25–27).

13. Kokių mums tenka patirti išbandymų?

¹³ Kartais mums tenka patirti panašių išbandymų kaip Jėzui. Štai skelbdami žinią apie Dievo Karalystę sutinkame abejingų arba net priešiškai nusiteikusių žmonių. Ar tokia nemaloni patirtis neslopina mūsų ryžto? Ar tebesame uolūs skelbėjai? (Titui 2:14) Išbandymu mums gali būti ir bendratikių netobulumas, pavyzdžiui, kurio nors iš jų neapgalvoti žodžiai ar neprotingas elgesys (Patarlių 12:18). Bet negi, matydami bendratikio ydas, imsime laikyti jį nepataisomu? Ar ne geriau viską nukęsti ir sutelkti dėmesį į gerąsias jo savybes? (Kolosiečiams 3:13)

14. Kas Jėzui padėjo išlikti tvirtam?

¹⁴ Kas Jėzui padėjo likti ištikimam Jehovai ir laikytis ištvermingai, kai tekdavo kentėti, patirti pažeminimą ir kai kiti jį nuvildavo? Trumpai tariant, jį stiprino du dalykai. Pirma, Jėzus žvelgė aukštyn – malda kreipdavosi į „ištvermės ir paguodos Dievą“ (Romiečiams  15:5). Antra, jis žvelgė priekin – galvodavo apie tai, ką pasieks, jei išmėginimą atlaikys. Aptarkime tuos du dalykus atskirai.

15, 16. a) Kas rodo, kad Jėzus nemanė viską ištversiantis pats vienas? b) Dėl ko Jėzus buvo visiškai tikras ir kodėl?

¹⁵ Nors ir paties Dievo Sūnus, nors ir tobulas, Jėzus nemanė, kad viską gali ištverti pats vienas. Ne, jis kliovėsi dangiškuoju Tėvu ir meldė jį pagalbos. Apaštalas Paulius rašė: „Kristus garsiai šaukdamas liejo ašaras ir siuntė karštas maldas ir prašymus tam, kuris galėjo išgelbėti jį nuo mirties“ (Hebrajams 5:7). Atkreipkime dėmesį, kad Jėzus siuntė ne šiaip prašymus. Jis meldėsi labai karštai ir tiesiog maldavo Jehovą pagalbos. O kadangi čia pavartota daugiskaita, suprantame, kad Jėzus kreipėsi į Jehovą ne vieną kartą. Štai Getsemanės sode jis meldėsi kelis sykius ir karštai (Mato 26:36–44).

¹⁶ Jėzus buvo visiškai tikras, kad į jo maldas bus atsakyta, nes žinojo – Dievas yra „maldos klausytojas“ (Psalmyno 65:2). Prieš ateidamas į žemę, pirmagimis Sūnus ne kartą matė, kaip Jehova išklauso savo atsidavusių tarnų maldas. Pavyzdžiui, jis regėjo, kaip nuoširdžiai meldėsi pranašas Danielius ir kaip, jam dar tebekalbant, Jehova į jo prašymą atsakė – iš dangaus siuntė angelą (Danieliaus 9:20, 21). Tad nejaugi Tėvas būtų likęs abejingas, matydamas, kaip jo viengimis Sūnus „garsiai šaukdamas“ ir su ašaromis lieja jam savo širdį? Jehova Sūnaus maldavimus, žinia, išklausė ir atsiuntė angelą jo sustiprinti (Luko 22:43).

17. Kodėl svarbu prašyti Dievą pagalbos ir kaip galime tai daryti?

¹⁷ Kad išmėginimus ištvertume, mes irgi turime žvelgti dangun, į Dievą – tą, kuris mus stiprina (Filipiečiams  4:13). Jei Jėzus, tobulas žmogus, maldavo Tėvą pagalbos, juo labiau turėtume maldauti mes. Gal mums, kaip ir Jėzui, teks siųsti ne vieną prašymą (Mato 7:7). Nors nesitikime sulaukti angelo, nė trupučio neabejojame, kad Dievas išklauso savo ištikimą tarną, kuris „dieną naktį nepaliauja siųsti jam savo prašymų ir maldų“ (1 Timotiejui 5:5). Kad ir koks išmėginimas mus užkluptų – liga, artimo žmogaus netektis ar persekiojimas, – karštai melskime Jehovą išminties, drąsos, jėgų ištverti, ir jis į tokias maldas tikrai atsakys (2 Korintiečiams 4:7–11; Jokūbo 1:5).

