1, 2. Ką įsidėmėtina atskleidė Jonas prisimindamas paskutinį vakarą, kurį apaštalai praleido su Jėzumi?

 SENYVAS vyras pamirko nendrelę į rašalą ir mintimis nugrimzta į praeitį. Tai Jonas – vienintelis dar gyvas Jėzaus Kristaus apaštalas. Šis beveik šimtametis senolis niekada nepamirš vieno ypatingo vakaro – paskutinio, kurį jis ir kiti apaštalai praleido drauge su Jėzumi. Nors nuo tada praėjo jau maždaug septyniasdešimt metų, Dievo šventosios dvasios įkvėptas, Jonas prisimena visa, kas tąkart įvyko, ir detaliai užrašo.

² Tą vakarą Jėzus mokiniams tiesiai pareiškė, kad netrukus bus nužudytas. O kodėl jis pasakė esąs pasiryžęs atiduoti save žiauriai mirčiai, iš evangelistų atskleidžia tik Jonas: „Pasaulis turi žinoti, kad myliu Tėvą, todėl darau taip, kaip Tėvas man yra įsakęs. Kelkitės, eime iš čia!“ (Jono 14:31).

3. Iš ko buvo matyti, kad Jėzus myli savo Tėvą?

³ „Myliu Tėvą“, – Sūnui tai buvo visų svarbiausia. Tiesa, Jėzus ištisai tų žodžių nekartojo. Šitoks atviras jo pareiškimas Biblijoje užrašytas tik Jono 14:31. Tačiau meilę Tėvui Jėzus rodė visu savo gyvenimu, kiekvieną dieną. Kaip stipriai jis myli Tėvą, bylojo, pavyzdžiui, jo drąsa, klusnumas, ištvermė. Meile buvo pagrįsta visa jo tarnystė žemėje.

4, 5. Kokiai meilei Biblijoje skiriama daugiausia dėmesio ir kas pasakytina apie Jėzaus meilę Jehovai?

⁴ Šiandien kai kurie mano, kad meilė tėra silpnumo apraiška. Pats žodis „meilė“ jiems iškart primena  romantines eiles ir dainas, gal net svaigulį, kuris kartais užeina įsimylėjus. Apie romantišką meilę kalbama – aišku, oriau ir pagarbiau, nei dabar pasaulyje įprasta, – ir Biblijoje (Patarlių 5:15–21). Vis dėlto joje nepalyginti daugiau dėmesio skiriama kitokiai meilei. Ta meilė nėra koks aistrų proveržis ar trumpalaikis susižavėjimas, ne kokia filosofija ar sausi pasvarstymai. Ji apima ir jausmus, ir protą, kyla iš pačių sielos gelmių. Ji vadovaujasi kilniais principais ir pasireiškia tauriais darbais. Tai ne lengvabūdiškas ir ne trumpalaikis jausmas. Dievo Žodyje sakoma: „Meilė niekada nesibaigs“ (1 Korintiečiams 13:8).

⁵ Iš visų žmonių žemėje niekas taip nemylėjo Jehovos kaip Jėzus. Jis laikėsi Dievo priesako, kurį pats pavadino didžiausiu įsakymu: „Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis“ (Morkaus 12:30). Šiuo atžvilgiu Jėzui neprilygo nė vienas. Kaip Jėzus išmoko šitaip mylėti? Ką jis darė, kad per visą tarnystės žemėje laiką ta meilė liktų stipri? Ir ko iš Jėzaus galime pasimokyti?

6, 7. Kodėl galima sakyti, kad Patarlių 8:22–31 kalbama apie Dievo Sūnų, o ne apie išmintį apskritai?

