1, 2. Kaip Jėzus praleido paskutinį vakarą su apaštalais ir kodėl tos paskutinės valandos jam buvo tokios brangios?

 JĖZUS ir apaštalai susirinko Jeruzalėje, vieno namo viršutiniame kambaryje. Jėzus žino, kad tai paskutinis vakaras, kurį jie praleis kartu. Jau laikas jam grįžti pas Tėvą. Po kelių valandų Jėzų suims ir jo ištikimybė Jehovai bus išbandyta kaip niekad. Vis dėlto net artinantis mirčiai jis nenustoja rūpintis savo apaštalais.

² Jėzus juos iš anksto buvo perspėjęs, kad iškeliaus. Bet jis dar daug ką turi pasakyti – parengti juos tam, kas jų laukia ateityje. Tą brangų laiką Jėzus išnaudoja mokydamas apaštalus svarbių dalykų, teiksiančių jiems stiprybės likti ištikimiems. Toks nuoširdus, toks atviras jis dar niekad nebuvo. Kodėl Jėzus daugiau galvoja apie apaštalus negu apie save? Kodėl tos paskutinės valandos su jais tokios brangios? Atsakymas vienas – jis juos myli, ir ta meilė nepaprastai stipri.

3. Iš kur žinome, kad savo mokinius Jėzus mylėjo visada?

³ Po keleto dešimtmečių savo pasakojimą apie to vakaro įvykius dvasios įkvėptas apaštalas Jonas pradėjo tokiais žodžiais: „Artėjo Paschos šventė ir Jėzus žinojo, kad atėjo jo valanda iš šio pasaulio iškeliauti pas Tėvą. Jis mylėjo savuosius, esančius pasaulyje, ir parodė jiems savo meilę iki galo“ (Jono 13:1). Jėzus nelaukė iki paskutinio vakaro, kad parodytų saviesiems, kaip juos myli. Jo meilė mokiniams įvairiopai reiškėsi visą tarnystės žemėje laikotarpį. Pakalbėkime, kaip  konkrečiai Jėzaus meilė pasireiškė. Į tai pasigilinti verta, nes jeigu mokysimės mylėti taip, kaip Jėzus mylėjo, kiti matys, kad esame tikri jo mokiniai.

4, 5. a) Kodėl Jėzui reikėjo daug kantrybės su mokiniais? b) Kaip Jėzus reagavo pamatęs, kad trys jo apaštalai, užuot budėję, užmigo?

⁴ Meilė neatsiejama nuo kantrybės. 1 Korintiečiams 13:4 sakoma, kad „meilė kantri“, o būti kantriam reiškia mokėti susivaldyti, pakęsti kito ydas. Ar Jėzui reikėjo kantrybės su savo mokiniais? Be jokios abejonės. Kaip skaitėme 3 skyriuje, apaštalams buvo sunku ugdytis nuolankumą. Jie ne kartą tarpusavyje ginčijosi, kuris iš jų didžiausias. Kaip Jėzus į tai reaguodavo? Gal supykdavo, susierzindavo, pasipiktindavo jais? Ne, kantriai mokinius protindavo, – kaip ir tą paskutinį vakarą, kai jie vėl susikivirčijo, kuris tarp jų viršesnis (Luko 22:24–30; Mato 20:20–28; Morkaus 9:33–37).

⁵ Vėliau tą patį vakarą Jėzus su vienuolika ištikimų apaštalų išėjo į Getsemanės sodą, ir čia jo kantrybė buvo išbandyta dar kartą. Palikęs kitus apaštalus, Jėzus pasivedėjo Petrą, Jokūbą ir Joną į sodo gilumą. „Mano siela mirtinai nuliūdusi, – guodėsi jis. – Pasilikite čia ir budėkite su manimi.“ Tada paėjo kiek toliau ir pradėjo karštai melstis. Meldėsi gana ilgai, o paskui grįžo pas apaštalus. Ir ką jis mato? Visi trys miega! Ar Jėzus ėmė priekaištauti, kad pačiu sunkiausiu jam gyvenimo momentu mokiniai nebudėjo? Ne, Jėzaus kantrumas ir malonūs žodžiai bylojo: jis gerai suprato, kad apaštalai tėra silpni žmonės ir kad jie jaučia didelę įtampą. a  „Išties, dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“, – atjaučiamai pasakė jis. Nors tą vakarą Jėzus dar du kartus rado apaštalus miegančius, buvo su jais kantrus (Mato 26:36–46).