18. Ką gera Jėzus pro kančias matė?

¹⁸ Antra, kas Jėzui padėjo ištverti, – tai gebėjimas žvelgti priekin, pro kančias matyti, kas gera laukia ateityje. Biblijoje apie Jėzų pasakyta: „Dėl būsimo džiaugsmo jis [...] ištvėrė kančias ant stulpo“ (Hebrajams 12:2). Jėzaus pavyzdys pailiustruoja, kaip glaudžiai tarpusavyje susiję viltis, džiaugsmas ir ištvermė. Iš esmės galima sakyti, kad viltis gimdo džiaugsmą, o džiaugsmas – ištvermę (Romiečiams 15:13; Kolosiečiams 1:11). Dievo Sūnus prieš akis turėjo nuostabią ateities perspektyvą: jeigu mėginamas  liks Tėvui ištikimas, apgins ir pašlovins jo vardą – tada Tėvas galės išvaduoti žmoniją iš nuodėmės ir mirties. Be to, Jėzus vylėsi, kad ateityje gaus karaliaus sostą ir tarnaus Vyriausiuoju Kunigu, – taip dievobaimingų žmonių labui galės nuveikti dar daugiau (Mato 20:28; Hebrajams 7:23–26). Visos tos viltys teikė Jėzui daug džiaugsmo, o džiaugsmas jam padėjo viską ištverti.

19. Ką turime daryti, kad tikėjimo išbandymuose nepristigtume vilties, džiaugsmo ir ištvermės?

¹⁹ Kaip ir Jėzus, leiskime, kad mūsų gyvenime veiktų visas šis trejetas – viltis, džiaugsmas ir ištvermė. „Džiaukitės, kad turite viltį, – ragina apaštalas Paulius ir priduria: – Būkite ištvermingi per suspaudimus“ (Romiečiams 12:12). Gal kaip tik dabar grumiesi su kokiu tikėjimo išbandymu? Būtinai žvelk į priekį. Nepamiršk, kad savo ištverme teiki Jehovai šlovę. Nuolat turėk mintyse viltį, kad ateityje galėsi gyventi valdant Dievo Karalystei. Įsivaizduok save tame naujame pasaulyje. Ar matai, kiek daug gerų dalykų ten tavęs laukia? Kad ir kokios bėdos dabar slėgtų, ištverti tau padės džiaugsmas. Jo nepristigsi, jei nuolat mąstysi apie laiką, kai Jehova ištesės visa, ką yra pažadėjęs, – pavyzdžiui, pašlovins savo šventą vardą, nugalės blogį ir padarys galą ligoms ir mirčiai. Dabartinis vargas, palyginti su būsima gerove, yra „laikinas ir lengvas“ (2 Korintiečiams 4:17).

20, 21. Ko Jehova iš mūsų tikisi ir ką turime atminti?

²⁰ Jėzus žinojo, kad jo sekėjams nebus lengva ir reikės daug ištvermės (Jono 15:20). Jis buvo pasiruošęs eiti pirmutinis, priešakyje visų, ir savo pavyzdžiu kitus  įkvėpti (Jono 16:33). Aišku, Jėzus yra pats geriausias ištvermingumo pavyzdys. Tačiau mes, kitaip nei jis, esame netobuli. Ko tad Jehova iš mūsų tikisi? Apaštalas Petras paaiškino: „Pats Kristus kentėjo už jus ir paliko jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“ (1 Petro 2:21). a Jėzus parodė mums pavyzdį, kaip atlaikyti išmėginimus. Kiekvienas jo poelgis, bylojantis apie didžiulę ištvermę, yra tarytum koks pėdsakas. Tobulai įtaikyti į tuos pėdsakus mums nepavyks, bet stengiamės jais sekti kuo tiksliau.

²¹ Tad mokykimės iš Jėzaus, negailėkime tam pastangų. Ir nepamirškime: kuo geriau į Jėzaus pėdas įtaikysime, tuo labiau būsime pasirengę ištverti „iki galo“ – iki šios santvarkos pabaigos arba iki savo gyvenimo pabaigos. Kas užklups pirmiau, nežinia, bet viena aišku: už ištvermę Jehova mums atlygins – apdovanos amžinu gyvenimu (Mato 24:13).