1–3. a) Kokiomis aplinkybėmis Jėzus išsiskyrė su apaštalais ir kodėl galima sakyti, kad tas išsiskyrimas nebuvo liūdna pabaiga? b) Kodėl mums svarbu žinoti, kaip yra su Jėzumi nuo tada, kai jis grįžo į dangų?

 VIENUOLIKA vyrų, susirinkę ant kalno, su nuostaba žvelgia į jį. Kas jis toks? Ne žmogus, kaip galbūt atrodo, – tai mylimas jų Mokytojas, Jėzus, dabar jau prikeltas iš mirties, galingiausias Jehovos dvasinis sūnus. Čia, ant Alyvmedžių kalno, su savo apaštalais Jėzus susitinka paskutinį kartą.

² Alyvmedžių kalnas – viena iš kalvų netoli Jeruzalės, kitapus Kidrono slėnio, – Jėzui, be abejo, kelia daug brangių prisiminimų. Ant rytinio šlaito įsikūrusiame Betanijos miestelyje ne taip seniai jis prikėlė Lozorių. O vos prieš kelias savaites iš netoliese esančios Betfagės išjojo ant asiliuko į Jeruzalę ir buvo ten iškilmingai sutiktas kaip karalius. Ant Alyvmedžių kalno greičiausiai yra ir Getsemanės sodas, kur Jėzus, didelio sielvarto apimtas, praleido paskutines valandas prieš suėmimą. Dabar ant tos pačios kalvos jis šiltai atsisveikina su artimiausiais draugais, savo sekėjais, ir ima kilti aukštyn. Apaštalai stovi nejudėdami, akimis nulydi dangun kylantį savo mylimą Mokytoją. Galiausiai debesis jį paslepia ir mokiniai daugiau jo nebemato (Apaštalų darbų 1:6–12).

³ Bet ar, tavo manymu, tai liūdna pabaiga, išsiskyrimas visam laikui? Tikrai ne. Štai pasirodo du angelai ir apaštalams primena, kad Jėzus dar sugrįš (Apaštalų  darbų 1:10, 11). Iš tiesų, daugeliu atžvilgių tai ne pabaiga, o tik pradžia. Dievo Žodis atskleidžia, kaip su Jėzumi yra nuo tada, kai jis sugrįžo pas Tėvą. Žinoti apie tai mums svarbu. Kodėl? Prisiminkime, kad Jėzus pasakė Petrui: „Sek paskui mane“ (Jono 21:19, 22). Sekti Jėzumi būtina mums visiems. Ir ne kokią trumpą gyvenimo atkarpą, o nuolat. Kad jo pėdomis eiti nepailstume, turime gerai suvokti, kokie įgaliojimai dabar Jėzui suteikti ir kaip jis jais naudojasi.

4. Ką Biblija iš anksto atskleidė apie tai, kas turėjo įvykti danguje, Jėzui sugrįžus pas Tėvą?

⁴ Apie Jėzaus sugrįžimą į dangų – kaip jį sveikino angelai ir kaip po ilgo išsiskyrimo jis vėl susitiko su mylimu Tėvu – Biblijoje nieko nerašoma. Vis dėlto Dievo Žodis iš anksto atskleidė, kas, Sūnui grįžus į dangų, netrukus ten turės įvykti. Daugiau kaip penkiolika amžių izraelitai kartą metuose tapdavo ypatingų apeigų liudininkais. Permaldavimo dieną šventykloje vyriausiasis kunigas įeidavo į Šventų Švenčiausiąją ir priešais Sandoros Skrynią pašlakstydavo atnašaujamų aukų kraujo. Tai, ką vyriausiasis kunigas tądien darydavo, buvo provaizdis, rodantis, ką ateityje atliks Mesijas. Jėzui sugrįžus į dangų, tas pranašiškas provaizdis kartą ir visiems laikams galiausiai tapo tikrove. Jėzus įžengė į pačią švenčiausią dangaus vietą – Jehovos akivaizdon, – kad jo išperkamoji auka būtų pripažinta (Hebrajams 9:11, 12, 24). Ar Jehova ją pripažino?

