1. Dėl ko sielvartauja Šilojo gyventojai?

SAMUELIUI skauda širdį matant sielvartaujančius Šilojo gyventojus. Visas miestas plūsta ašaromis. Kone kiekvienuose namuose girdėti moterų, vaikų raudos ir aimanos — jau niekada namo nebegrįš tėvas, vyras, sūnus, brolis. Iš pradžių viename mūšyje su filistinais žuvo keturi tūkstančiai izraelitų, vėliau krito dar trisdešimt tūkstančių (1 Sam 4:1, 2, 10).

2, 3. Kaip Šilojas prarado savo šlovę?

² Šiloją ištinka nelaimė po nelaimės. Nedori vyriausiojo kunigo Elio sūnūs, Hofnis ir Finehasas, iš Šilojo į mūšio lauką atsigabeno šventąją sandoros skrynią. Padėta švenčiausioje padangtės patalpoje, ji simbolizavo Dievo artumą. Žmonės pasiėmė ją su savimi kaip kokį talismaną, manydami, kad tai padės laimėti pergalę. Tačiau filistinai skrynią pagrobė, o Hofnį ir Finehasą nužudė (1 Sam 4:3-11).

³ Dievo sandoros skrynios, kuria Šilojas didžiavosi ištisus šimtmečius, padangtėje nebeliko. Tai sužinojęs, 98-erių metų Elis virto aukštielninkas iš savo krėslo ir mirė. Tą dieną gimdydama mirė ir jo marti. Su paskutiniu atodūsiu ji ištarė: „Šlovė pasitraukė iš Izraelio!“ Taip, Šilojas jau niekada nebebus toks, koks buvo (1 Sam 4:12-22).

4. Ką aptarsime šiame skyriuje?

⁴ Kaip Samuelis ištvers tas baisias nelaimes? Ar pakaks jam tikėjimo padėti tautai, užsitraukusiai Jehovos nemalonę? Mūsų tikėjimas irgi kartais išmėginamas — galbūt patiriame didelių sunkumų ar kas nors nuvilia. Pažiūrėkime, ko čia galime iš Samuelio pasimokyti.

5, 6. Ką galima pasakyti apie istorijos tarpsnį, kuriame Samuelio vardas neminimas?

⁵ Toliau Biblijos pasakojimas sukasi apie šventąją skrynią: kaip filistinams teko kentėti už tai, kad ją paėmė, ir kaip skrynia buvo sugrąžinta. Net dviem dešimtmečiams Samuelio vardas pranyksta iš Biblijos puslapių (1 Sam 7:2). Ką visą tą laiką jis veikė? Numanyti nesunku.

⁶ Dar prieš anuos lemtingus įvykius Samuelis jau buvo garsus pranašas. Biblijoje rašoma, kad jo „žodžiai pasklido po visą Izraelį“. Vadinasi, Samuelis nuolatos mokė tautą (1 Sam 4:1). Po karo su filistinais jis, be abejo, darė tą patį. Pasakojama, jog pranašas kasmet aplankydavo tris Izraelio miestus — išspręsdavo iškilusius ginčus ir klausimus, o paskui grįždavo į savo gimtąją Ramą (1 Sam 7:15, 16 [7:15-17, Brb]). Taigi šis uolus Dievo tarnas visada buvo užsiėmęs ir per tuos dvidešimt metų nemažai nuveikė.

7, 8. a) Ką daryti izraelitus ir po daugelio metų ragino Samuelis? b) Kaip žmonės atsiliepė į Samuelio raginimus?

⁷ Matydami amoralų, nesąžiningą Elio sūnų elgesį, kiti izraelitai irgi ėmė atsainiai žiūrėti į Dievo garbinimą. Turbūt daugelis pasidavė į stabmeldystę. Net po dvidešimties metų Samuelis tautą toliau ragino: „Jei grįžtate pas Viešpatį visa savo širdimi, pašalinkite iš savo tarpo svetimus dievus bei Astartes, atiduokite širdį Viešpačiui ir tik jam vienam tarnaukite. Tada jis išgelbės jus iš filistinų rankų“ (1 Sam 7:3).

