1, 2. Kokia paleistuvė ypač piktina?

 LIŪDNA matyti parsidavinėjančią moterį. Tikriausiai kyla klausimas, kas ją privertė taip žemai pulti. Gal dar būdama paauglė namuose kentė prievartą ir nežinodama kaip gelbėtis atsidūrė gatvėje? Arba ją prispaudė baisus skurdas? O gal bėgo nuo smurtaujančio sutuoktinio? Deja, tokių nelaimingų istorijų šiame sugedusiame pasaulyje daug. Nenuostabu, kad Jėzus Kristus ne vienai iš tų moterų parodė atjautą. Jis skelbė viltingą žinią, kad visi, kas atgailauja ir atsisako blogų kelių, gali tikėtis geresnės ateities (Mt 21:​28–32; Lk 7:​36–50).

² Bet dabar pakalbėkime apie tokią paleistuvę, kuri palaidą gyvenimą pasirinko savo noru. Jai prostitucija – ne žemas užsiėmimas, o galimybė praturtėti ir įgyti daug galios. Maža to, šio verslo ji ėmėsi palikusi  savo dorą, ištikimą vyrą. Tokia moteris ir jos elgesys mums kelia pasibjaurėjimą. Lygiai taip Jehovai atgrasios klaidingos religijos. Užtat Dievas apie jas kalba kaip apie paleistuvę.

3. Kokius pasakojimus aptarsime šiame skyriuje?

³ Ezechielio knygoje randame du raiškius pasakojimus, kuriuose didžiulė Izraelio ir Judo žmonių neištikimybė savo Dievui prilyginta paleistuvystei (Ezechielio 16 ir 23 skyriai). Netrukus tuos pasakojimus patyrinėsime. Tačiau pirma pažiūrėkime, kokia paleistuvė pasaulio scenoje pasirodė daug seniau nei gyveno Ezechielis ir netgi anksčiau nei atsirado Izraelio tauta. Apie šią paleistuvę, tebegyvuojančią iki mūsų dienų, rašoma paskutinėje Biblijos knygoje, Apreiškime. Kas ji tokia?

4, 5. Kas yra „didžioji Babelė“ ir iš kur tai žinome? (Žiūrėk iliustraciją skyriaus pradžioje.)

⁴ Vizijoje, kurią baigiantis pirmajam amžiui Jėzus siuntė Jonui, apaštalo dėmesį prikaustė netikėtas personažas – „didžioji paleistuvė“, dar pavadinta „didžiąja Babele, paleistuvių ir žemės bjaurasčių motina“ (Apr 17:1, 5). Ką ji vaizduoja, religijų veikėjams ir biblistams ištisus šimtmečius buvo mįslė. Spėliota, kas tai galėtų būti – Babilonas, Roma ar Katalikų bažnyčia? O Jehovos liudytojai jau prieš daugelį dešimtmečių aiškiai suprato, kad „didžioji paleistuvė“ yra pasaulio klaidingų religijų visuma. Iš kur jie tai žino?

⁵ Ši paleistuvė pasmerkta už ištvirkavimą su „žemės karaliais“, arba politiniais pasaulio vadovais. Vadinasi, ji pati nėra politinė valdžia. Taip pat Apreiškimo knygoje rašoma, kad „žemės pirkliai“, arba komercijos magnatai, labai liūdės dėl jos žūties. Taigi „didžioji Babelė“ nėra komercinė organizacija. Kas gi ji? Pasakyta, kad Babelė kalta dėl „savo būrimo“, kuriuo apgaudinėja tautas, ir kitokių bjaurasčių, įskaitant stabmeldystę. O kas tokiais darbais užsiima? Argi ne klaidingos pasaulio religijos? Įsidėmėtina, kad paleistuvė sėdi ant „žvėries“, kitaip tariant, daro didelę įtaką politinėms pasaulio jėgoms. Negana to, ji persekioja ištikimus Jehovos tarnus (Apr 17:2, 3; 18:​11, 23, 24). Paleistuvė taip elgiasi iki pat šiandien.

