1—3. Kokį didelį stebuklą prie Galilėjos ežero padarė Jėzus ir kas vyko toliau?

PETRAS iš visų jėgų patraukia irklą ir nukreipia akis į tolį. Gal ta blanki šviesa rytuose reiškia, jog pagaliau aušta? Nuo ilgo irklavimo jam gelia nugarą, pečius. Vėjas visai įsišėlsta — taršo plaukus, šiaušia Galilėjos ežerą. Bangos viena po kitos daužo žvejų valties pirmagalį, aptaškydamos Petrą šaltais purslais. Bet jis atkakliai irkluoja toliau.

² Petras su draugais tolsta nuo kranto, palikę ten Jėzų. Tądien jie buvo su savo Mokytoju, kai jis pamaitino tūkstančius žmonių keliais papločiais duonos ir pora žuvelių. Tokio stebuklo sužavėta minia ruošėsi paskelbti Jėzų karaliumi, tačiau jis neketino kištis į šalies valdymo reikalus. Ir savo sekėjus mokė, kad į politinę veiklą nesikištų. Jėzus priragino mokinius sėsti valtin ir plaukti į kitą krantą, o pats pasitraukė nuo žmonių ir užlipo į kalną vienas pasimelsti (Mk 6:35-45; perskaityk Jono 6:14-17).

³ Kai mokiniai išplaukė, priešpilnis mėnulis švietė tiesiai virš galvų, dabar jis spingsi vakaruose. Tačiau nuo kranto jie nusiyrę vos kelis kilometrus. Pučia stiprus vėjas, šniokščia bangos. Vyrams nėra kada kalbėtis — norint suvaldyti valtį, tenka darbuotis iš peties. O Petrui galvoje sukasi mintys.

4. Kuo Petras yra geras pavyzdys mums?

⁴ Apmąstyti išties yra ką. Štai jau dvejus su viršum metų Petras seka Jėzumi. Kiek visko per tą laiką įvyko! Apaštalas  nemažai išmoko ir dar daug išmoks. Jo ryžtinga dvasia, noras įveikti abejones ir baimes yra įkvepiantis pavyzdys ir mums. Pažiūrėkime į šio žmogaus gyvenimą iš arčiau.

5, 6. Koks buvo Petro gyvenimas?

⁵ Petras niekada nepamirš dienos, kai jo brolis Andriejus pranešė stulbinamą žinią: „Radome Mesiją!“ Netrukus Petras ir pats susitiko su Jėzumi. Nuo tada jo gyvenimas pasikeitė iš esmės (Jn 1:41).

⁶ Gyveno Petras Kafarnaume, mieste ant Galilėjos ežero kranto. Kartu su Andriejumi ir Zebediejaus sūnumis Jonu ir Jokūbu jis vertėsi žvejyba. Petras buvo vedęs. Namuose kartu gyveno uošvė ir Andriejus. Kad aprūpintų visą šeimą, Petrui reikėjo nemažai pastangų ir išmanymo. Žvejyboje vyrams teko praleisti daug bemiegių naktų. Įsivaizduokime, kaip jie iš dviejų valčių leidžia į vandenį tinklą, kaip traukia laimikį. Kartais užgriebia daug, kartais mažiau. Dieną darbo irgi netrūksta: reikia išrūšiuoti ir parduoti žuvis, išvalyti ir sutaisyti tinklus.

7. Kokią jaudinančią naujieną Petras sužinojo?

⁷ Andriejus, kaip rašoma Biblijoje, buvo Jono Krikštytojo mokinys. Petrui tikriausiai patikdavo su broliu pasikalbėti apie Jono skelbiamas žinias. Vieną dieną Jonas Krikštytojas, išvydęs ateinantį Jėzų, taria Andriejui: „Štai Dievo Avinėlis!“ Andriejus iškart nuseka paskui Jėzų. Vėliau su džiaugsmu Petrui praneša, kad rado Mesiją (Jn 1:35-41). Jau prieš 4000 metų, dar Edene, kai pirmieji žmonės pasuko neklusnumo keliu, Jehova buvo pažadėjęs atsiųsti išgelbėtoją, žmonijos viltį (Pr 3:15). Tą išgelbėtoją — Dievo Mesiją — Andriejus dabar ir išvydo! Petras nieko nelaukdamas nuskuba su Jėzumi susitikti.