6. Ko galime pasimokyti iš to, kaip Jėzus elgėsi su kitais?

⁶ Išties malonu žinoti, kad savo apaštalų Jėzus nelaikė beviltiškais. Ir jo kantrybė davė vaisių: tie ištikimi Dievo tarnai laikui bėgant suprato, kaip svarbu būti nuolankiems ir budriems (1 Petro 3:8; 4:7). Ko mes galime pasimokyti iš to, kaip Jėzus elgėsi su kitais? Štai bendruomenės ganytojams ypač reikia kantrybės. Kartais bendratikiai kreipiasi į vyresnįjį pagalbos tokiu metu, kai šis pavargęs ar užsiėmęs savais rūpesčiais. Taip pat būna, kad brolis ar sesė neskuba pritaikyti duoto pamokymo. Vis dėlto tie kantrūs ganytojai kaimenės narius moko romiai ir yra gailestingi – ne tokie, kurie, pasak apaštalo Pauliaus, negaili kaimenės (2 Timotiejui 2:24, 25; Apaštalų darbų 20:28, 29). Tėvams irgi dera būti kantriems kaip Jėzus, nes kartais vaikai nelabai leidžiasi pamokomi ar pataisomi. Mylintys, kantrūs tėvai nemanys, kad jų pastangos savo atžalas auklėti ir mokyti yra bevertės. Atpildas už kantrybę gali pranokti lūkesčius (Psalmyno 127:3).

7. Iš kur žinome, kad Jėzus atsižvelgdavo į savo mokinių fizines reikmes?

⁷ Meilė pasireiškia ir gerais darbais (1 Jono 3:17, 18). Ji „neieško savo naudos“ (1 Korintiečiams 13:5). Jėzus savo mokiniais rūpinosi, atsižvelgdavo į jų fizines reikmes. Dažnai, jiems net nepaprašius, imdavosi jų labui ką nors daryti. Štai sykį matydamas, kad mokiniai pavargę, pasiūlė jiems eiti į nuošalią vietą ir truputį  pailsėti (Morkaus 6:31). O kitą kartą, žinodamas, kad jo mokiniai išalkę, pamaitino juos – ir drauge tūkstančius kitų, atėjusių pasiklausyti, ko jis moko (Mato 14:19, 20; 15:35–37).

8, 9. a) Iš ko matyti, kad Jėzui rūpėjo dvasiniai mokinių poreikiai? b) Kas rodo, kad Jėzus labai rūpinosi savo motinos gerove?

⁸ Be to, Jėzus matė, kokios yra jo mokinių dvasinės reikmės, ir darė viską, kad jas patenkintų (Mato 4:4; 5:3). Mokydamas jis neretai jiems skirdavo ypatingą dėmesį. Pavyzdžiui, Kalno pamokslą jis pasakė galvodamas pirmiausia apie savo sekėjus (Mato 5:1, 2, 13–16). Kai kalbėdavo minioms palyginimais, „savo mokiniams atskirai viską paaiškindavo“ (Morkaus 4:34). Kad ir vėliau, paskutinėmis dienomis, jo sekėjai būtų maitinami dvasiškai, Jėzus pažadėjo paskirti „ištikimą ir nuovokų vergą“. Nuo 1919 metų šis vergas  – nedidelė žemėje tarnaujančių dvasia pateptų Jėzaus brolių grupelė – ištikimai tiekia dvasinį maistą „reikiamu metu“ (Mato 24:45).

