1, 2. Ko Petras tikisi iš savo kraštiečių ir kodėl nusivilia?

PETRAS su nerimu žvelgia į žmones, susirinkusius Kafarnaumo sinagogoje paklausyti Jėzaus. Šiame Galilėjos ežero pakrantės mieste buvo Petro namai. Čia jis anksčiau vertėsi žvejyba, čia gyvena daugelis jo draugų, giminaičių ir bendradarbių. Be abejo, Petras trokšta, kad to miesto gyventojai į Jėzų žiūrėtų taip, kaip jis, ir džiaugtųsi girdėdami tiesos žodį, sklindantį iš paties didžiausio Mokytojo lūpų. Deja, jam tenka labai nusivilti.

² Daugelis Jėzaus jau nebesiklauso. Kai kas garsiai murma, piktinasi jo žodžiais. Tačiau liūdniausia Petrui matyti kai kurių paties Jėzaus mokinių veidus. Anksčiau, išgirdę ką nors nauja, atradę tiesos perlą, mokiniai tiesiog švytėdavo džiaugsmu. O dabar jie nepatenkinti, niurzga. Kai kurie atvirai sako, kad Jėzaus žodžiai juos šokiruoja. Nenorėdami daugiau klausytis, jie išeina iš sinagogos ir su Jėzumi nuo tol nebevaikščios. (Perskaityk Jono 6:60, 66.)

3. Kaip Petrui ne sykį padėjo tikėjimas?

³ Petrui, kaip ir kitiems apaštalams, nebuvo lengva. Tądien Jėzaus pasakytų minčių jis irgi iki galo neperprato. Jėzaus žodžiai, suprantant juos paraidžiui, galėjo pasirodyti atgrasūs. Tad ką Petras darys? Tai ne pirmas kartas, kai bandoma jo ištikimybė Mokytojui. Ir ne paskutinis. Pažiūrėkime, kaip tikėjimas padėjo Petrui įveikti iškilusius sunkumus ir likti ištikimam.

4, 5. Kaip Jėzus žmones ne sykį nustebino?

⁴ Petrą jo Mokytojas dažnai nustebindavo. Neretai jis elgdavosi ir kalbėdavo taip, kaip kiti nė nesitikėdavo. Vos dieną  prieš tai Jėzus stebuklingai pamaitino tūkstančius žmonių, todėl šie sumanė padaryti jį karaliumi. Daugelio nuostabai, Jėzus pasitraukė, o savo mokiniams liepė sėsti į valtį ir plaukti Kafarnaumo link. Kai naktį Galilėjos ežere siaučiant audrai šie yrėsi per bangas, Jėzus vėl juos nustebino — atėjo pas juos vandens paviršiumi. Tąsyk jis davė Petrui gerą tikėjimo pamoką.

⁵ Išaušus rytui Jėzus su mokiniais pamatė minią, valtimis atplaukusią iš paskos. Žmonės norėjo, kad Jėzus dar kartą stebuklingai duotų jiems maisto, o ne kad pamokytų dvasinių tiesų. „Ieškote manęs ne dėl to, kad matėte ženklus, o dėl to, kad sočiai prisivalgėte duonos“, — atvirai pasakė Jėzus (Jn 6:25-27). Pokalbį apie tai Jėzus toliau tęsia Kafarnaumo sinagogoje. Čia jis ir pasako žodžius, kurie daugelį papiktina.

6. Su kuo Jėzus save palygino ir kaip klausytojai reagavo?

⁶ Jėzus norėtų, kad žmonės Dievo mokymą vertintų labiau už materialinę gerovę. Jis stengiasi padėti jiems suprasti, kad yra siųstas ne minias maitinti, o savo gyvenimu ir mirtimi atverti visiems galimybę gyventi amžinai. Todėl save palygina su mana — duona, kurią Dievas davė iš dangaus Mozės dienomis. Kai kurie ima reikšti nepasitenkinimą. Tačiau Jėzus savo palyginimą plėtoja toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jeigu nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės.“ Kyla dar didesnis pasipiktinimas. Žmonės sako: „Baisu, ką jis šneka. Kas gali šito klausytis?“ Daugelis Jėzaus mokinių netgi nusprendžia jį palikti (Jn 6:48-60, 66). *

7, 8. a) Ko Petras dar nesuprato? b) Kaip Petras atsakė į Jėzaus klausimą, užduotą apaštalams?

