1–3. a) Kaip Jėzus reagavo į dviejų aklų elgetų maldavimus? b) Kokia mintis perteikiama pasakymu „gailesčio apimtas“? (Žiūrėk išnašą.)

 PAKELĖJE netoli Jericho miesto sėdi du neregiai. Čia jiedu ateina kasdien ir, susiradę vietą, kur, tikėtina, praeis daug žmonių, prašinėja išmaldos. Tačiau netrukus neregių gyvenimas pasikeičia iš esmės.

² Staiga pasigirsta šurmulys, bet elgetos negali matyti, kas vyksta. Vienas ima klausinėti, ko žmonės taip sujudo, ir jam atsako: „Tai Jėzus Nazarietis eina!“ Jėzus į Jeruzalę keliauja paskutinį kartą. Bet ne vienas – paskui jį traukia didelė minia. Sužinoję, kas eina pro šalį, elgetos ima garsiai šaukti: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pagailėk mūsų!“ Žmonės, dėl to susierzinę, bando juos nutildyti, bet tiems vyrams sužibo viltis, todėl jie nė nemano tylėti.

³ Nors aplinkui – klegesys ir triukšmas, Jėzus tų nelaimėlių šauksmą išgirsta. Ką jis darys? Jėzaus galvoje sukasi nerimastingos mintys. Netrukus prasidės paskutinė jo gyvenimo žemėje savaitė – jis bus žiauriai nukankintas. Vis dėlto primygtinio elgetų maldavimo Jėzus nenuleidžia negirdomis. Jis sustoja ir liepia juos atvesti. „Viešpatie, teatsiveria mums akys“, – meldžia šie. „Gailesčio apimtas“,  Jėzus paliečia neregiams akis ir jie praregi. a Pagiję, tie vyrai nedvejodami nuseka paskui savo geradarį (Luko 18:35–43; Mato 20:29–34).

4. Kaip pasitvirtino pranašystės žodžiai, kad Mesijas „pagailės varguolio“?

⁴ Gailestis Jėzų apėmė ne tik tąsyk – jo pagaila buvo matoma įvairiose situacijose įvairiausiomis aplinkybėmis. Biblijoje pranašiškai pasakyta, kad jis, žadėtasis Mesijas, „pagailės varguolio“ (Psalmyno 72:13). Jėzui nebuvo vis tiek, ką kiti išgyvena, todėl noriai jiems padėdavo. Gailesčio vedamas jis skelbė žmonėms gerąją naujieną. Panagrinėkime keletą evangelijų ištraukų ir pamatysime, kaip žodžiais ir darbais Jėzus ne sykį parodė kitiems pagailą ir atjautą. Taip pat pažiūrėsime, kaip galime sekti jo pavyzdžiu.

5, 6. Kokie evangelijose užrašyti pasakojimai liudija, kad Jėzus buvo atjautus žmogus?

⁵ Atjautos kitiems Jėzus nestokojo – kenčiančius suprato, gebėjo įsijausti į jų išgyvenimus. Nors jam neteko patirti visko, ką patiria žmonės, jų skausmas buvo ir jo skausmas (Hebrajams 4:15). Štai kartą Jėzus pagydė moterį, kuri dvylika metų sirgo kraujoplūdžiu. Jos negalavimą jis pavadino negale – visiems davė suprasti, kad moteris išties buvo labai prisikentėjusi (Morkaus 5:25–34). Kitą kartą Jėzui labai suspaudė širdį matant, kaip Marija ir su ja esantys verkia dėl Lozoriaus mirties. Nors ir rengėsi Lozorių prikelti, kitų  sielvarto paveiktas jis irgi nebesulaikė ašarų (Jono 11:33, 35).

⁶ Biblijoje randame ir tokį pasakojimą. Vienas raupsuotasis, priėjęs prie Jėzaus, meldė: „Jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.“ Kaip Jėzų – tobulą, jokia liga nesirgusį žmogų – tai paveikė? Jam pagailo to vyro. Taip, jį apėmė gailestis (Morkaus 1:40–42). Jėzus gerai žinojo, kad pagal Mozės Įstatymą raupsuotieji buvo laikomi nešvariais ir negalėjo artintis prie kitų (Kunigų 13:45, 46). Jis būtų galėjęs išgydyti tą ligotą vyrą ir per atstumą (Mato 8:5–13). Vis dėlto pasielgė labai neįprastai. Jėzus ištiesė ranką, palietė raupsuotąjį ir tarė: „Noriu. Tapk švarus.“ Ir raupsai bemat išnyko. Jėzus yra kupinas atjautos, ar ne tiesa?