⁹ Jėzui rūpėjo, kad dvasiniu atžvilgiu neliktų apleisti ir jo artimieji. Apie tai jis galvojo netgi žvelgdamas mirčiai į akis. Pabandykime įsivaizduoti: Jėzus ant stulpo kenčia neapsakomas kančias. Kad įkvėptų oro, jam tikriausiai reikia įsiremti pėdomis į stulpą ir kiek pasikelti. Skausmas turėtų būti nežmoniškas, nes vinių padarytos žaizdos nuo kūno svorio plyšta, o rimbo kirčių sužalota nugara trinasi į stulpą. Ką nors pasakyti tokioje padėtyje kainuoja be galo daug pastangų, juolab kad kiekvienas kvėptelėjimas toks skausmingas. Vis dėlto Jėzus sukaupia jėgas ir prieš pat mirtį ištaria kelis žodžius, kurie byloja, kaip stipriai jis myli savo motiną. Matydamas ją ir apaštalą Joną stovint netoliese,  jis gana garsiai, aplinkiniams girdint, Marijai sako: „Moterie, štai tavo sūnus!“ Paskui Jonui taria: „Štai tavo motina!“ (Jono 19:26, 27). Jėzus žinojo, kad tas ištikimas apaštalas pasirūpins fizinėmis, materialinėmis ir, žinoma, dvasinėmis Marijos reikmėmis. b

10. Kaip tėvai, sekdami Jėzumi, rūpinsis savo vaikais?

¹⁰ Jėzaus pavyzdį verta apmąstyti tėvams. Mylintis tėtis stropiai dirbs, kad aprūpintų savo šeimą materialiai (1 Timotiejui 5:8). Jis bus nuosaikus, nepamirš, kad šeimai reikia ir pailsėti, retkarčiais papramogauti. Svarbiausia, ir tėtis, ir mama užsiims vaikų dvasiniu lavinimu. Ką konkrečiai darys? Reguliariai rengs šeimos dvasinio ugdymo valandėles, žiūrės, kad vaikams jos teiktų džiaugsmo, būtų naudingos (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7). Tėvai žodžiu ir pavyzdžiu skiepys vaikams atsakingą požiūrį į evangelizacijos darbą, padės suprasti, kad krikščioniui privalu ruoštis sueigoms ir jose aktyviai dalyvauti (Hebrajams 10:24, 25).

11. Kaip Jėzus mokė savo sekėjus būti atlaidžius?

¹¹ Tas, kuris myli, taip pat yra atlaidus (Kolosiečiams 3:13, 14). Meilė „nelaiko skriaudų sąskaitos“, – rašoma 1 Korintiečiams 13:5. Jėzus ne kartą pamokė savo sekėjus, kaip svarbu būti atlaidiems. Ragino atleisti „ne iki septynių, [...] o iki septyniasdešimt septynių kartų“ – tai yra be skaičiaus (Mato 18:21, 22). Aiškino, kad nusidėjusiam žmogui, jeigu sudraustas atgailauja, reikia atleisti (Luko 17:3, 4). Jėzus mokė ir savo pavyzdžiu – jis nebuvo toks, kaip veidmainiai fariziejai,  kurie tik kalbėjo, bet patys nieko nedarė (Mato 23:2–4). Jis noriai atleido netgi jį nuvylusiam draugui. Prisiminkime, kaip viskas buvo.

12, 13. a) Kaip Jėzų tą naktį, kai buvo suimtas, nuvylė apaštalas Petras? b) Kas rodo, kad Jėzus ne tik kalbėjo apie atlaidumą, bet ir pats mielai atleido?