⁷ O ką darys Petras? Tikriausiai Jėzaus žodžiai suglumina ir jį. Apaštalas dar nesuvokia, kad Jėzus, kaip Dievo numatyta, turės paaukoti savo gyvybę. Gal jis irgi Mokytoją paliks? Gal pasirodys esąs neištikimas, kaip anie sekėjai? Ne. Jis yra kitoks.

⁸ Jėzus atsisuka į apaštalus ir klausia: „Negi ir jūs norite pasitraukti?“ (Jn 6:67) Jis kreipiasi į visus dvylika, bet už juos  atsako Petras. Taip būdavo dažnai. Galimas dalykas, Petras iš visų apaštalų amžiumi buvo vyriausias. O jeigu ne, tai bent jau atviriausias. Turbūt retai kada nutylėdavo, ką galvoja. „Viešpatie, pas ką mes eisime? — atvira širdimi klausia Jėzaus. — Tu turi amžino gyvenimo žodžius“ (Jn 6:68). Šie žodžiai ir šiandien daugeliui primena, kad kito kelio nėra. Argi jie nepaliečia ir tavo širdies?

9. Kodėl Petras ištikimai sekė Jėzumi?

⁹ O kodėl Petras liko Jėzui ištikimas? Be abejo, dėl to, kad tvirtai juo tikėjo. Jis aiškiai suvokė, kad, be Jėzaus, kito Gelbėtojo nėra ir kad Jėzaus žodžiai, jo mokymai apie Dievo Karalystę, turi gelbstinčią galią. Kai kurie dalykai Petrą, aišku, glumino, tačiau jis suprato esmę — Dievas savo malonę ir amžinojo gyvenimo dovaną duoda tik per Jėzų.

10. Kaip galime sekti Petro ištikimybės pavyzdžiu?

¹⁰ Ar tu turi tokią pat nuostatą kaip Petras? Šiandien daug kas tvirtina esą krikščionys, tačiau kas iš tikrųjų yra Kristui ištikimas? Tas, kuris į jo mokymus žiūri taip pat, kaip Petras — gilinasi į juos, stengiasi suvokti esmę ir jų laikytis, net jeigu jie prasilenkia su jo paties supratimu ar lūkesčiais. Tik jeigu liksime ištikimi Jėzui, galime tikėtis gauti amžinojo gyvenimo dovaną, kurią jis mums siūlo. (Perskaityk Psalmyno 97:10.)

11. Į kokią kelionę Jėzus leidosi su savo mokiniais? (Atkreipk dėmesį į išnašą.)

¹¹ Netrukus po visų šių įvykių Jėzus su apaštalais ir keletu kitų mokinių leidžiasi į ilgą kelionę šiaurės kryptimi. Tolumoje, pačioje Pažadėtosios žemės šiaurėje, stypso snieguota Hermono viršukalnė, matoma net nuo Galilėjos ežero krantų. Kuo kalnas arčiau, tuo įspūdingesnė jo didybė. Grupei kylant takais, vedančiais į kaimus netoli Pilypo Cezarėjos, pietuose pamažu atsiveria beveik visos Pažadėtosios žemės panorama, nepaprasto grožio vaizdai. Tačiau Jėzus dabar nori sužinoti vieną dalyką. *

12, 13. a) Kodėl Jėzus paklausė, kuo jį minios laiko? b) Kaip Petras parodė tikėjimą Jėzumi?

 ¹² „Kuo minios mane laiko?“ — paklausia jis. Petras pagauna įdėmų Jėzaus žvilgsnį. Kiek gerumo Mokytojo akyse, kokia neišmatuojama jo išmintis ir įžvalga! Jėzui rūpi, ką žmonės apie jį galvoja. Juk jau šitiek laiko jis daro nepaprastus darbus ir moko apie Dievo Karalystę. Mokiniai paaiškina, kad vieni Jėzų laiko tuo, kiti anuo, sklinda visokiausių kalbų. Tada Jėzus klausia: „O jūs kuo mane laikote?“ Artimiausių sekėjų požiūris Jėzui rūpi dar labiau. Ar mokiniai iš tikro supranta, kas jis yra? (Lk 9:18-20)