8. Kokiu vardu Jėzus praminė Simoną ir kodėl?

⁸ Iki tos dienos Petras buvo vadinamas Simonu, hebrajiškai — Simeonu. Bet Jėzus, vos tik į jį pažvelgęs, taria: „‘Tu esi Simonas, Jono sūnus; tu būsi vadinamas Kefu’ (išvertus — „Petru“)“ (Jn 1:42). Bendrinis daiktavardis „kefas“ reiškia „uolos luitas“. Šie Jėzaus žodžiai, atrodo, buvo pranašiški.  Jis įžvelgė, kad Petras taps tarsi uola — stabilus, tvirtas, patikimas — ir darys gerą įtaką kitiems mokiniams. O ką pats Petras apie save manė? Vargu ar laikė save tvirtu kaip uola. Uola jo nepavadintų ir dažnas evangelijų skaitytojas. Netgi priešingai. Sakytų, Petras buvo nenuspėjamas, svyruojantis.

9. Kaip į mus žiūri Jehova ir jo Sūnus, ir kodėl turime jais pasikliauti?

⁹ Aišku, Jėzus žinojo Petro silpnybes. Tačiau jis, sekdamas Jehovos, savo Tėvo, pavyzdžiu, visada žvelgė į geruosius žmogaus bruožus. Jėzus matė, koks Petras gali tapti ateityje, kokias savybes galima padėti jam išsiugdyti ir išpuoselėti. Į mus Jehova ir jo Sūnus žvelgia taip pat. Net jei patys savyje mažai ką gera įžiūrime, būkime tikri, kad jų skvarbios akys įžvelgia daugiau. Tad, kaip ir Petras, pasitikėkime Jehova, leiskimės jo formuojami. (Perskaityk 1 Jono 3:19, 20.)

10. Kokia buvo Petro tarnystės pradžia?

¹⁰ Kurį laiką Petras tikriausiai lydėjo Jėzų jo evangelizacinėje kelionėje. Galimas dalykas, matė, kaip Jėzus padarė pirmąjį savo stebuklą — Kanoje per vestuves vandenį pavertė vynu. Svarbiausia, jis girdėjo Jėzaus skelbiamą nuostabią, viltingą žinią apie Dievo Karalystę. Tiesa, paskui Petras grįžo prie savo verslo, žvejybos. Bet štai po kelių mėnesių jis vėl susitinka su Jėzumi ir Jėzus pakviečia jį keliauti su juo nuolatos.

11, 12. a) Kokiomis aplinkybėmis Petras vėl susitiko su Jėzumi? b) Apie ką jis tikriausiai mąstė klausydamasis Jėzaus?

¹¹ Petras ką tik baigė naktinę žūklę. Ištisą naktį žvejai leido tinklus į vandenį, bet kaskart ištraukdavo juos tuščius. Petras — patyręs ir įgudęs žvejys, aišku, išbandė įvairias žūklavietes ieškodamas, kur žuvys maitinasi. Kaip ir daugelis žvejų, jis turbūt pasvajodavo, kaip būtų gerai permatyti per drumzliną vandenį ir žinoti, kur telkiasi žuvys, arba kaip nors privilioti jas į tinklus. Tokios mintys greičiausiai dar labiau varė žveją į neviltį. Jis juk ne savo malonumui žuvavo — reikėjo išlaikyti šeimą. Galiausiai išlipo į krantą tuščiomis rankomis. Tačiau tinklus vis tiek teko išvalyti. Taip jam bedirbant ateina Jėzus.

 ¹² Aplink Jėzų susiburia žmonės, jie gaudo kiekvieną Mokytojo pasakytą žodį. Kad minia taip prie jo nesispraustų, Jėzus įlipa į Petro valtį, paprašo jį atsistumti nuo kranto ir pradeda minią mokyti. Balsas, sklindantis virš vandens, skamba aiškiai. Žmonės pakrantėje įdėmiai klausosi, Petras taip pat. Šiam vyrui niekada nepabosdavo klausytis apie Dievo Karalystę. Kokia garbė būtų padėti Jėzui garsinti pačią svarbiausią, gyvenimo viltį teikiančią žinią visame krašte! Bet ar tai įmanoma? Kas tada išlaikytų šeimą? Galbūt Petras vėl prisimena nesėkmingą nakties žūklę (Lk 5:1-3).