⁶ Jeigu esi dirbęs kokį darbą sykiu su draugu, tikriausiai pajautei, kad bendros pastangos jus dar labiau suartino, tapote dar geresniais bičiuliais. Tokia maloni patirtis galbūt padės tau geriau suprasti, kaip meilės saitai susiejo Jehovą su jo viengimiu Sūnumi. Šioje knygoje žodžius, užrašytus Patarlių 8:30, minėjome jau ne sykį, bet dabar juos patyrinėkime nuodugniau, atsižvelgdami į kontekstą. Dievo dvasios įkvėpimu, šio  skyriaus 22–31 eilutėse rašoma apie išmintį. Kodėl galime teigti, kad šie žodžiai taikytini Dievo Sūnui?

⁷ Išmintis, kaip skaitome 22 eilutėje, byloja: „Jehova sukūrė mane kaip savo kelių pradžią, esu pirmoji iš seniausių jo darbų.“ Čia kalbama ne apie išmintį apskritai – jos sukurti juk nereikėjo. Išmintis neturi pradžios, nes Jehova, išmintingasis Dievas, yra nuo amžių (Psalmyno 90:2). O štai Dievo Sūnus, „visos kūrinijos pirmagimis“, buvo sukurtas. Jis – pats pirmasis Jehovos rankų darbas (Kolosiečiams 1:15). Sūnus, kaip Patarlių knygoje ir rašoma, gyveno dar prieš atsirandant žemei ir dangui. Jis buvo „Žodis“, tai yra Dievo atstovas, tobulas jo išminties atspindys (Jono 1:1).

8. Ką darė Sūnus iki atėjimo į žemę ir ko nepamirštame žavėdamiesi kūrinijos stebuklais?

⁸ Ką Sūnus darė per tuos nesuskaitomus amžius iki atėjimo į žemę? Kaip rašoma 30 eilutėje, talkino Dievui. Kaip tai suprasti? Kolosiečiams 1:16 paaiškinama: „Per jį sukurta visa, kas danguje ir žemėje [...]. Visa sukurta per jį ir jam.“ Taigi Jehova per savo Sūnų, įgudusį meistrą, sukūrė visa kita – dvasines esybes dangaus sferoje, neaprėpiamą visatą, mūsų planetą su nepaprasta augalų ir gyvūnų įvairove ir, žinoma, žmogų, vainikuojantį jo kūrybą žemėje. Tėvas ir Sūnus, galima sakyti, bendradarbiavo tarsi architektas su darbų vykdytoju: Tėvas projektavo, o Sūnus genialius jo projektus įgyvendino. Kai išreiškiame susižavėjimą kokiu kūrinijos stebuklu, iš tikrųjų išreiškiame pagarbą Didžiajam Architektui – šlovę atiduodame Jehovai (Psalmyno 19:1). Sykiu nepamirštame ilgus amžius mielai jam talkinusio darbų vykdytojo.

9, 10. a) Kaip stiprėjo Tėvo ir Sūnaus tarpusavio ryšys? b) Kaip tu gali stiprinti ryšį su savo dangiškuoju Tėvu?

 ⁹ Kai kartu darbuojasi du netobuli žmonės, jiedviem ne visuomet lengva sutarti. O Jehova su savo Sūnumi sutarė puikiai. Sūnus drauge su Tėvu darbavosi milijardus metų ir, kaip pats sakė, visada džiūgavo jo akivaizdoje (Patarlių 8:30). Šalia Tėvo jam buvo gera, kaip ir Tėvui – šalia jo. Sūnus darėsi vis panašesnis į Tėvą, nuolat iš jo mokėsi. Nieko keista, kad jiedu tapo itin artimi. Galima sakyti, Tėvą ir Sūnų sieja seniausi ir tvirčiausi, kokie tik gali būti, meilės saitai.

¹⁰ Ką tai reiškia mums? Gal atrodo, kad Jehovai toks artimas niekada nebūsi. Tiesa, Dievo Sūnui mes nė iš tolo neprilygstame. Vis dėlto Jehova mums suteikė ypatingą garbę. Kokią? Galime būti jo bendradarbiai (1 Korintiečiams 3:9). Prisiminkime: Jėzaus ryšys su Tėvu stiprėjo, kai jiedu drauge darbavosi. Jeigu, kaip ir Jėzus, išvien darbuojamės su Dievu – esame uolūs evangelizuotojai, – mūsų ryšys su juo irgi darosi vis glaudesnis. Argi gali būti didesnė garbė, kaip bendradarbiauti su pačiu Jehova?