5, 6. a) Koks ženklas bylojo, kad Kristaus išperkamąją auką Jehova pripažino? b) Kokie nuostabūs dalykai ir kokiems žmonėms tampa įmanomi dėl išpirkos?

⁵ Viskas paaiškėjo praėjus vos kelioms dienoms nuo tada, kai Jėzus pakilo į dangų. Maždaug 120 jo mokinių  buvo susirinkę Jeruzalėje, vieno namo viršutiniame kambaryje. Staiga visame name pasigirdo ūžesys, lyg pūstų smarkus vėjas. Viršum kiekvieno galvos pasirodė tarsi ugnies liežuviai, susirinkusieji pasidarė kupini šventosios dvasios ir ėmė kalbėti kitomis kalbomis (Apaštalų darbų 2:1–4). Tai buvo ženklas, kad užgimė nauja tauta – dvasinis Izraelis, Dievo „išrinkta giminė“, „karališkoji kunigija“. Nuo šiol būtent ji turėjo vykdyti Dievo valią žemėje (1 Petro 2:9). Buvo aišku, kad Kristaus išperkamąją auką Jehova pripažino. Šis šventosios dvasios išliejimas buvo pirmas iš daugelio nuostabių dalykų, kurie tapo žmonėms įmanomi dėl išpirkos.

⁶ Nuo to laiko Kristaus išpirka labai daug reiškia jo sekėjams visame pasaulyje – ar jie būtų iš „mažosios kaimenės“ dvasia pateptųjų, viešpatausiančių su Kristumi danguje, ar iš žemėje gyvensiančių jo pavaldinių, „kitų avių“ (Luko 12:32; Jono 10:16). Tik dėl išpirkos jie gali gauti nuodėmių atleidimą ir puoselėti viltį gyventi amžinai. Jeigu tikime, kad ta išpirka buvo už mus atiduota, ir diena po dienos sekame Jėzumi, mūsų sąžinė yra švari, o ateities viltis – šviesi ir ryški (Jono 3:16).

7. Kokią valdžią Jėzus gavo sugrįžęs į dangų ir iš ko matysis, kad esi ištikimas jo sekėjas?

⁷ Kokius įgaliojimus Jėzus gavo sugrįžęs į dangų? Dabar jis turi didelę valdžią (Mato 28:18). Jehova įgaliojo Jėzų vadovauti krikščionių bendruomenei, ir tą jis daro su meile, teisingai (Kolosiečiams 1:13). Kaip kad buvo išpranašauta, Jėzus savo kaimenę prižiūrėti paveda patikimiems vyrams (Efeziečiams 4:8). Pavyzdžiui, pirmajame amžiuje jis išsirinko Paulių  „kitataučių apaštalu“ ir siuntė į tolimus kraštus skelbti gerosios naujienos (Romiečiams 11:13; 1 Timotiejui 2:7). To paties amžiaus pabaigoje septynioms Azijos (Romos provincija) bendruomenėms Jėzus perdavė pagyrimų, pamokymų, dėl kai ko sudrausmino (Apreiškimo 2 ir 3 skyriai). Ar tu tiki, kad Jėzus yra krikščionių bendruomenės galva? (Efeziečiams 5:23) Ištikimas jo sekėjas būsi, jeigu paklusi jo paskirtų bendruomenės vyresniųjų vadovavimui ir laikysiesi bendruomenėje nustatytos tvarkos.

8, 9. Kokia valdžia Jėzui buvo suteikta 1914 metais ir kaip tai susiję su mūsų kasdieniu gyvenimu?

⁸ Dar didesnė valdžia Jėzui buvo suteikta 1914-aisiais. Tais metais jis sėdo į Dievo Karalystės sostą. Jėzui pradėjus karaliauti, „danguje kilo karas“. Kokie to karo padariniai? Šėtonas su savo demonais buvo išmestas žemėn, ir čia prasidėjo sunkumų laikotarpis. Žmoniją be perstojo varginantys karai, nusikalstamumas, terorizmas, ligos, žemės drebėjimai ir badmečiai liudija, kad Jėzus tikrai yra gavęs sostą. Šėtonas, nors ir „žino, kad mažai beturi laiko“, tebėra „šio pasaulio valdovas“ (Apreiškimo 12:7–12; Jono 12:31; Mato 24:3–7; Luko 21:11). Bet mes turime galimybę rinktis – paklusti ne jo, o Kristaus valdymui.

