1–4. a) Kaip žmonės reagavo, kai Pilotas išvedė Jėzų jų akivaizdon? b) Su kokia nuostata Jėzus ištvėrė pažeminimą ir kančias ir kokių kyla klausimų?

 „ŠTAI žmogus!“ – 33 mūsų eros metų Paschos rytą taria Romos vietininkas Poncijus Pilotas, iš savo rūmų išvedęs Jėzų Kristų tūžmingos minios akivaizdon (Jono 19:5). Vos prieš kelias dienas Jėzus iškilmingai įjojo į Jeruzalę ir žmonės jį džiugiai sveikino kaip paties Dievo atsiųstą karalių. Bet dabar liaudis nusiteikusi visai priešingai.

² Jėzus apsiaustas purpuriniu drabužiu, panašiu į tokį, kokius vilki karaliai, jam ant galvos – vainikas. Tačiau drabužis dengia kraujuojančią, rimbo kirčių išdraskytą nugarą, ir iš dygių šakelių nupintas vainikas skaudžiai sminga į galvą, – tai tik pasityčiojimas iš jo karališkos padėties. Žmonės, aukštųjų kunigų kurstomi, šį prieš juos stovintį iškankintą vyrą smerkia myriop. Kunigai šaukia: „Ant stulpo jį! Ant stulpo!“ Kraujo ištroškusi minia reikalauja: „Jis turi mirti“ (Jono 19:1–7).

³ Baisų pažeminimą ir kankinimą Jėzus ištveria oriai, nesipriešindamas. a Jis visiškai pasirengęs atiduoti save  mirčiai. Vėliau tą Paschos dieną jis leisis prikalamas prie kančių stulpo ir mirs skausminga mirtimi (Jono 19:17, 18, 30).

⁴ Paaukodamas gyvybę, Jėzus pasirodė esąs tikras savo mokinių draugas. „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“, – pasakė jis (Jono 15:13). Čia iškyla keli svarbūs klausimai. Ar Jėzus privalėjo šitaip baisiai kentėti ir mirti? Kodėl jis sutiko atiduoti savo gyvybę? Kaip mes, jo mokiniai ir draugai, šiuo atžvilgiu galėtume juo sekti?

5. Iš kur Jėzus žinojo, kokie išbandymai jo laukia?

⁵ Jėzus, žadėtasis Mesijas, gerai suprato, kas jo laukia. Jam buvo žinomos hebrajiškųjų šventraščių pranašystės, kuriose gan detaliai nusakyta, ką Mesijui prieš mirtį teks iškentėti (Izaijo 53:3–7, 12; Danieliaus 9:26). Jis ir pats ne sykį mokiniams kalbėjo, kokių išbandymų turės patirti (Morkaus 8:31; 9:31). Keliaudamas į Jeruzalę švęsti paskutinės savo gyvenime Paschos, apaštalams tiesiai pasakė: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams ir Raštų aiškintojams. Jie pasmerks jį mirti ir perduos svetimtaučiams, o tie iš jo tyčiosis, spjaudys ant jo, nuplaks ir nužudys“ (Morkaus 10:33, 34). Tai nebuvo tušti žodžiai. Iš Jėzaus tikrai išsityčiojo, spjaudė jam į veidą, nuplakė ir paskui nužudė.

6. Kodėl Jėzus turėjo kentėti ir mirti?

⁶ Bet kodėl Jėzus turėjo kentėti ir mirti? Dėl kelių itin svarbių priežasčių. Pirma, kantriai viską ištverdamas jis galėjo parodyti, kad yra Jehovai ištikimas, ir pašlovinti jo vardą. Nepamirškime: Šėtonas tvirtino,  esą žmonės tarnauja Dievui tik iš savanaudiškų paskatų (Jobo 2:1–5). Jėzaus ištikimybė „iki mirties ant kančių stulpo“ iškalbingiausiai liudijo, kad tas tvirtinimas visiškai nepagrįstas (Filipiečiams 2:8; Patarlių 27:11). Antra, kentėti ir mirti Mesijas turėjo, kad atpirktų žmonijos nuodėmes (Izaijo 53:5, 10; Danieliaus 9:24). Savo gyvybę Jėzus atidavė „kaip išpirką už daugelį“ ir tuo atvėrė mums kelią įgyti Jehovos malonę (Mato 20:28). Trečia, per visokius sunkumus ir kančias Jėzus, „kaip ir mes, buvo visaip išmėgintas“. Todėl jis yra Vyriausiasis Kunigas, „kuris geba atjausti mus dėl mūsų silpnumo“ (Hebrajams 2:17, 18; 4:15).