6. Kodėl Babelė pavadinta paleistuvių motina?

 ⁶ Tačiau kodėl „didžioji paleistuvė“ pavadinta ir „paleistuvių [...] motina“? Klaidingos religijos yra susiskaldžiusios į daugybę denominacijų ir sektų. Jau nuo pat meto, kai Babelyje, arba Babilone, žmonėms buvo duotos skirtingos kalbos ir jie išsisklaidė po žemę, paplito įvairios klaidingos religinės doktrinos ir radosi begalė tikybų. Kadangi Babilonas buvo klaidatikystės lopšys, tos religijos visos drauge ir pavadintos jo vardu (Pr 11:​1–9). Taigi jas galima laikyti didžiosios paleistuvės „dukromis“. Naudodamasis tomis religijomis Šėtonas įtraukia žmones į okultinę veiklą bei stabmeldystę ir propaguoja Dievą juodinančias dogmas ir papročius. Užtat tikrieji krikščionys įspėjami, kad su ta nedora, visame pasaulyje įsigalėjusia organizacija neturėtų nieko bendra. „Išeikite iš jos, manieji žmonės, – liepia Jehova, – kad neprisidėtumėte prie jos nuodėmių.“ (Perskaityk Apreiškimo 18:4, 5.)

7. Kodėl privalome išeiti iš didžiosios Babelės?

⁷ Ar paisai šio įspėjimo? Atmink, žmogus taip sukurtas, kad laimingas gali būti tik turėdamas bendrystę su Dievu (Mt 5:3). O Dievui artimi vien tokie žmonės, kurie garbina jį tinkamai. Tad turime kaip įmanydami saugotis, kad nesulaužytume ištikimybės Jehovai, nes, vertinant dvasiniu požiūriu, tai prilygtų paleistuvystei. Šėtonas siekia įtraukti Dievo tarną į tokią paleistuvystę ir kai kada jam pasiseka. Pavyzdžiui, nuo pat seniausių amžių iki Ezechielio dienų taip vis nutikdavo Izraelio tautai. Verta šią istoriją patyrinėti, nes iš jos galime daug sužinoti apie Jehovos normas, teisingumą ir gailestingumą.

8–10. Ko Jehova reikalauja iš savo garbintojų ir ką tai liudija apie jo požiūrį į netikrų dievų garbinimą? Prašom pateikti pavyzdį.

⁸ Jehova paleistuvystei prilygino ir savo tautos neištikimybę jam. Ezechielis dvasios įkvėptas užrašė du sukrečiančius pasakojimus apie tai, kaip nedoras tautos elgesys Dievą įskaudino. Kodėl izraelitai nusipelnė tokio pasmerkimo?

⁹ Kad tai suprastume, prisiminkime šio leidinio 5 skyriuje minėtą svarbų reikalavimą. Vienas iš Izraeliui duotų įsakymų skamba taip: „Neturėsi kitų dievų, tiktai mane [...]. Aš, tavo Dievas Jehova, esu Dievas, reikalaujantis  visiškos ištikimybės“ (Iš 20:3, 5). Vėliau Jehova dar kartą pabrėžė: „Nesilenksite jokiam kitam dievui, nes Jehova reikalauja visiškos ištikimybės, jis yra Dievas, reikalaujantis visiškos ištikimybės“ (Iš 34:14). Argi nepasakyta aiškių aiškiausiai? Kad mūsų garbinimas Jehovai būtų priimtinas, turime likti jam ištikimi.

¹⁰ Pagalvokime apie sutuoktinių ryšį. Abu tikisi vienas kito ištikimybės. Jeigu vienas iš jų pradeda rodyti nederamą dėmesį kam nors kitam, antra pusė ima pavydėti ir jaučiasi išduota. (Perskaityk Hebrajams 13:4.) Taip ir Jehova jaučiasi išduotas, jeigu jo tarnai – žmonės, kurie pasižadėjo būti atsidavę vien jam, – pradeda garbinti netikrus dievus. Jehovos nuoskauda dėl tokios išdavystės labai ryškiai perteikta Ezechielio knygos 16 skyriuje.