⁸ O „filistinų rankos“ spaudė sunkiai. Sumušę Izraelio kariuomenę, filistinai dabar manė galintys nebaudžiamai engti Dievo tautą. Bet Samuelis izraelitus patikino, kad viskas pasikeis, jeigu tik šie grįš prie Jehovos. Ar tauta norėjo grįžti? Samuelio džiaugsmui, „izraelitai pašalino Baalus bei Astartes ir tarnavo tik Viešpačiui“. Tada Samuelis visus sukviečia į Micpą, miestą kalnuose į šiaurę nuo Jeruzalės. Žmonės  susirenka, pasninkauja, gailisi sunkiai nusikaltę. (Perskaityk 1 Samuelio 7:4-6.)

9. Kuo pasinaudojo filistinai ir ką izraelitai darė pavojaus akivaizdoje?

⁹ Apie tą didžiulį sambūrį sužino filistinai. Vienoje vietoje susirinkusi tauta jiems atrodo lengvas grobis, tad nieko nelaukdami pasiunčia į Micpą savo būrius. Išgirdę apie besiartinantį pavojų, izraelitai labai išsigąsta. Jų prašomas Samuelis meldžia Dievą pagalbos ir atnašauja jam auką. Filistinų kariuomenė užpuola izraelitus kaip tik per tas šventas apeigas. Tada Jehova atsako į Samuelio maldą ir parodo priešams savo pyktį. Jis, kaip rašoma Biblijoje, „baisiai sugriaudėjo prieš filistinus“. Tarp užpuolikų kyla didžiulis sąmyšis (1 Sam 7:7-10).

10, 11. a) Nupasakok, kaip filistinai pralaimėjo mūšį prie Micpos. b) Kuo tas mūšis buvo reikšmingas?

¹⁰ Filistinai, aišku, nebuvo maži vaikai, kurie vos išgirdę griaustinį bėga pas mamą. Jeigu anas griausmas sukėlė tokį klaiką stipriems, užgrūdintiems kariams, vadinasi, dėjosi kažkas išties ypatingo. Gal dundesys buvo kurtinantis arba netikėtas, tiesiog iš giedro dangaus? O gal filistinams šiurpą kėlė to griausmo aidas kalnuose? Kad ir kas tai buvo, užpuolikai labai persigando ir situacija visiškai pasikeitė. Filistinai pasileido bėgti ir Izraelio vyrai nusivijo juos toli į pietvakarius nuo Jeruzalės (1 Sam 7:11).

¹¹ Tas mūšis buvo lemtingas. Kol Samuelis tarnavo teisėju, filistinai traukėsi iš Izraelio krašto. Ir Dievo tauta vieną po kito susigrąžino visus prarastus miestus (1 Sam 7:13, 14).

12. Kaip Samuelis vykdė teisingumą ir kodėl jo tarnyba buvo sėkminga?

¹² Praėjus daugeliui šimtmečių apaštalas Paulius paminėjo Samuelį tarp ištikimų teisėjų ir pranašų, kurie „įvykdė teisingumą“ (Hbr 11:32, 33). Samuelis padėjo tautai laikytis to, kas gera ir teisinga Dievo akyse. Jis kantriai laukė Jehovos vadovavimo, ištikimai darbavosi, nepasidavė nusivylimui, todėl jo tarnyba buvo sėkminga. Be to, jis jautė nuoširdų dėkingumą Jehovai. Po pergalės prie Micpos pastatė  paminklą, kad tauta nepamirštų, kaip Jehova padėjo tame mūšyje (1 Sam 7:12).

13. a) Kokias dorybes, sekdami Samuelio pavyzdžiu, turime ugdytis? b) Kada yra geriausia pradėti klotis tikrųjų vertybių pamatą?