7. Ko Jėzus sutiko atsisakyti ateidamas į žemę?

⁷ Kad geriau suprastume, ką Jėzus noriai sutiko padaryti, pamąstykime: ar žmogus paliktų savo šeimą ir namus ir keliautų į svetimą šalį, jei žinotų, kad dauguma tenykščių jį atstums, pažemins, kankins ir galiausiai nužudys? Galima sakyti, būtent tam ryžosi Jėzus. Prieš ateidamas į žemę, jis gyveno danguje ir jį su Tėvu siejo itin glaudus ryšys. Bet savo dangiškuosius namus jis noriai sutiko palikti ir tapti žmogumi. Jėzus žengė šį žingsnį, nors žinojo, kad bus daugumos atstumtas, pažemintas, žiauriai kankinamas ir atiduotas skausmingai mirčiai (Filipiečiams 2:5–7). Kokių jausmų vedamas Jėzus šitaip aukojosi?

8, 9. Kokių jausmų vedamas Jėzus atidavė savo gyvybę?

⁸ Visų pirma, Jėzus aukojosi ir viską kantriai ištvėrė iš didelės meilės savo Tėvui. Jėzui ypač rūpėjo Tėvo vardas, jo reputacija (Mato 6:9; Jono 17:1–6, 26). Sūnus užvis labiausiai troško, kad Tėvo vardo, didžio ir  kilnaus, niekas daugiau neniekintų ir nešmeižtų. Prisidėti prie to, kad jis būtų pašventintas, Jėzus galėjo tik likdamas Jehovai ištikimas iki pat mirties. Todėl kentėti ir mirti, kad tą ištikimybę įrodytų, jis laikė didžiausia garbe (1 Metraščių 29:13).

⁹ Gyvybę Jėzus paaukojo ir dėl to, kad labai mylėjo žmoniją – mylėjo nuo pat jos istorijos pradžios. „Grožėte grožėjausi žmonėmis“, – taip Jėzaus jausmai Biblijoje nusakyti dar daug amžių iki jam ateinant į žemę (Patarlių 8:30, 31). O kai jis atėjo į žemę, jo meilė tapo visiems matoma. Kaip jau skaitėme ankstesniuose trijuose šios knygos skyriuose, visiems žmonėms ir ypač savo mokiniams meilę Jėzus išreiškė įvairiopai. Galiausiai 33 mūsų eros metų nisano 14 dieną paaukojo už mus savo gyvybę (Jono 10:11). Tikrai, šis poelgis aiškiausiai liudija, kaip stipriai Jėzus mus myli. Ar galime šiuo atžvilgiu juo sekti? Taip. Netgi privalome.

10, 11. Kokį naują įsakymą Jėzus davė savo sekėjams? Kokia prasme jis naujas ir kodėl privalu jo laikytis?

¹⁰ Vakarą prieš savo mirtį artimiausiems draugams Jėzus pasakė: „Duodu jums naują įsakymą: mylėkite vienas kitą. Kaip aš jus mylėjau, taip ir jūs vienas kitą mylėkite. Jei vieni kitus mylėsite, visi matys, kad esate mano mokiniai“ (Jono 13:34, 35). Kodėl įsakymas „mylėkite vienas kitą“ čia pavadintas nauju? Juk jau anksčiau Mozės Įstatyme buvo pasakyta: „Mylėsi savo artimą kaip save patį“ (Kunigų 19:18). Naujasis įsakymas vis dėlto reikalauja mylėti didesne meile – meile,  kuri skatins mus atiduoti už kitus gyvybę. Pats Jėzus paaiškino: „Štai koks yra mano įsakymas: mylėkite vienas kitą, kaip kad aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jono 15:12, 13). Iš esmės naujasis įsakymas skelbė: mylėk kitus ne kaip save patį, o labiau nei save patį. Būtent tokia meile Jėzus mylėjo žmones – jis visą savo gyvenimą žemėje dėl jų aukojosi ir atidavė už juos gyvybę.

¹¹ Kodėl privalome naujajam įsakymui paklusti? Prisiminkime, ką pasakė Jėzus: „Visi matys, kad esate mano mokiniai.“ Pasiaukojama meilė yra tikrų Jėzaus sekėjų skiriamasis bruožas. Ją galima palyginti su atlapo kortele, kokią mes, Jehovos liudytojai, segime, pavyzdžiui, per savo kongresus. Kortelėje būna užrašytas mūsų vardas, pavardė, bendruomenės pavadinimas. Taigi, pasiaukojama krikščionių tarpusavio meilė yra savotiška atlapo kortelė – ją matydami kiti supranta, kad esame tikri Kristaus sekėjai. Kiekvienas tad pamąstykime: ar mano pasiaukojama meilė visiems akivaizdi?