7. Kaip galime mokytis įsijausti į žmogaus išgyvenimus ir išreikšti savo atjautą?

⁷ Mes, Kristaus sekėjai, turėtume, kaip ir jis, rodyti žmonėms atjautą. Būti atjautūs esame raginami ir Biblijoje (1 Petro 3:8). b Ne visada lengva suprasti, ką išgyvena negalės ar depresijos varginamas žmogus, ypač jei patiems tokia skaudi patirtis nėra tekusi. Bet kad gebėtum atjausti, ko nors panašaus patirti nebūtina. Jėzus juk atjautė sergantį, nors pats nežinojo, ką reiškia sirgti. Kaip išmokti įsijausti į žmogaus išgyvenimus? Kantriai klausykimės, kai jis mums atsiveria ir pasakoja, kaip jaučiasi. Pagalvokime, kaip to žmogaus vietoje jaustumės mes (1 Korintiečiams 12:26). Jei esame jautrios širdies, mokėsime savo žodžiais „guosti prislėgtuosius“ (1 Tesalonikiečiams 5:14). Kartais apie  mūsų atjautą gali byloti ir ašaros, ne vien žodžiai. Ne be reikalo Romiečiams 12:15 rašoma: „Verkite su verkiančiais.“

8, 9. Kas rodo, kad Jėzus atsižvelgdavo į kitų jausmus?

⁸ Padėdamas žmogui, Jėzus visada atsižvelgdavo į jo būklę ir į jausmus. Kartą pas jį atvedė kurčią ir sunkiai kalbantį vyrą. Jėzus tikriausiai matė, kad jis sunerimęs, todėl padarė tai, ko gydydamas kitus paprastai nedarydavo, – „pasivedė tą žmogų į šalį nuo minios“. Tada, toliau nuo smalsių žvilgsnių, jį išgydė (Morkaus 7:31–35).

⁹ Panašiai Jėzus elgėsi ir tuomet, kai pas jį išgydyti atvedė vieną neregį. Biblijoje rašoma: „Jėzus paėmė neregį už rankos ir išsivedė už kaimo.“ Aklajam regėjimą jis grąžino pamažu. Dėl to, matyt, vyro protas ir akys galėjo po truputį prisitaikyti prie šviesos ir visokiausių vaizdų (Morkaus 8:22–26). Jėzus išties buvo labai supratingas ir atsižvelgdavo į kito jausmus.

10. Iš ko matysis, kad gerbiame kitų jausmus?

¹⁰ Mes, Jėzaus sekėjai, irgi turime gerbti kito jausmus. Svarbu žiūrėti, ką kalbame, nes neapgalvoti žodžiai gali žmogų užgauti (Patarlių 12:18; 18:21). Šiurkšti kalba, pašaipios pastabos ir kandus sarkazmas yra nepagarbos ženklas ir iš krikščionio lūpų neturėtų sklisti (Efeziečiams 4:31). Kaip jūs, bendruomenių vyresnieji, galite parodyti, kad gerbiate bendratikių jausmus? Kai duodate pamokymą, savo kalbą „pagardinkite“ –  būkite malonūs, kad neįžeistumėte klausytojo orumo (Galatams 6:1). O kaip jūs, tėvai, galite parodyti, kad gerbiate savo vaiko jausmus? Prireikus vaiką sudrausminti, su juo elkitės taip, kad nesijaustų žeminamas (Kolosiečiams 3:21).

11, 12. Kokie Biblijos pavyzdžiai liudija, kad Jėzus iš gailesčio imdavosi žmonėms padėti?

¹¹ Prašyti Jėzaus, kad užjaustų ir pagailėtų, dažniausiai nereikėdavo. Juk pagaila nėra pasyvus jausmas. Ji kaip tik žadina širdyje norą padėti. Nenuostabu, kad Jėzų nuoširdi pagaila skatino imtis padėti kitiems. Štai kartą gausi minia su juo išbuvo tris dienas. Jėzus matė, kad žmonės yra išalkę ir kad reikia jais pasirūpinti. Biblijoje skaitome: „Jėzus pasikvietė savo mokinius ir pasakė: ‘Gaila man žmonių, nes jie jau trys dienos su manimi ir neturi ko valgyti. Nenoriu paleisti jų alkanų, kad kelyje nenusilptų.’“ Tada pats, niekieno neraginamas, ėmėsi veikti – minią stebuklingai pamaitino (Mato 15:32–38).