¹³ Ir vėl pirmas prabyla Petras. Nė nedvejodamas pasako, ką mano tiek jis, tiek kiti šalia esantys mokiniai: „Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“ Girdėdamas tokį atsakymą Jėzus džiaugiasi ir šiltai Petrą pagiria. Jis apaštalui paaiškina, kad šią tiesą jis suvokė ne kokio žmogaus, o Jehovos dėka. Tiems, kas nuoširdžiai tiki, Dievas atveria pažinimo slėpinius. Petras atpažino žadėtąjį Mesiją, Kristų, o tai buvo didžiulė Dievo dovana. (Perskaityk Mato 16:16, 17.)

14. Kokią atsakingą užduotį Jėzus Petrui patikėjo?

¹⁴ Apie Kristų buvo išpranašauta: „Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo kertiniu akmeniu“ (Ps 118:22; Lk 20:17). Turėdamas omenyje šią pranašystę Jėzus Petrui pasakė esąs tas akmuo, arba uola, ant kurios Dievas pastatys bendruomenę. Tada jam tarė: „Aš duosiu tau dangaus karalystės raktus“ (Mt 16:19). Tai nereiškia, kad Petras buvo iškeltas aukščiau už kitus apaštalus. Tiesiog jam buvo pavesta ypatinga užduotis tais „raktais“, vaizdžiai tariant, atverti kelią į Dievo Karalystę trims žmonių grupėms — pirmiausia žydams, paskui samariečiams ir galiausiai kitataučiams.

15. Nuo ko Petras mėgino Jėzų atkalbėti?

¹⁵ Vėliau Jėzus pasakė, jog iš kiekvieno, kuriam daug duota, bus daug ir pareikalauta. Netrukus Petras įsitikino, kokie teisingi tie Viešpaties žodžiai (Lk 12:48). Jėzus dabar paaiškina, kad Mesijas turės eiti į Jeruzalę, ten kentėti ir būti  nužudytas. Tai išgirdęs Petras labai susirūpina. Pasiveda Jėzų į šalį ir ima drausti: „Pagailėk savęs, Viešpatie. Tau nieku gyvu taip nenutiks!“ (Mt 16:21, 22)

16. Ką Jėzus Petrui pasakė ir ko mes galime iš to pasimokyti?

¹⁶ Petras, aišku, nori gero Jėzui, tad Jėzaus atsakymas jam visiškai netikėtas. Nusigręžęs nuo Petro Jėzus pasižiūri į kitus mokinius — šie, matyt, galvoja panašiai kaip Petras — ir sako: „Traukis už manęs, šėtone! Tu man suklupimo akmuo, nes mąstai ne Dievo, bet žmonių mintimis“ (Mt 16:23; Mk 8:32, 33). Čia ir mums gera pamoka. Kad ir kaip nelengva viską vertinti Dievo požiūriu, saugokimės, kad žmogiškas mąstymas neimtų viršaus. Net ir geriausių ketinimų vedami galime nejučia pasitarnauti Dievo Priešininko interesams. O kaip Petras į Jėzaus žodžius sureagavo?

17. Ką Jėzus turėjo omenyje sakydamas Petrui „traukis už manęs“?

¹⁷ Petras, be abejo, suvokė, kad Jėzus netapatina jo su Šėtonu, kad kalba perkeltine prasme. Kai buvo gundomas dykumoje, Jėzus Šėtoną išvis pavarė šalin (Mt 4:10). O Petrui sakė „traukis už manęs“. Jėzus permatė apaštalo širdį ir jo neatstūmė, tik sudraudė, nes jo požiūris buvo ydingas. Iš Jėzaus žodžių suprantame, kad Petro vieta buvo už Mokytojo, o ne priekyje. Jis turėjo ištikimai sekti Jėzų ir saugotis, kad netaptų suklupimo akmeniu.

18. Kaip Petras įrodė savo ištikimybę Jėzui ir ko iš to pasimokome?

¹⁸ Gal Petras ėmė ginčytis, supyko ar paniuro? Ne, jis nuolankiai savo klaidą pripažino. Taip dar sykį įrodė savo ištikimybę. Visus mus retkarčiais reikia pataisyti. Tad drausminimą nuolankiai priimkime ir iš klaidų pasimokykime. Jeigu laikysimės tokios nuostatos, mūsų bendrystė su Jėzumi Kristumi ir su jo Tėvu tik stiprės. (Perskaityk Patarlių 4:13.)