12, 13. a) Kiek toli mūsų pasiaukojama meilė turi siekti? b) Ką reiškia aukotis dėl kitų?

¹² Mums, Jėzaus sekėjams, privalu vienam kitą mylėti, kaip kad Jėzus mus mylėjo. Tai reiškia dėl savo bendratikių noriai aukotis. O kiek toli tokia meilė turi siekti? Biblijoje rašoma: „Meilę mes pažinome iš to, kad jis paguldė už mus savo gyvybę. Mes irgi privalome savo gyvybę už brolius guldyti“ (1 Jono 3:16). Kaip ir Jėzus, turime būti pasiruošę prireikus  už saviškius netgi numirti. Užėjus persekiojimui, savo tikėjimo brolių neišduosime ir nestatysime jų į pavojų. Šalyse, draskomose rasinės ir etninės nesantaikos, net rizikuodami savo gyvybe, brolius ir seses saugosime, nesvarbu, kokios rasės ar tautybės jie būtų. Jei kyla karas, verčiau tegu mus įkalina, netgi nužudo, – nei prieš bendratikius, nei prieš jokį kitą žmogų ginklo nepakelsime (Jono 17:14, 16; 1 Jono 3:10–12).

¹³ Pasiaukojamą meilę broliams parodysime ne vien prireikus guldydami už juos gyvybę. Paaukoti tokią didelę auką tenka tik nedaugeliui iš mūsų. Bet jeigu jau esame pasirengę už bendratikį numirti, mielai dėl jo aukosimės ir mažuose dalykuose, pagalbos ranką ištiesime, kada tik reikės. Aukotis reiškia atsisakyti savo interesų ar patogumų kitų labui, laikyti jų gerovę ir poreikius svarbesniais už savuosius, net ir patiriant nuostolį (1 Korintiečiams 10:24). Kaip galime pasiaukojamą meilę parodyti praktiškai?

14. a) Kaip vyresnieji aukojasi? b) Ką pasakytum apie rūpestingus savo bendruomenės vyresniuosius?

¹⁴ Bendruomenės vyresnieji rūpinasi ne tik savo šeimomis, jie daug aukojasi ir dėl Dievo kaimenės (1 Petro 5:2, 3). Vakarais ar savaitgaliais jie imasi bendruomenės reikalų, pavyzdžiui, ruošia kalbas, užsiima ganomąja veikla, sprendžia teisminius klausimus. Nemažai pastangų vyresnieji įdeda ir rengdami suvažiavimus ir kongresus, darbuodamiesi ryšių su ligoninėmis komitetuose, organizuodami sergančių bendratikių lankymą. Kai kurie tarnauja vietos statybos ir projektavimo skyriaus savanoriais. Vyresnieji, niekada  nepamirškite: tarnaudami su tikru noru – savo laiką, jėgas ir išteklius aukodami bendruomenės labui – rodote pasiaukojamą meilę (2 Korintiečiams 12:15). Jūsų nesavanaudišką triūsą vertina ne tik Jehova, bet ir bendratikiai, kuriais nuoširdžiai rūpinatės (Filipiečiams 2:29; Hebrajams 6:10).

15. a) Kaip aukojasi vyresniųjų žmonos? b) Ką pasakytum apie savo bendruomenės seses, kurios aukojasi, kad jų vyrai galėtų skirti laiko bendratikiams?

¹⁵ O ką pasakytume apie vyresniųjų žmonas? Argi jos nesiaukoja, kad jų vyrai galėtų ganyti Dievo kaimenę? Žinoma, aukojasi, – juk laiką, kurį paprastai skirtų šeimai, vyresnieji skiria bendruomenės reikalams. Taip pat pagalvokime, kaip aukojasi rajono prižiūrėtojų žmonos, kai su savo vyrais keliauja iš bendruomenės į bendruomenę, iš rajono į rajoną. Daugeliui jų tenka kas savaitę nakvoti vis kitoje vietoje, gyventi ne savo pačių namuose. Tos mūsų sesės, bendruomenės labui noriai atsisakančios savo interesų, tikrai nusipelno pagyrimo už didelį pasiaukojimą ir meilę (Filipiečiams 2:3, 4).