13, 14. Kokį stebuklą padarė Jėzus ir kaip Petras reagavo?

¹³ Baigęs kalbėti, Jėzus Petrui taria: „Plauk, kur gilu, ir užmeskite tinklus valksmui.“ Petras sudvejoja. „Vadove, mes kiaurą naktį plušome ir nieko nesugavome, — mėgina paaiškinti, bet tuoj pat priduria: — Kad jau taip sakai, užmesiu tinklus.“ Petrui turbūt visai nesinori vėl nardinti tinklų į vandenį, o ypač dabar, kai žuvų maitinimosi laikas jau praėjęs. Vis dėlto jis paklauso. Žvejybos partneriai, tikriausiai Petro pakviesti, kita valtimi išplaukia paskui (Lk 5:4, 5).

¹⁴ Trūktelėjęs tinklus, Petras pajunta, kokie jie sunkūs. Apstulbęs ima traukti stipriau ir netrukus pamato didelę daugybę žuvų, spurdančių tinkle. Tada skubiai pamoja vyrams kitoje valtyje atplaukti į pagalbą. Tiems atsiyrus paaiškėja, jog į vieną valtį žuvys netilps. Taigi pripildo abi, bet ir dviejų per maža — valtys kone skęsta. Petras negali atsistebėti. Jis ir anksčiau buvo matęs Kristaus galią, tačiau šįkart Jėzus padarė stebuklą jo paties labui! Šalia jo stovi žmogus, pajėgus net žuvų būrius į tinklą suvaryti! Žveją apima baimė. Jis puola ant kelių prieš Jėzų ir sako: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nuodėmingas žmogus.“ Vyras jaučiasi nevertas būti šalia asmens, kuriam Dievas yra suteikęs tokias galias. (Perskaityk Luko 5:6-9.)

15. Kodėl Petrui nėra pagrindo nerimauti?

¹⁵ Jėzus švelniai taria: „Nebijok. Nuo dabar žmones žvejosi“ (Lk 5:10, 11). Jis kviečia Petrą dalyvauti ypatingame  darbe. Šiam nėra ko nerimauti dėl pragyvenimo, dėl verslo. Nereikia graužtis ir dėl savo klaidų ar trūkumų. Jis gali pasikliauti Dievu, nes Dievas „labai atlaidus“ ir yra pasirengęs pasirūpinti visais Petro poreikiais, tiek dvasiniais, tiek fiziniais (Iz 55:7; Mt 6:33).

16. Kaip Petras, Jokūbas ir Jonas atsiliepė į Jėzaus kvietimą ir kodėl tai buvo pats geriausias sprendimas?

¹⁶ Petras, taip pat Jokūbas ir Jonas, nedelsė. „Išvilkę valtis į krantą ir viską palikę, jie nusekė paskui [Jėzų]“ (Lk 5:11). Kaip matome, Petras nestokojo tikėjimo Jėzumi ir jo dangiškuoju Tėvu Jehova. Tapti Jėzaus sekėju buvo pats geriausias sprendimas. Šiandien krikščionys irgi nugali įvairias  abejones, baimes ir uoliai tarnauja Dievui. Tai rodo, kad jie turi apsčiai tikėjimo. O tie, kas pasitiki Jehova, niekada nenusivilia (Ps 22:5, 6 [22:4, 5, Brb]).

17. Kas Petro gyvenime įvyko per pastaruosius dvejus metus?

¹⁷ Nuo to įsimintino įvykio praeina maždaug dveji metai. Ir štai Petras, kaip rašėme straipsnio pradžioje, grumiasi su įsismarkavusio Galilėjos ežero bangomis. Nežinia, kokios mintys sukasi jo galvoje. Juk per tą laiką tiek patirta! Jėzus padėjo jo šeimai — išgydė uošvę. Petras matė daugelį kitų didingų darbų, girdėjo savo Mokytojo išmintį, klausėsi ir įstabiojo Kalno pamokslo. Visa tai liudijo, kad Jėzus iš tikrųjų yra Dievo išrinktasis, Mesijas. Laikui bėgant Petras labai sustiprėjo, netgi buvo išrinktas vienu iš dvylikos apaštalų. Tačiau netrukus paaiškėja, kad Petro kova su baimėmis ir abejonėmis dar nebaigta.

18, 19. a) Kas įstabaus nutiko Galilėjos ežere? b) Kokiam drąsiam žingsniui Petras ryžosi?