19. Kokį stulbinamą dalyką netrukus pasako Jėzus ir ką Petras tikriausiai galvoja?

¹⁹ Netrukus Jėzus vėl pasako stulbinamą dalyką: „Iš tiesų sakau jums, kad kai kurie iš čia stovinčių neragaus mirties,  iki išvys Žmogaus Sūnų ateinantį savo karalystėje“ (Mt 16:28). Nėra abejonės — šie žodžiai sužadina Petro smalsumą. Ką gi jie galėtų reikšti? Apaštalas vargu ar tikisi būti tarp tų išrinktųjų. Juk ką tik Jėzus jį griežtokai sudraudė.

20, 21. a) Kokį regėjimą matė Petras? b) Kaip Jėzaus pokalbis su dviem pranašais padėjo Petrui suprasti savo klaidą?

²⁰ Tačiau po savaitės Jėzus pasiima su savimi Jokūbą, Joną ir Petrą ir nusiveda juos „ant aukšto kalno“ — tikriausiai Hermono, esančio vos už kelių kilometrų. Matyt, jau naktis, nes tuos tris vyrus suima miegas. Jėzus čia meldžiasi ir tada atsitinka kai kas nepaprasta. Mokiniams net visi miegai išsilaksto (Mt 17:1; Lk 9:28, 29, 32).

²¹ Jėzus pradeda keistis tiesiog jų akyse. Jo veidas ima švytėti, spindėti tarsi saulė, drabužiai pasidaro skaisčiai balti.  Tada regėjime šalia Jėzaus atsiranda du vyrai — Mozė ir Elijas. Jiedu kalbasi su Jėzumi „apie jo išėjimą, — tai, kas jam buvo skirta atlikti Jeruzalėje“ — turbūt apie būsimus išmėginimus, mirtį ir prikėlimą. Petrui dabar tikrai buvo aišku, kad nereikėjo anąkart Mokytojo žodžių užginčyti (Lk 9:30, 31).

22, 23. a) Kodėl Petras pasiūlė statytis palapines? b) Kokia garbė teko Petrui, Jokūbui ir Jonui?

²² Petras norėtų, kad tas pokalbis nesibaigtų. Mozei ir Elijui pradėjus nuo Jėzaus tolti, jis nieko nelaukdamas įsiterpia: „Vadove, gera mums čia būti. Pastatykime tris palapines: vieną tau, vieną Mozei ir vieną Elijui.“ Petras taip įsijautęs, kad pamiršta, jog čia tik regėjimas. Mozė ir Elijas seniai mirę ir jokių palapinių jiems nereikia. Apaštalas apie tai tiesiog nepagalvoja. Tačiau jo entuziazmas ir nuoširdumas išties žavi (Lk 9:33).

²³ Visai netrukus Petrui, Jokūbui ir Jonui tenka didžiulė garbė. Štai kalną ir apaštalus apgaubia debesis. Tada pasigirsta paties Jehovos balsas: „Šitas yra mano Sūnus, išrinktasis. Klausykite jo.“ Taip regėjimas baigiasi ir Jėzus lieka ant kalno su apaštalais (Lk 9:34-36).

24. Kaip Jėzaus atsimainymo regėjimas paveikė apaštalą Petrą ir kuo jis reikšmingas mums?

²⁴ Petrui Jėzaus atsimainymo vizija buvo tikra Dievo dovana. Praėjus maždaug trims dešimtmečiams jis paminėjo tą įvykį ir rašė tąnakt išvydęs Jėzaus didybę — jo būsimąją karališkąją šlovę. Regėjimas paliudijo daugelio Dievo Žodžio pranašysčių tikrumą ir sustiprino Petro tikėjimą, paruošė apaštalą dideliems išbandymams. (Perskaityk 2 Petro 1:16-19.) Ir mes būsime viskam pasiruošę, jeigu ugdysimės tikėjimą, tokį kaip Petro. Tad likime ištikimi Jėzui, Jehovos paskirtajam mūsų Vadovui. Mokykimės iš jo, nuolankiai priimkime drausminimą ir uoliai sekime jo pėdomis.