¹² O štai dar vienas atvejis. Tai buvo 31 mūsų eros metais. Netoli Naino miesto vartų Jėzus išvydo liūdną reginį: žmonės nešė laidoti jaunuolį, „vienturtį našlės sūnų“. Eisena, matyt, traukė į netoliese, kalvos šlaite, esančias kapines. Sunku apsakyti, koks sielvartas slėgė motinai širdį. Ji neteko vienintelio sūnaus, nebeturėjo ir vyro, su kuriuo būtų galėjusi pasidalyti savo skausmu. Jėzui, laidotuvių eisenoje pamačiusiam tą sielvartaujančią našlę, dabar jau ir bevaikę, suspaudė širdį. Moters jam labai pagailo ir jis panoro jai padėti. Todėl „priėjęs palietė neštuvus“ ir grąžino jaunuoliui  gyvybę. Kas buvo paskui? Jėzus nekvietė prikeltojo dėtis prie jį lydinčios minios. Ne, sūnų jis atidavė motinai, kad būtų su ja ir senatvėje pasirūpintų (Luko 7:11–15).

13. Ką, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, galėtume daryti, kai kitam prireikia pagalbos?

¹³ Kaip galėtume sekti Jėzaus pavyzdžiu? Aišku, mes neturime galios stebuklingai padauginti maisto ar prikelti mirusiųjų. Bet, kaip ir Jėzus, galime imtis iniciatyvos padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Gal kuris nors bendratikis kenčia nepriteklių, gal prarado darbą? (1 Jono 3:17) Gal našlaujančios sesės namuose reikia skubiai ką nors suremontuoti? (Jokūbo 1:27) Gal kuri šeima patyrė netektį ir namiškius reikėtų paguosti ar suteikti jiems praktinę pagalbą? (1 Tesalonikiečiams 5:11) Jei ką nors ištiko bėda, neturime laukti, kol į mus kreipsis (Patarlių 3:27). Atjauta mus skatins nedelsti ir pagelbėti žmogui, kiek tinkama ir kiek leidžia aplinkybės. Ir neužmirškime: paprastas gerumas ar keli iš širdies pasakyti atjautos žodžiai kai kuriems gali reikšti labai daug (Kolosiečiams 3:12).

14. Kodėl skelbti gerąją naujieną Jėzui buvo taip svarbu?

¹⁴ Kaip jau skaitėme 2 šios knygos dalyje, Jėzus yra mums puikus pavyzdys tuo, kad uoliai garsino gerąją naujieną. Jis pasakė: „Turiu skelbti gerąją naujieną apie Dievo Karalystę, nes tam esu siųstas“ (Luko 4:43). Kodėl šį darbą Jėzus laikė tokiu svarbiu? Pirmiausia todėl, kad mylėjo Dievą. Darbuotis Jėzų skatino dar ir kitas jausmas – nuoširdi atjauta. Jos vedamas jis darė viską, kad žmonės dvasiškai nealktų.  Būtent taip Jėzaus atjauta pasireiškė akivaizdžiausiai. Kaip Jėzus žiūrėjo į tuos, kuriems skelbė gerąją naujieną? Aptarkime porą evangelijose aprašytų atvejų. Tai padės mums ištirti, kokių motyvų skatinami dirbame evangelizacijos darbą.

15, 16. Kokie du atvejai rodo, kad Jėzus gailėjo tų, kuriems skelbė gerąją naujieną?

¹⁵ 31 mūsų eros metais, praėjus maždaug dvejiems intensyvios tarnystės metams, Jėzus, norėdamas savo skelbiamą žinią paskleisti dar plačiau, „leidosi į kelionę po visus miestus ir kaimus“ Galilėjos srityje. Tai, ką ten išvydo, palietė jam širdį. Apaštalas Matas rašo: „Matydamas žmonių minias, jis jų gailėjo, nes jie buvo nuengti ir apleisti lyg avys be piemens“ (Mato 9:35, 36). Jėzus įsijautė į tų paprastų žmonių padėtį, iškart suprato, kokia skurdi jų dvasinė būklė. Religiniai vadovai ne tik kad jais visai nesirūpino, bet ir negailestingai išnaudojo. Pajautęs tiems žmonėms gailestį, Jėzus labai stengėsi paguosti juos  viltinga žinia. Geroji naujiena apie Dievo Karalystę buvo tai, ko jiems iš tikrųjų reikėjo.

¹⁶ Panašiai buvo ir po kelių mėnesių, artinantis 32 metų Paschai. Sėdę į valtį, Jėzus su apaštalais išplaukė kitapus Galilėjos ežero ieškoti ramios vietos poilsiui. Bet žmonių būriai bėgo pakrante ir juos aplenkė. Ką Jėzus darė? Biblijoje sakoma: „Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią. Jam pagailo žmonių, nes jie buvo lyg avys be piemens, ir jis ėmė mokyti juos daugelio dalykų“ (Morkaus 6:31–34). Vargana žmonių dvasinė būklė Jėzui ir tąkart kėlė gailestį. „Lyg avys be piemens“, jie dvasiškai alko ir turėjo savimi rūpintis patys. Jėzus ėmė tuos žmones mokyti pirmiausia ne iš pareigos, o iš atjautos.