¹⁸ Ketvirtosios nakties sargybos metu, tai yra po trečios valandos nakties, bet dar neišaušus, įvyksta kai kas netikėta. Tolumoje, virš bangų Petras ir kiti mokiniai išvysta kažkokį siluetą. Gal tai tik purslų spindesys mėnesienoje? Vargu. Siluetas per daug aiškaus pavidalo, neišsiliejęs. Petras tiesiog praranda žadą, jį sukausto baimė. Čia gi žmogus! Žmogus eina ežero paviršiumi! Nepažįstamasis priartėja ir, regis, tuoj praeis pro šalį. Mokiniai išsigąsta, mano, kad jiems vaidenasi. Tada pasigirsta žodžiai: „Drąsiau, čia aš, nebijokite!“ Tai Jėzaus balsas! (Mt 14:25-28)

¹⁹ Nieko nelaukdamas Petras sako: „Viešpatie, jei čia tu, liepk man ateiti pas tave vandeniu.“ Tikrai drąsi mintis. Sužavėtas tokio stebuklo, Petras pagalvoja, kad tai gera proga išmėginti savo tikėjimą. Jis pats nori patirti to stebuklo galią. Jėzus pakviečia apaštalą pas save. Šis perlipa per bortą ir atsistoja ant vandens paviršiaus. Įsivaizduok, koks jausmas Petrą užplūsta po kojomis pajutus tvirtą pagrindą. Negalėdamas atsistebėti jis žengia link Jėzaus, bet netrukus susvyruoja. (Perskaityk Mato 14:29.)

20. a) Kodėl Petras pradėjo skęsti? b) Ko Jėzus apaštalą pamokė?

 ²⁰ Petrui reikėjo pasikliauti Jėzumi. Juk būtent Jėzus Jehovos duotąja galia laikė Petrą ant bangų. Tą stebuklą padarė dėl to, kad Petras juo patikėjo. Bet apaštalas akimirką leidosi užvaldomas baimės — „matydamas vėjo smarkumą nusigando“. Pabūgęs aukštų šniokščiančių bangų, talžančių valtį, jis puolė į paniką. Matyt, pagalvojo, kad tuoj tuoj ims skęsti. Baimė jį sukaustė. Žmogus, pranašiškai pavadintas tikėjimo uola, dabar ėmė grimzti dėl netikėjimo. Petras, regis, pamiršęs, kad moka plaukti, šaukėsi pagalbos: „Viešpatie, gelbėk mane!“ Jėzus sugriebė jį už rankos ir iškėlė iš vandens. „Mažatiki, ko suabejojai?“ — paklausė persigandusio vyro (Mt 14:30, 31).

21. Kodėl pavojinga pasiduoti abejonėms ir kaip galime su jomis kovoti?

²¹ Kokią vertingą pamoką gavo Petras! Pasiduoti abejonėms išties labai pavojinga, nes jos turi griaunančią galią. Abejonės silpnina mūsų tikėjimą, gali net visai paskandinti. Tad privalome su jomis kovoti. Jeigu susitelksime į tai, kas kelia baimę, nusivylimą, kas atitraukia nuo Dievo ir jo Sūnaus, abejonės vis stiprės. Tad mąstykime apie ugdančius dalykus, kreipkime savo mintis į Jehovą ir Jėzų. Atminkime, kiek jie yra padarę ir dar padarys dievobaimingų žmonių labui. Taip įveiksime tikėjimą žlugdančias abejones.

22. Ko mus pamoko Petro tikėjimo pavyzdys?

²² Petrui su Jėzumi įlipus į valtį, vėjas nurimsta ir Galilėjos ežerą apgaubia tykuma. Mokiniai stebisi ir sako Jėzui: „Tikrai tu Dievo Sūnus“ (Mt 14:33). Išaušta diena. Petro širdis kupina dėkingumo. Jis pasiryžęs niekada nebesileisti užvaldomas abejonių. Tiesa, apaštalas dar nėra tvirtas kaip uola. Dar teks nemažai savyje pakeisti, kad pateisintų Jėzaus jam duotą vardą. Bet jis pasiduoti neketina, yra nusiteikęs stiprinti savo tikėjimą. Ar tavo nuostata tokia pati? Ar seksi Petro tikėjimo pavyzdžiu?