11–13. a) Su kuo galima palyginti meilę ir iš kur žinome, kad Jėzus Jehovą mylėjo nuo pat vaikystės? b) Kas byloja, kad Sūnus, tiek gyvendamas danguje, tiek žemėje, noriai mokėsi iš savo Tėvo?

¹¹ Daugeliu atžvilgių meilė yra panaši į augalą, tarkim, į gražią kambarinę gėlę. Kad tarptų ir žydėtų, gėlę būtina prižiūrėti. Nelaistoma ir apleista ji nuvystų ir sudžiūtų. Taip ir su Jėzaus meile Tėvui. Kad meilė Tėvui kaip ta gėlė nenuvystų, Jėzus ją saugojo ir stiprino per visus savo gyvenimo žemėje metus. Pažiūrėkime, kaip.

 ¹² Jau minėjome, kas nutiko Jeruzalės šventykloje, kai Jėzui buvo dvylika metų. Savo susirūpinusiems tėvams tąkart jis pasakė: „Kodėl manęs ieškote? Nejau nežinojote, kad būsiu savo Tėvo namuose?“ (Luko 2:49). Nors vaikystėje Jėzui tikriausiai dar nebuvo duota prisiminti ankstesnio gyvenimo danguje, akivaizdu, kad Tėvą jis mylėjo labai stipriai. Jėzus suprato: meilę Dievui žmogus išreiškia jį garbindamas. Todėl žemėje jam nebuvo mielesnės vietos kaip jo Tėvo garbinimo namai. Čia jį traukte traukė ateiti ir pasilikti. Ir Jėzus nebuvo tik pasyvus stebėtojas – troško daugiau sužinoti apie Jehovą ir savo žiniomis dalytis su kitais. Visus tuos jausmus širdyje Jėzus turėjo jau anksčiau, negu jam suėjo dvylika. Neišblėso jie ir paskui.

¹³ Tebegyvendamas danguje, Jėzus noriai mokėsi iš savo Tėvo. Pranašystė, užrašyta Izaijo 50:4–6, liudija, kad Jehova savo Sūnų parengė atlikti Mesijo tarnystę. Nors per tuos mokymus Jėzus sužinojo, kad jam teks daug iškentėti, noro mokytis neprarado. Vėliau, atėjęs į žemę ir jau suaugęs, jis troško būti savo Tėvo namuose – tenai jį garbinti ir mokyti žmones tiesos apie jį. Kaip žinome iš Biblijos, eiti į šventyklą ir lankytis sinagogoje Jėzus buvo įpratęs (Luko 4:16; 19:47). Kad mūsų meilė Jehovai gyvuotų ir būtų stipri, turime noriai lankyti bendruomenės sueigas. Čia Dievą garbiname, vis geriau jį pažįstame ir labiau pamilstame.

14, 15. a) Kodėl Jėzus kartais norėdavo pabūti vienas? b) Kodėl galima sakyti, kad Jėzaus maldos buvo kupinos šiltų jausmų ir pagarbos savo Tėvui?

¹⁴ Meilę savo Tėvui Jėzus stiprino ir melsdamasis jam. Nors buvo draugiškas ir mėgstantis bendrauti,  brangino tas akimirkas, kai galėdavo pabūti vienas. Štai Luko 5:16 rašoma: „Jėzus dažnai eidavo į atokią vietą pasimelsti.“ Panašiai sakoma ir Mato 14:23: „Galiausiai, paleidęs minias, Jėzus užlipo ant kalno pasimelsti. Tą vėlų metą jis buvo ten vienas.“ Tais ir kitais kartais Jėzus vienumos ieškojo ne todėl, kad būtų buvęs atsiskyrėlis ar draugijos vengiantis žmogus, o kad norėjo pabūti su savo Tėvu, išlieti jam širdį maldoje.