17, 18. a) Kas mus, Jėzaus sekėjus, skatina dirbti evangelizacijos darbą? b) Kas padės mums ugdytis atjautą?

¹⁷ Kas mus, Jėzaus sekėjus, skatina dirbti evangelizacijos darbą? Šios knygos 9 skyriuje kalbėjome, kad tai mūsų pareiga. Mums duotas pavedimas liudyti tiesą ir padėti žmonėms tapti Jėzaus mokiniais (Mato 28:19, 20; 1 Korintiečiams 9:16). Vis dėlto tai darome skatinami ne vien pareigos jausmo. Gerąją naujieną apie Dievo Karalystę skelbiame pirmiausia iš meilės Jehovai. Taip pat iš atjautos tiems, kurie Jehovos dar nepažįsta (Morkaus 12:28–31). Kas gi padeda mums tokią atjautą ugdytis?

¹⁸ Į žmones stengiamės žiūrėti taip kaip Jėzus, prisimename, kad jie „nuengti ir apleisti lyg avys be piemens“. Įsivaizduok, kad radai pasimetusį ir beviltiškai klaidžiojantį ėriuką. Be rūpestingo piemens, kuris nuvestų į vešlią ganyklą ir prie šaltinio, tas vargšas gyvulėlis gali nugaišti iš bado ir troškulio. Argi jo nepasigailėsi?  Ar nepagirdysi ir nepašersi? Žmonės, negirdėję gerosios naujienos, yra panašūs į tą pasimetusį ėriuką. Apleisti savo ganytojų, jie dvasiškai alksta ir trokšta, gyvena be vilties. O mes turime tai, ko jiems reikia, – vertingo dvasinio peno ir gaivaus tiesos vandens iš Dievo Žodžio (Izaijo 55:1, 2). Jeigu galvosime, kokie dvasiškai suvargę yra žmonės, pajausime jiems gailestį. Tada iš nuoširdžios atjautos norėsime, kaip ir Jėzus, papasakoti jiems apie Karalystę ir ką ji nuveiks visos žmonijos labui.

19. Kaip Biblijos studijuotoją, kuris jau galėtų įsitraukti į evangelizacijos veiklą, galime paskatinti tapti skelbėju?

¹⁹ O kaip galime padėti kitiems sekti Jėzaus pavyzdžiu? Tarkim, Biblijos studijuotoją, kuris jau galėtų skelbti gerąją naujieną kartu su bendruomene, norime paskatinti tapti skelbėju. Arba norime padėti neveikliam bendratikiui vėl įsitraukti į evangelizacijos darbą. Ką galėtume daryti? Stenkimės pabudinti jo širdį. Prisiminkime, kad Jėzus pirmiausia pajautė žmonėms gailestį ir tada ėmė juos mokyti (Morkaus 6:34). Vadinasi, jei mums pavyks savo studijuotojo arba neveiklaus bendratikio širdyje sužadinti pagailą žmonėms, jis, tikėtina, panorės sekti Jėzumi – skelbti kitiems gerąją naujieną. Gal būtų visai tinkama jo paklausti: „Kaip Biblijos tiesa pakeitė tavo  gyvenimą? Argi nebūtų nuostabu, jei ir kiti tą tiesą sužinotų ir jų gyvenimas pasikeistų? Ką galėtum dėl tų žmonių padaryti?“ Aišku, stipriausia paskata dirbti evangelizacijos darbą yra meilė Dievui ir noras jam tarnauti.

20. a) Ką reiškia būti Jėzaus sekėju? b) Ką aptarsime kitame skyriuje?

²⁰ Savaime suprantama, eiti Jėzaus pėdomis reiškia kur kas daugiau, nei kalbėti jo žodžiais ir mėginti atkartoti jo darbus. Mums būtina turėti „tokį nusistatymą, kokį ir Kristus Jėzus turėjo“ (Filipiečiams 2:5). Todėl išties džiaugiamės, kad Biblija mums atskleidžia, kokios mintys ir jausmai slypi už Jėzaus žodžių ir darbų. Kuo geriau perprasime „Kristaus mąstyseną“, tuo bus lengviau mokytis žmones suprasti, atjausti ir elgtis su jais taip kaip Jėzus (1 Korintiečiams 2:16). Kitame skyriuje pakalbėsime, kaip įvairiopai Jėzus išreiškė meilę savo mokiniams.