¹² Jėzų ir apaštalą Petrą siejo glaudus ryšys. Petras buvo nuoširdus vyras, bet kartais pasielgdavo impulsyviai. Jėzus matė gražias Petro savybes ir parodė jam, kad juo pasitiki. Petras, kartu su Jokūbu ir Jonu, buvo liudininkas keleto Jėzaus stebuklų, kurių kiti apaštalai nematė (Mato 17:1, 2; Luko 8:49–55). Kaip jau minėjome, Jėzus nusivedė Petrą į Getsemanės sodo gilumą tą naktį, kurią buvo išduotas. Tačiau po kelių valandų, kai Jėzų suėmė, Petras su kitais apaštalais pabėgo. Kiek vėliau, sukaupęs drąsą, jis atėjo į vietą, kur Jėzus buvo nepagrįstai kaltinamas ir teisiamas, ir kieme lūkuriavo. Deja, pasidavęs baimei, Petras padarė didelę klaidą: tris kartus išsigynė Jėzų pažįstantis (Mato 26:69–75). Kaip Jėzus dabar pasielgs? O kaip pats būtum pasielgęs, jeigu artimas draugas būtų tave šitaip nuvylęs?

¹³ Jėzus buvo pasirengęs Petrui atleisti. Jis žinojo, kaip apaštalas, slegiamas nuodėmės, kankinosi, – kamuojamas graužaties verkė ir atgailavo (Morkaus 14:72). Prisikėlęs Jėzus pasirodė Petrui dar tą pačią dieną. Matyt, norėjo jį paguosti ir nuraminti (Luko 24:34; 1 Korintiečiams 15:5). O nepraėjus nė dviem mėnesiams, suteikė jam garbę per Penkiasdešimtines paskelbti gerąją naujieną į Jeruzalę suplaukusioms minioms (Apaštalų darbų 2:14–40). Reikia dar pridurti, kad Jėzus nepyko ir ant kitų jį palikusių apaštalų. Netgi priešingai – prisikėlęs juos ir toliau vadino broliais (Mato 28:10).  Akivaizdu: Jėzus ne tik kalbėjo, kad reikia atleisti, bet ir pats mielai atleido.

14. Kodėl turime mokytis atlaidumo ir iš ko kiti matys, kad esame atlaidūs?

¹⁴ Mums, Kristaus sekėjams, atlaidumo reikia mokytis. Kodėl? Todėl, kad visi – ir mes patys, ir tie, kurie mums nusideda, – esame netobuli, visi kartais padarome ar pasakome ką nors ne taip (Romiečiams 3:23; Jokūbo 3:2). Jei tiems, kurie atgailauja, atleidžiame, galime tikėtis, kad Dievas atleis mums, jei atgailausime (Morkaus 11:25). Iš ko bus matyti, kad esame atlaidūs? Jei prasižengimas menkas, nuodėmė nedidelė, daugeliu atvejų viską uždengsime meile (1 Petro 4:8). O kaip tada, jeigu žmogus mus užgavo smarkiai? Jis tikriausiai, kaip ir Petras, nuoširdžiai gailisi, taigi mes, sekdami Jėzumi, jam atleisime. Tai būtų išties protinga, juk laikydami pyktį ir gieždami apmaudą tik kenktume sau (Efeziečiams 4:32). Jei būsime vieni kitiems atlaidūs, turėsime širdies ramybę ir puoselėsime taiką bendruomenėje (1 Petro 3:11).

15. Kodėl Jėzus pasitikėjo savo mokiniais, nors šie ir turėjo ydų?

¹⁵ Meilė eina išvien su pasitikėjimu. Ji „viskuo tiki“ (1 Korintiečiams 13:7). c Savo mylimais mokiniais Jėzus pasitikėjo, nors šie ir turėjo ydų. Jis neabejojo, kad jie iš širdies myli Jehovą ir trokšta vykdyti jo valią. Net kai mokiniai darydavo klaidų, Jėzus matė, kad jų motyvai geri. Štai kartą, kai apaštalų Jokūbo ir Jono motina, veikiausiai pačių sūnų įkalbėta, paprašė Jėzų,  kad Karalystėje duotų jiedviem sėdėti šalia jo, šis nesuabejojo jų ištikimybe ir apaštalystės dovanos neatėmė (Mato 20:20–28).