⁹ Dabar būtina stoti Mesijo pusėn. Kasdien visuose reikaluose privalome klausyti jo, o ne taikytis prie sugedusio pasaulio. „Karalių Karalius ir viešpačių Viešpats“ mato, kas vyksta žemėje (Apreiškimo 19:16). Jis yra teisingas, todėl jo širdyje kyla dvejopi jausmai: yra dalykų, kurie jį rūstina, bet jis turi ir dėl ko džiaugtis.

10. Kokia asmenybė iš esmės yra Jėzus ir dėl ko jis pagrįstai piktinasi?

¹⁰ Mūsų Mokytojas, kaip ir jo Tėvas, iš esmės yra laiminga asmenybė (1 Timotiejui 1:11). Kada gyveno žemėje, Jėzus nepasirodė nei pernelyg kritiškas, nei pernelyg reiklus. Bet dabar pasaulyje vyksta daug dalykų, kurie pagrįstai jį piktina. Jėzui, be abejo, apmaudu matyti, kaip įvairios religinės organizacijos skelbiasi esančios jo patikėtinės, nors tokios nėra. Jis perspėjo: „Ne kiekvienas, kuris man sako: ‘Viešpatie, Viešpatie’, įeis į dangaus Karalystę. Įeis tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią. Daug kas tą dieną sakys man: ‘Viešpatie, Viešpatie, argi mes [...] nedarėme daugelio įstabių darbų tavo vardu?’ Tačiau tada jiems pareikšiu: ‘Aš jūsų nepažįstu. Eikit šalin nuo manęs, piktadariai!’“ (Mato 7:21–23).

11–13. Kodėl griežtas Jėzaus pasmerkimas gali gluminti ir kodėl galima sakyti, kad tas jo pyktis pagrįstas? Pateik pavyzdį.

¹¹ Daugybę žmonių, laikančių save krikščionimis, šie žodžiai gali gluminti. Kodėl tuos, kas daro „daugelį įstabių darbų“, Jėzus taip griežtai pasmerkė? Štai krikščionijos bažnyčios užsiima labdaringa veikla: stato ligonines, mokyklas, šelpia vargšus ir panašiai. Kodėl tad jos užsitraukia Jėzaus rūstybę? Pailiustruokime tai pavyzdžiu.

¹² Tėvams reikia išvykti. Į kelionę jiedu negali pasiimti vaikų, taigi suranda auklę. Prieš išvažiuodami, duoda jai paprasčiausių nurodymų: rūpintis vaikais, žiūrėti, kad jie nevaikščiotų alkani, kad būtų švarūs ir kad jiems nieko nenutiktų. Ką tėvai randa sugrįžę? Vaikai peralkę, murzini, ligoti, nelaimingi. Jie verkia, bet auklė  į juos nekreipia jokio dėmesio. Kodėl? Pasilipusi ant kopėčių ji valo langus. Tėvai šokiruoti, jie reikalauja pasiaiškinimo. Auklė teisinasi: „Bet kiek daug darbo padariau! Langus išvaliau, namus sutvarkiau. Viskas tik dėl jūsų!“ Ar tėvai jau patenkinti? Aišku, ne. Jie neprašė, kad auklė visa tai darytų, – norėjo tik kad pasirūpintų vaikais. Toks nurodymų ignoravimas juos smarkiai supykdo.

¹³ Krikščionijos bažnyčios elgiasi kaip ta auklė. Jėzus savo patikėtiniams nurodė rūpintis žmonėmis: mokyti juos Dievo Žodžio tiesų, žiūrėti, kad dvasiškai nealktų, kad būtų moraliai tyri (Jono 21:15–17). O bažnyčios tų nurodymų visiškai nepaiso. Žmonės negauna dvasinio peno, nežino net pagrindinių Biblijos tiesų, – vietoj to yra mokomi klaidingų doktrinų, kurios tik kelia sąmonėje sumaištį (Izaijo 65:13; Amoso 8:11). Bažnyčios stengiasi padaryti pasaulį geresnį, bet Jėzui nepaklūsta, todėl yra nepateisinamos. Šis pasaulis yra tarsi koks sukrypęs namas, kurį belieka nugriauti. Kad Šėtono santvarka greitai grius, patvirtina ir Dievo Žodis (1 Jono 2:15–17).