16. Kaip krikščionys aukojasi dėl savo vaikų?

¹⁶ O kaip mūsų pasiaukojama meilė pasireikš šeimoje? Tėvai, jūs labai aukojatės, kad aprūpintumėte vaikus ir gerai juos išauklėtumėte, „drausmindami ir protindami taip, kaip patinka Jehovai“ (Efeziečiams 6:4). Kad turėtumėte su vaikais kur gyventi, ką pavalgyti, kuo apsirengti, galbūt tenka dirbti ilgas valandas, grįžtate namo išvargę. Mielai daug ko atsisakote, kad tik vaikams nieko netrūktų. Be to, labai stengiatės dėl jų dvasinės gerovės: mokote Dievo Žodžio tiesų, vedatės į bendruomenės sueigas, drauge skelbiate  gerąją naujieną (Pakartoto Įstatymo 6:6, 7). Jehova, kiekvienos šeimos Tėvas, džiaugiasi matydamas, kaip su meile aukojatės ir darote viską, kad jūsų atžalos galėtų gyventi amžinai (Patarlių 22:6; Efeziečiams 3:14, 15).

17. Iš ko bus matyti, kad vyras, kaip ir Jėzus, sau nepataikauja?

¹⁷ O kaip jūs, vyrai, galite sekti Jėzaus pasiaukojamos meilės pavyzdžiu? Biblijoje rašoma: „Vyrai, mylėkite savo žmonas, kaip ir Kristus mylėjo bendruomenę ir atidavė save už ją“ (Efeziečiams 5:25). Kaip jau kalbėjome, Jėzus savo mokinius mylėjo taip stipriai, kad net atidavė už juos gyvybę. Vyras šeimoje, kaip ir Jėzus, nebus savanaudis ir sau nepataikaus (Romiečiams 15:3). Jis pirmiau žiūrės žmonos, o ne savo interesų. Primygtinai nereikalaus, kad viskas būtų daroma pagal jį, – mielai nusileis, jeigu jokie Biblijos principai dėl to nepažeidžiami. Vyras, mylintis pasiaukojama meile, įgyja Jehovos palankumą, pelno žmonos ir vaikų meilę ir pagarbą.

18. Dėl ko jaučiame paskatą laikytis naujojo įsakymo mylėti vienam kitą?

¹⁸ Mylėti vienam kitą, kaip liepia naujasis įsakymas, nėra lengva, bet laikytis to įsakymo jaučiame stiprią paskatą. Apaštalas Paulius rašė: „Kristaus meilė valdo mus, nes štai kokią išvadą padarėme: vienas mirė už visus [...], kad gyvieji nebe dėl savęs gyventų, o dėl to, kuris numirė už juos ir buvo prikeltas“ (2 Korintiečiams 5:14, 15). Argi žinodami, kad Jėzus už mus mirė, nenorime gyventi dėl jo? Be abejo, norime. Ir taip gyventi mums pavyks, jei seksime jo pasiaukojamos meilės pavyzdžiu.

19, 20. Kokią neįkainojamą dovaną gavome nuo Jehovos ir kas liudys, kad ją priimame?

 ¹⁹ Jėzus nė kiek nesutirštino sakydamas: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti“ (Jono 15:13). Noriai atiduodamas už mus gyvybę, Jėzus parodė, kaip stipriai mus myli. Bet yra ir kitas asmuo, kuris mus myli, – ir netgi dar stipriau. „Dievas labai mylėjo pasaulį – net atidavė savo viengimį Sūnų, kad nė vienas, kuris jį tiki, nepražūtų ir galėtų gyventi amžinai“, – sakė Jėzus (Jono 3:16). Iš didžiulės meilės Dievas dėl mūsų atidavė savo Sūnų kaip išpirką – suteikė galimybę išsivaduoti iš nuodėmės ir mirties (Efeziečiams 1:7). Išpirka yra neįkainojama Jehovos dovana, bet jis neverčia mūsų jos priimti.

²⁰ Tą dovaną priimsime tik jeigu patys norėsime. O ką reiškia ją priimti? Trumpai tariant, tikėti Sūnų. Bet tikėjimas nėra vien žodžiai. Tikėjimas turi matytis iš mūsų darbų ir gyvensenos (Jokūbo 2:26). Jeigu Jėzų Kristų tikime, juo kasdien ir seksime. Už tai būsime dosniai apdovanoti jau dabar ir ateityje. Kaip? Skaitykime paskutinį šios knygos skyrių.