11. Ką Jehova papasakojo apie Jeruzalę?

¹¹ Jehovos pranašiška ištarmė, kurią skaitome tame skyriuje, yra pati ilgiausia iš užrašytų Ezechielio knygoje ir viena ilgiausių visuose hebrajiškuosiuose raštuose. Jehova kalba apie Jeruzalę, turėdamas omenyje Judo karalystę. Jis primena, kaip apgailėtinai tauta atrodė pačioje pradžioje ir kaip vėliau savo Dievą išdavė. Ji buvo bejėgė, neprausta, niekam nerūpėjo, tarsi kokia pamestinukė. Jos tėvai – pagonys kanaaniečiai, nes šis miestas išties seniau priklausė jebusiečiams, vienai iš Kanaano genčių. Tik vėliau jį užkariavo karalius Dovydas. Jehovai šios pamestinukės pagailo, tad nuprausė ją ir viskuo aprūpino. Paskui, vaizdžiai tariant, paėmė į žmonas. Izraelitai dar Mozės dienomis susisaistė su Jehova sandoros ryšiu (Iš 24:7, 8). Kai Jeruzalė tapo šalies sostine, Dievas ją labai palaimino, praturtino ir išpuošė lyg turtingas valdovas savo žmoną (Ez 16:​1–14).

12. Kaip Jeruzalė tapo neištikima Dievui?

¹² Tačiau kas nutiko vėliau? Jehova sako: „Tu pradėjai savo grožiu puikuotis ir tapusi garsi ėmei parsidavinėti. Tu noriai siūleisi kiekvienam praeiviui ir jie tavo grožiu naudojosi“ (Ez 16:15). Saliamono dienomis Jehova laimino savo tautą didžia gerove ir Jeruzalė senovės pasaulyje spindėjo tarsi brangakmenis (1 Kar 10:23, 27). Tačiau žmonės ilgainiui tapo Dievui neištikimi. Saliamonas, norėdamas įtikti savo svetimtautėms žmonoms,  ėmė teršti Jeruzalę stabmeldyste (1 Kar 11:​1–8). O kai kurie jo sosto paveldėtojai puolė dar žemiau ir į stabmeldystę įtraukė visą šalį. Ką apie tautos neištikimybę manė Jehova? „Tokio dalyko neturėjo būti! – sakė jis. – Taip neturėjo nutikti!“ (Ez 16:16). Bet neklusni tauta grimzdo vis gilyn į sugedimo liūną.

13. Kokiais baisiais darbais nusidėjo Jeruzalės gyventojai?

¹³ Įsivaizduok, su kokiu skausmu ir pasibjaurėjimu Jehova tarė išrinktajai tautai: „Tu aukojai sūnus ir dukteris, kuriuos man pagimdei, atidavei juos stabams suryti. Nejau tau nebuvo gana, kad parsidavinėjai?! Tu skerdei mano sūnus kaip kokias aukas ir atidavei ugniai“ (Ez 16:20, 21). Tokie baisūs darbai, be kita ko, byloja ir apie Šėtono žiaurumą. Jis, reikia manyti, mėgaujasi, kai Jehovos tarnai pasiduoda vilionėms ir nusirita į nuodėmę. Bet Jehova viską mato. Jis tikrai atitaisys net pačią didžiausią Šėtono padarytą žalą ir įvykdys nedorėliams teisingą nuosprendį. (Perskaityk Jobo 34:24.)