14. Kokia veikla žemėje šiandieną Jėzų džiugina ir kodėl?

¹⁴ Kita vertus, Jėzui tikriausiai labai džiugu matyti, kad milijonai žmonių klauso paliepimo, kurį jis savo sekėjams davė prieš palikdamas žemę, – paliepimo daryti žmones jo mokiniais (Mato 28:19, 20). Kaip smagu, kad galime džiuginti Dievo paskirtą Karalių! Būkime nusiteikę visada padėti „ištikimam ir nuovokiam vergui“ (Mato 24:45). Ši dvasia pateptų brolių grupelė, priešingai nei krikščionijos dvasininkija, klauso Kristaus – ištikimai vadovauja evangelizacijos darbui ir dvasiškai maitina jo sekėjus.

15, 16. a) Kaip Jėzus jaučiasi matydamas, kad daugelis žmonių nerodo kitiems meilės, ir iš kur tai žinome? b) Dėl ko krikščionijos bažnyčios užsitraukia Jėzaus pyktį?

 ¹⁵ Dar vienas dalykas, kuris Jėzų piktina, – daugelis žmonių nerodo kitiems meilės. Prisiminkime, kaip fariziejai smerkė Jėzų už tai, kad šis gydė per šabą. Jie buvo kietaširdžiai ir užsispyrę, jiems terūpėjo Mozės Įstatymo raidė ir jų pačių sakytinis įstatymas – niekas daugiau. Jėzus savo stebuklais padarė žmonėms išties daug gera, suteikė džiaugsmo, atgaivos, sustiprino tikėjimą. Tačiau fariziejų tie dalykai nejaudino. Kaip dėl to Jėzus jautėsi? Dėl jų širdies kietumo jam buvo pikta ir labai liūdna (Morkaus 3:5).

¹⁶ Šiandien yra kur kas daugiau blogybių, kurias Jėzui skaudu matyti. Religininkai aklai laikosi tradicijų ir moko doktrinų, prieštaraujančių Biblijos tiesoms. Jie niršta, kad, sekdami Jėzumi, skelbiame gerąją naujieną apie Dievo Karalystę. Daug kur pasaulyje dvasininkija net inicijuoja uolių evangelizuotojų persekiojimą (Jono 16:2; Apreiškimo 18:4, 24). Maža to, neretai religiniai vadovai savo sekėjus ragina eiti kariauti ir žudyti – tarsi pats Jėzus Kristus to norėtų.

17. Kuo Jėzų džiugina tikri jo sekėjai?

¹⁷ O tikri Jėzaus sekėjai, atvirkščiai, myli artimą. Kaip ir jis, jie visiems skelbia gerąją naujieną, nors priešininkų turi daug (1 Timotiejui 2:4). Be to, jie atpažįstami iš pasiaukojamos meilės (Jono 13:34, 35). Kas mato jų meilę ir pagarbą vienas kitam, supranta, kad jie iš tiesų seka Kristumi. Ir pats Jehovos pateptasis Karalius tuo nuoširdžiai džiaugiasi.

18. Dėl ko mūsų Mokytojui skaudu, ir ką daryti, kad jis mumis gėrėtųsi?

¹⁸ Taip pat nepamirškime, kad Jėzui skaudu, jei kurio  nors jo sekėjo meilė Jehovai atšąla ir jis nustoja jam tarnauti (Apreiškimo 2:4, 5). O tais, kurie ištveria iki galo, Jėzus gėrisi (Mato 24:13). Tad būkime pasiryžę klausyti Kristaus paraginimo: „Sek paskui mane“ (Jono 21:19). Tuos, kurie ištvers iki galo, Kristus žada apdovanoti. Pažiūrėkime, kaip.

19, 20. a) Kuo Jėzaus sekėjai yra apdovanoti? b) Kodėl galima sakyti, kad sekdami Kristumi įgyjame tokį tėvą, kokio mums reikia?