¹³ Tikriausiai ir tu stengiesi daryti, kas teisinga. Daug gali pasimokyti iš Samuelio, pavyzdžiui, kantrybės, nuolankumo, dėkingumo. (Perskaityk 1 Petro 5:6.) Kuriam gi iš mūsų nereikia šiose srityse pasitempti? Samuelis tokias dorybes ugdėsi jau nuo jaunumės, ir tai jam padėjo vėliau, kai susidūrė su dideliais tikėjimo išbandymais.

14, 15. a) Kokį nusivylimą teko patirti senyvam Samueliui? b) Kodėl galime teigti, kad Samuelis į sūnų elgesį nežiūrėjo pro pirštus?

¹⁴ Kaip minėjome, pora Samuelio gyvenimo dešimtmečių Biblijoje neaprašomi. Į pasakojimą pranašas sugrįžta jau senyvo amžiaus. Abu savo sūnus, Joelį ir Abiją, jis buvo paskyręs teisėjais. Deja, net paties vaikai Samuelį labai nuvylė. Jie nesekė tėvo — teisingo ir sąžiningo teisėjo — pavyzdžiu.  Palinkę į godulystę, Joelis ir Abija imdavo kyšius, iškraipydavo teisingumą (1 Sam 8:1-3).

¹⁵ Vieną dieną Izraelio seniūnai atėję pas senąjį pranašą skundėsi: „Tavo sūnūs neina tavo keliais“ (1 Sam 8:4, 5). Ar Samuelis jau žinojo apie blogą savo sūnų elgesį, neparašyta. Jeigu taip, reikia manyti, jis nežiūrėjo į tai pro pirštus, kaip kadaise Elis. Šis savo sūnus gerbė labiau nei Dievą ir jų nedrausmino, todėl buvo už tai nubaustas (1 Sam 2:27-29). O Samueliui Jehova jokių priekaištų niekada nepareiškė.

16. Kaip jaučiasi maištingų vaikų tėvai ir kaip juos gali padrąsinti Samuelio pavyzdys?

¹⁶ Kaip Samuelis jautėsi, kai išgirdo apie sūnų nedorybes? Tikriausiai jam buvo gėda už savo vaikus, skaudu dėl jų paklydimo. Be abejo, jis labai nusivylė. Ne viena šeima šiandien gali suprasti, kaip sunku buvo Samueliui. Dabartiniais laikais maišto dvasia itin skvarbi ir vaikus auklėti išties nelengva. (Perskaityk 2 Timotiejui 3:1-5.) Tėvams, kurių vaikai nueina klystkeliais, Samuelis yra geras pavyzdys. Jis nepasidavė nusivylimui ir ištikimai tarnavo Jehovai. Tad jei žodžiai ar drausminimas nebepasiekia vaiko širdies, stenkitės toliau rodyti gerą pavyzdį. Galbūt ilgainiui ledai, kaustantys vaiko širdį, sutirps. Be to, jūsų pastangas labai vertina dangiškasis Tėvas Jehova. Jis didžiuojasi jumis, kaip anuomet Samueliu.

17. Ką Izraelio seniūnai pareiškė Samueliui ir kaip šis reagavo?

¹⁷ Samuelio sūnūs turbūt nė neįsivaizdavo, kokios liūdnos bus jų godumo ir nesąžiningo elgesio pasekmės. Izraelio seniūnai kreipėsi į Samuelį ir pareikalavo: „Paskirk mums karalių, kad mus valdytų, kaip yra visose tautose.“ Kaip pranašas reagavo? Gal pasijuto atstumtas? Jis jau ne vieną dešimtmetį buvo Jehovos atstovas ir teisėjas. O štai dabar izraelitai nori, kad juos valdytų karalius, panašiai kaip yra aplinkinėse tautose. Tas prašymas Samueliui visai nepatiko (1 Sam 8:5, 6).