¹⁵ Melsdamasis Jėzus kartais sakydavo: „Aba! Tėve!“ (Morkaus 14:36). Žodžiu „aba“ anais laikais vaikai švelniai vadindavo savo tėtį. Tai buvo vienas iš pirmų žodžių, kuriuos mažylis pradėdavo tarti. „Aba“ buvo ir pagarbus kreipinys. Juo Dievo Sūnus savo mylimam Tėvui išreiškė ne tik šiltus jausmus, bet ir didelę pagarbą, pripažino jo tėvišką autoritetą. Ir šiltų jausmų, ir pagarbos kupinos visos evangelijose užrašytos Jėzaus maldos. Štai Evangelijos pagal Joną 17 skyriuje randame ilgą ir nuoširdžią maldą, kurią Jėzus sakė paskutinę naktį prieš savo mirtį. Ją tyrinėdami, negalime likti abejingi. Ji skatina mus mokytis melstis taip, kaip Jėzus. Aišku, nereikia mokytis tos maldos atmintinai – tiesiog turime ieškoti progų melstis savo dangiškajam Tėvui, kalbėti jam iš širdies. Šitaip mūsų meilė Dievui bus gyva, stipri.

16, 17. a) Kaip iš Jėzaus žodžių buvo matyti, kad jis myli Tėvą? b) Kaip Jėzus padėjo žmonėms suprasti, koks Jehova dosnus?

¹⁶ Kaip jau minėjome, žodžių „myliu Tėvą“ Jėzus nuolat nekartojo. Vis dėlto meilę savo Tėvui, nors ir ne taip tiesiogiai, žodžiais išreikšdavo dažnai. Pavyzdžiui, jis meldėsi: „Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie! Aš šlovinu tave visų akivaizdoje“ (Mato 11:25). Skaitydami  2 šios knygos dalį matėme, kad Jėzus mielai padėjo žmonėms pažinti Tėvą ir tuo teikė jam šlovę. Štai sykį jis palygino Jehovą su tėvu, kuris troško atleisti savo paklydusiam sūnui: laukė, kada jis ims atgailauti ir sugrįš, o iš tolo pamatęs pareinantį bėgo pasitikti ir karštai apkabino (Luko 15:20). Kaip šiltai Jėzus čia pavaizdavo Jehovos meilę ir atlaidumą! Šis pasakojimas išties sujaudina iki širdies gelmių.

¹⁷ Jėzus dažnai šlovino Tėvą už dosnumą. Kartą, kaip pavyzdį paminėjęs netobulus tėvus, jis savo mokinius patikino, kad dangiškasis Tėvas kiekvienam prašančiam duos šventosios dvasios (Luko 11:13). Jėzus taip pat pasakojo žmonėms apie viltį, kurią Jehova iš savo dosnumo jiems suteikia. Su ilgesiu jis kalbėjo apie savąją viltį – kad atėjus metui vėl bus šalia Tėvo danguje (Jono 14:28; 17:5). Mokiniams sakė, kokią viltį Jehova teikia „mažosios kaimenės“ nariams: jie gyvens danguje ir valdys drauge su pateptuoju Karaliumi (Luko 12:32; Jono 14:2). O mirštantį ant stulpo piktadarį patikino, kad šis turi viltį gyventi rojuje (Luko 23:43). Kalbėdamas, kaip įvairiopai pasireiškia Dievo dosnumas, Jėzus, be abejo, vis sustiprindavo savo meilę Jehovai. Daugelis Kristaus sekėjų irgi gali paliudyti, kad jų meilė Jehovai ir tikėjimas labiausiai stiprėja, kai apie jį ir apie savo tarnams suteiktą viltį jie kalba kitiems.