16, 17. Kokių užduočių Jėzus patikėjo savo mokiniams?

¹⁶ Pasitikėjimą savo mokiniais Jėzus parodė ir skirdamas jiems įvairių užduočių. Pavyzdžiui, jis du kartus stebuklingai padaugino maistą ir abiem atvejais mokiniams liepė jį išdalyti, kad minios pasisotintų (Mato 14:19; 15:36). Vėliau, prieš paskutinę savo Paschą, pavedė Petrui ir Jonui nueiti į Jeruzalę ir šventei viską suruošti. Tuomet jie turėjo parūpinti avinėlį, vyno, neraugintos duonos, karčiųjų žolių ir kitko. Tai buvo atsakinga užduotis – Paschą reikėjo švęsti tinkamai, kaip reikalavo Mozės Įstatymas. Be to, Paschos vakarą Jėzus įsteigė savo mirties Minėjimą, ir tas vynas su nerauginta duona tapo svarbiais simboliais (Mato 26:17–19; Luko 22:8, 13).

¹⁷ Jėzus nepabijojo patikėti mokiniams ir dar svarbesnių užduočių. Atminkime, kad jis pavedė jiems ypatingą darbą – skelbti gerąją naujieną ir gausinti jo sekėjų gretas (Mato 28:18–20). Taip pat, kaip jau kalbėjome, įpareigojo nedidelę grupelę dvasia pateptų savo sekėjų ruošti ir tiekti dvasinį maistą (Luko 12:42–44). Nors dabar Jėzus yra Karalius, jis ir toliau savo mokiniais pasitiki – rūpintis savo bendruomene žemėje įgalioja dvasiškai brandžius vyrus (Efeziečiams 4:8, 11, 12).

18–20. a) Iš ko bus matyti, kad pasitikime bendruomenės broliais ir sesėmis? b) Ko pasimokome iš to, kad Jėzus patikėjo savo mokiniams įvairių užduočių? c) Ką aptarsime kitame skyriuje?

¹⁸ Koks mūsų elgesys su kitais rodys, kad sekame Jėzaus pavyzdžiu? Jei bendratikius mylime, jais pasitikėsime. Atminkime, kad meilė mato kituose gera, ne  bloga. Jeigu bendratikis mus nuvils, – o taip retsykiais atsitinka, – meilė sulaikys nuo skubotų išvadų, kad jis linki mums pikta (Mato 7:1, 2). Tad stenkimės įžvelgti gerąsias brolių ir sesių savybes, juos stiprinkime ir jų nekritikuokime (1 Tesalonikiečiams 5:11).

¹⁹ Kaip jau minėjome, Jėzus patikėjo savo mokiniams įvairių užduočių. Kaip šiuo atžvilgiu galime juo sekti? Būtų gerai, jei atsakingų pareigų bendruomenėje turintis brolis pavestų kitiems bendratikiams užduočių – kiekvienam pagal sugebėjimus – ir pasitikėtų, kad jie atliks jas stropiai. Šitaip patyrę vyresnieji brolius, norinčius bendruomenei padėti, lavins (1 Timotiejui 3:1; 2 Timotiejui 2:2). Lavinti juos reikia ir net būtina. Mūsų veiklą Jehova spartina ir plečia, todėl stengiamasi išugdyti kuo daugiau brolių, kurie imtųsi bendruomenėje atsakingų užduočių (Izaijo 60:22).

²⁰ Jėzus parodė sektiną pavyzdį, kaip turime kitus mylėti. Ir būtent meilė yra išskirtinė jo sekėjų ypatybė. Kitame skyriuje aptarsime, kokiu poelgiu Jėzus aiškiausiai parodė, kad mus myli.