18. Ką Jehova Samueliui paaiškino?

¹⁸ Samuelis dėl to kreipiasi malda į Jehovą ir jis pranašą nuramina, kad neapmaudautų: „Paklausyk žmonių balso ir  visko, ką jie tau sako, nes ne tave jie atmetė. Mane jie atmetė, kad nebūčiau jų karalius.“ Žmonės įžeidė Visagalį Dievą! Jehova liepė pranašui įspėti izraelitus, kad karaliaus išlaikymas jiems brangiai atsieis. Samuelis perdavė tai žmonėms, bet šie primygtinai reikalavo: „Ne! Mums turi būti karalius.“ Samuelis pakluso Jehovai ir nuėjęs patepė karaliumi tą vyrą, kurį Jehova nurodė (1 Sam 8:7-19).

19, 20. a) Su kokia nuostata Samuelis vykdė Dievo nurodymus? b) Kaip Samuelis stengėsi padėti Dievo tautai?

¹⁹ Daugeliui tokioje situacijoje būtų sunku sulaikyti apmaudą. Tačiau Samuelis neleido, kad širdyje kauptųsi kartėlis, ir Dievo paliepimą įvykdė noriai. Jis pripažino, kad Saulius yra Jehovos išrinktasis, ir patepė jį Izraelio karaliumi. Paskui pabučiavo — tai buvo ženklas, kad karalių sveikina ir jam paklūsta. O žmonėms pasakė: „Ar matote, ką Viešpats išrinko? Kito, kaip jis, nėra visoje tautoje“ (1 Sam 10:1, 24).

²⁰ Samuelis apie Jehovos išrinktą karalių kalbėjo tiktai gera, bet ne todėl, kad būtų norėjęs įsiteikti kaprizingiems žmonėms. Jam svarbiausia buvo nepriekaištingai tarnauti Dievui (1 Sam 12:1-4). Pranašas patikimai vykdė savo užduotį: perspėjo Dievo tautos žmones apie iškilusius dvasinius pavojus, skatino likti ištikimus Jehovai. Jo pamokymai palietė izraelitų širdis ir jie paprašė už juos melstis. Tada Samuelis pasakė šiuos įsimintinus žodžius: „Gink Dieve, nusidėti Viešpačiui ir liautis melstis už jus. Aš ir toliau mokysiu jus gero ir doro kelio“ (1 Sam 12:21-24).

21. Kam gali būti naudingas Samuelio pavyzdys?

²¹ Gal kada nusivylei, kad ne tau paskyrė kokias nors pareigas ar užduotį? Samuelio pavyzdys — geras priminimas, kad niekada neturėtume leisti širdyje įsišaknyti pavydui ar pagiežai. (Perskaityk Patarlių 14:30.) Dievas turi malonaus, prasmingo darbo kiekvienam ištikimam savo tarnui.

22. Kokių gerų savybių turėjo Saulius?

²² Saulius išties turėjo labai gerų savybių. Tas išvaizdus, aukštas vyras buvo drąsus, sumanus, vis dėlto laikėsi kukliai,  nesididžiavo (1 Sam 10:22, 23, 27). Tačiau kokį gyvenimo kelią jis ateityje pasirinks? Kaip ir kiekvienas žmogus, Saulius turėjo brangią Jehovos dovaną — valios laisvę. Kaip ja pasinaudos? (Įst 30:19)

23. Kaip Saulius pasikeitė įgijęs galios?

²³ Liūdna, kad žmogus, vos tik įgijęs galios, neretai praranda kuklumą. Į puikybę pasikėlė ir Saulius. Sykį jis sulaužė Jehovos įsakymą, perduotą per Samuelį, — pritrūkęs kantrybės, atnašavo auką, kurią pranašas turėjo aukoti pats. Samuelis pasmerkė tokį Sauliaus poelgį ir paskelbė, kad karališka valdžia iš jo šeimos bus atimta. Tačiau Saulius nepasimokė ir vėliau savavaliavo dar daugiau (1 Sam 13:8, 9, 13, 14).

24. a) Kokio Jehovos nurodymo Saulius neįvykdė kariaudamas su amalekiečiais? b) Kaip Saulius reagavo į Samuelio papeikimą ir koks buvo Jehovos nuosprendis?