¹⁹ Mes, Jėzaus sekėjai, esame dosniai apdovanoti. Pripažindami Kristų savo Mokytoju, laikydamiesi jo priesakų ir sekdami jo pavyzdžiu, atrandame vertybes, kurių žmonės pasaulyje ieško ir neranda. Tos vertybės – tai darbas, įprasminantis mūsų gyvenimą, tikrais meilės saitais susaistyta brolija, švari sąžinė ir dvasios ramybė. Trumpai tariant, atrandame gyvenimo pilnatvę. Ir tai dar ne viskas.

²⁰ Jehova pasirūpino, kad tiems, kurie jo klauso, Jėzus taptų „amžinybės tėvu“. Jėzus, galima sakyti, stoja Adomo vieton. Kodėl? Todėl, kad Adomas, pirmasis tėvas, savo palikuonis pasmerkė pražūčiai (Izaijo 9:6, 7). Jeigu Jėzų pripažįstame savo Amžinybės Tėvu ir jį tikime, galime puoselėti patikimą amžino gyvenimo viltį. Be to, taip stipriname savo ryšį su Jehova. Biblijoje prisakyta: „Imkite pavyzdį iš Dievo, juk esate jo mylimi vaikai.“ Mes taip ir darome – stengiamės Jėzumi sekti kasdien (Efeziečiams 5:1).

21. Kokią šviesą Kristaus sekėjai neša tamsiame pasaulyje?

²¹ Sekti Jėzaus ir Jehovos pavyzdžiu mums didžiulė garbė. Tik pagalvokime: šiame tamsiame pasaulyje, kur milijonai žmonių yra Šėtono klaidinami ir persiėmę iš jo visokių blogybių, mes nešame ryškią šviesą.  Ta šviesa – tai ir Biblijos tiesos, ir mūsų gražios savybės, ir tikras džiaugsmas, ramybė, nuoširdi meilė. Be to, mes artinamės prie Jehovos, o išsiugdyti glaudų ryšį su juo kiekvienai protingai būtybei turėtų būti svarbiausias siekinys.

22, 23. a) Kaip ateityje bus apdovanoti tie, kurie ištikimai seka Jėzumi? b) Kaip mums vertėtų apsispręsti?

²² O štai ką Jehova per savo pateptąjį Karalių padarys dėl mūsų ateityje. Netrukus šis Karalius pakils į kovą – teisėtai išlies įtūžį ant Šėtono valdomo pasaulio – ir nugalės (Apreiškimo 19:11–15). Paskui valdys žemę ir jo karaliavimas truks tūkstantį metų. Su savo bendravaldžiais  Kristus išvaduos dievobaimingus žmones iš nuodėmingumo, galiausiai net atves į tobulybę, – visa tai taps įmanoma dėl to, kad buvo sumokėta išpirka. Ar matai save trykštantį sveikata, visada jauną, stiprų ir laimingą, kai savo rankomis išvien su žmonija kursi žemėje rojų? Tūkstančiui metų pasibaigus, Jėzus sugrąžins valdžią Tėvui (1 Korintiečiams 15:24). Jeigu ištikimai seksime Kristumi, atlygis pranoks visus lūkesčius: įgysime „šlovingą Dievo vaikų laisvę“ (Romiečiams 8:21). Iš esmės turėsime viską, ką Adomas su Ieva prarado. Tapę Jehovos sūnumis ir dukromis, visiems laikams būsime išlaisvinti iš Adomo nuodėmės. Taip, mirties nebebus (Apreiškimo 21:4).

²³ Prisiminkime tą jauną turtingą vyrą iš vyresnybės, apie kurį kalbėjome 1 skyriuje. Į Jėzaus kvietimą „ateik ir sek paskui mane“ jis neatsiliepė (Morkaus 10:17–22). Tu tokios klaidos nedaryk. Jėzaus kvietimą priimk noriai ir su džiaugsmu. Jeigu diena po dienos, metai po metų seksi Geruoju Ganytoju ir būsi jam ištikimas, savo akimis galiausiai pamatysi, kaip jis įgyvendins visus Jehovos sumanymus.