18. Kas krikščioniui turi būti svarbiausia ir kodėl?

¹⁸ Krikščionis į savo Mokytoją stengiasi būti panašus visu kuo, o svarbiausia – jis turi visa širdimi, visa siela,  visu protu ir visomis jėgomis mylėti Jehovą (Luko 10:27). Kiek meilė Dievui stipri, rodo ne tik jausmas širdyje, bet ir konkretūs darbai. Jėzaus meilė Tėvui irgi buvo ne tik jausmas ir jis išreiškė ją ne tik žodžiais „myliu Tėvą“. Jėzus kalbėjo: „Pasaulis turi žinoti, kad myliu Tėvą, todėl darau taip, kaip Tėvas man yra įsakęs“ (Jono 14:31). Šėtonas tvirtino, kad nė vienas žmogus netarnaus Jehovai iš nuoširdžios meilės (Jobo 2:4, 5). Bet Jėzus ryžtingai ėmėsi veiksmų ir visam pasauliui parodė, kaip stipriai savo Tėvą myli, – jo valią vykdė iki pat mirties. Tai buvo geriausias atsakas į bjaurų Šėtono šmeižtą. O ar tu esi pasiryžęs, kaip ir Jėzus, parodyti pasauliui, kad nuoširdžiai myli Jehovą?

19, 20. a) Dėl kokių svarbių priežasčių kas savaitę einame į bendruomenės sueigas? b) Kas pasakytina apie asmenines Biblijos studijas, įgytų žinių apmąstymą ir maldą?

¹⁹ Jei savo meilę Jehovai išreiškiame, patenkiname savo dvasines reikmes ir jaučiamės išties gerai. Kad toji meilė mumyse tvirtai šaknytųsi, Jehova nustatė, kaip dera jį garbinti, tai yra kaip meilę jam išreikšti. Todėl atėjęs į bendruomenės sueigą primink sau, kad atėjai garbinti Dievo – kartu su visais melstis, giedoti jam gyriaus giesmių, atidžiai klausytis programos ir, kiek įmanoma, joje dalyvauti. Sueigose taip pat gali paraginti, pastiprinti bendratikius (Hebrajams 10:24, 25). Tad jeigu sueigų, kur garbinamas Jehova, nepraleisi, tavo meilė jam stiprės.

²⁰ Jehovą vis labiau pamilsi ir asmeniškai studijuodamas Bibliją, įgytas žinias apmąstydamas, melsdamasis. Tomis valandėlėmis galėsi su savo Tėvu pabūti vienumoje. Kai giliniesi į Dievo Žodį ir jį apmąstai,  Jehova atskleidžia tau savo mintis ir jausmus. O tu savo mintis ir jausmus jam atveri melsdamasis. Malda nėra vien prašymai. Melsdamiesi galime padėkoti Dievui už visas jo dovanas, šlovinti už nuostabius darbus (Psalmyno 146:1). Viską apibendrinant galima pasakyti, kad su džiaugsmu ir pakilia dvasia šlovinti Jehovą yra didžiausia padėkos ir meilės jam išraiška.

21. Kodėl taip svarbu puoselėti meilę Jehovai ir ką aptarsime tolesniuose skyriuose?

²¹ Jei Dievą mylėsime, galėsime gyventi amžinai. Adomui su Ieva pritrūko ne ko kito, o meilės Kūrėjui. Tik mylėdamas Dievą atlaikysi bet kokį tikėjimo išbandymą, nepasiduosi pagundoms, ištversi persekiojamas. Taip pasirodysi esąs tikras Jėzaus sekėjas. Be abejo, meilė Dievui glaudžiai susijusi su meile žmonėms (1 Jono 4:20). Tolesniuose skyriuose panagrinėsime, iš ko buvo matyti, kad Jėzus myli žmones. Pavyzdžiui, skaitydami 14 skyrių sužinosime, kad Jėzus buvo visiems prieinamas.