²⁴ Jehova per Samuelį paliepė Sauliui pulti amalekiečius ir nepalikti gyvo jų nedorojo karaliaus Agago. Bet Saulius Agago pasigailėjo, be to, pasiliko, kas geriausia iš grobio, nors viską turėjo sunaikinti. Samuelis atėjo Sauliaus pataisyti, tačiau karaliaus širdis buvo kurčia. Užuot įsiklausęs į pranašo žodžius ir nuolankiai pripažinęs klaidą, jis pradėjo išsisukinėti, teisintis, mėgino versti kaltę kitiems ir galiausiai puolė aiškintis, kad užgrobtus gyvulius paaukos Jehovai. Į tai Samuelis atsakė: „Klusnumas geriau už kruviną auką.“ Tada drąsiai ir tiesiai paskelbė Jehovos nuosprendį: „Šiandien Viešpats atplėšė nuo tavęs Izraelio karalystę ir atidavė tavo artimui, kuris geresnis už tave“ (1 Sam 15:1-33). *

25, 26. a) Dėl ko Samuelis sielvartavo ir kaip Jehova jam padėjo? b) Ką Jehova priminė Samueliui Jesės namuose?

²⁵ Samuelis dėl Sauliaus labai nusiminė. Dar prieš susitikimą su juo visą naktį meldėsi Jehovai. Žmogus, į kurį  pranašas dėjo tiek vilčių, visiškai nuvylė. Kur pradingo jo gerosios savybės, jo nuolankumas ir kuklumas? Kaip jis galėjo nusigręžti nuo Dievo? Samuelis nebenorėjo karaliaus nė akyse matyti. Tačiau Jehova nepaliko pranašo vieno su savo niūriomis mintimis. „Kiek ilgai sielosiesi dėl Sauliaus? — paklausė jis. — Aš atmečiau jį nuo karaliavimo Izraelyje. Pripildyk savo ragą aliejaus ir leiskis į kelionę! Siunčiu tave pas Jesę Betliejietį, nes radau sau karalių tarp jo sūnų“ (1 Sam 15:34, 35; 16:1).

²⁶ Jehova įgyvendins visa, ką yra sumanęs. Tai nepriklauso nuo netobulų žmonių sprendimų. Jeigu tarnas, kuriam Jehova yra paskyręs kokią užduotį, sulaužo ištikimybę, į jo vietą Dievas gali paskirti ką nors kitą. Senasis Samuelis dėl Sauliaus nebesikrimto. Kaip Jehova ir liepė, jis nuėjo į Betliejų pas Jesę. Šis turėjo daug sūnų. Tie jaunuoliai buvo dailiai nuaugę ir pranašui jų išvaizda padarė didelį įspūdį. Tačiau Jehova priminė, kad svarbiausia yra vidinis žmogus, o ne išorė. (Perskaityk 1 Samuelio 16:7.) Paskiausiai buvo pakviestas Jesės jaunėlis Dovydas. Jis ir buvo Jehovos išrinktasis.

27. a) Kodėl Samuelio tikėjimas liko stiprus? b) Kuo tau naudingas Samuelio pavyzdys?

²⁷ Netrukus Samuelis pamatė, koks teisingas buvo Jehovos sprendimas į Sauliaus vietą paskirti Dovydą. Degdamas pavydu Saulius ne kartą mėgino Dovydą nužudyti. Galiausiai visai atsimetė nuo Jehovos. O Dovydas buvo drąsus, nepriekaištingas, Dievui atsidavęs vyras. Taigi, nors ir teko ne sykį skaudžiai nusivilti, Samuelis patyrė, kaip Jehova sunkiu metu palaiko, kartais net pakreipia įvykius kita vaga, kad viskas išeitų į gera. Pranašas nugyveno gražų, prasmingą gyvenimą ir mirė būdamas beveik šimto metų. Jo tikėjimas liko stiprus iki pat mirties. Nenuostabu, kad šio ištikimo Dievo tarno gedėjo visas Izraelis. O tu ar esi pasiryžęs sekti Samuelio tikėjimu?