14. Kokius du miestus Jehova pavadino Jeruzalės seserimis ir kuri iš tos trijulės buvo palaidžiausia?

¹⁴ Tačiau Jeruzalė nesusiprotėjo ir toliau elgėsi pasibaisėtinai, svetimavo su netikrais dievais. Ji buvo tokia pasileidusi, kad užuot prašiusi atlygio, kaip kitos parsidavėlės, pati meilužiams mokėjo (Ez 16:34). Dievo žodžiais tariant, Jeruzalė supanašėjo su savo „motina“ – kadaise krašte gyvenusiomis pagonių gentimis (Ez 16:44, 45). Taip pat jis pasakė, kad Jeruzalė turi vyresnėlę seserį Samariją, į religinę paleistuvystę pasinėrusią dar anksčiau. Jeruzalės seserimi Jehova pavadino net Sodomą, nes tas seniai sunaikintas miestas buvo tapęs priežodžiu, įžūlumo ir sugedimo simboliu. Jeruzalė blogąja prasme pranoko abi savo seseris (Ez 16:​46–50). Izraelitai nekreipė jokio dėmesio į nuolatinius Dievo perspėjimus ir nepaliovė elgtis nedorai.

15. Kodėl Jehova skyrė Jeruzalei griežtą bausmę, tačiau ką pažadėjo?

¹⁵ Ką Jehova nutarė daryti? „Subursiu visus tavo meilužius, kuriuos tenkinai, – pareiškė jis Jeruzalei. – Atiduosiu tave jiems į rankas.“ Buvę Jeruzalės draugužiai ją subjaurins, išplėš visas jos vertybes ir ją sunaikins. „Jie suburs prieš tave minią, ir ji užmėtys tave akmenimis“, – pasakė Jehova. Nuosprendis išties griežtas. Tačiau Dievas neketino savo tautos sunaikinti. „Padarysiu galą tavo paleistuvystei, – paaiškino jis ir pridūrė: –  savo rūstybę ant tavęs išliesiu, tada nustosiu pykti, nusiraminsiu ir daugiau nebeniršiu.“ Kaip aptarėme šio leidinio 9 skyriuje, Jehovai svarbiausia buvo, kad jo tauta, sugrįžusi iš tremties, vėl garbintų jį teisingai. Jis pats pažadėjo: „Sandoros, kurią su tavimi sudariau, kai buvai jauna, neužmiršiu“ (Ez 16:​37–42, 60). Nors tauta sulaužė kadaise duotą pasižadėjimą, Jehova liko jai ištikimas. (Perskaityk Apreiškimo 15:4.)

16, 17. a) Kodėl nebemanome, kad Ohola ir Oholiba yra pranašiškas krikščionijos pirmavaizdis? (Žiūrėk rėmelį „Dvi pasileidėlės“.) b) Ko pasimokome skaitydami Ezechielio knygos 16 ir 23 skyrius?

¹⁶ Ezechielio knygos 16 skyriuje užrašyta ilga Jehovos ištarmė rodo, kokios yra jo nustatytos normos, koks brangus jam teisingumas ir koks jis gailestingas. Tas pat atskleidžiama ir 23 skyriuje. Krikščionims būtina įsiklausyti į šiuos griežtus Jehovos žodžius, tai rimtas perspėjimas. Juk nenorime skaudinti Jehovos, kaip darė Judas ir Jeruzalė. Turime bjaurėtis visokia stabmeldyste, įskaitant tokias jos apraiškas kaip godumas ir materializmas (Mt 6:24; Kol 3:5). Būkime dėkingi gailestingajam Jehovai, kad drauge su kitais jo tarnais ir mes galime jį šlovinti jau dabar, paskutinėmis dienomis, ir kad toks šlovinimas niekada nesibaigs. Dievas yra sudaręs „amžiną sandorą“ su dvasiniu Izraeliu – tauta, kuri niekada jo neišduos ir jo garbės nesuterš (Ez 16:60). Atminkime, kad priklausyti tyrai Jehovos tautai yra didžiulė garbė.

¹⁷ Pažiūrėkime, ką iš aptariamos ištarmės sužinome apie klaidatikystės simbolį Babelę, Apreiškimo knygoje pavadintą „didžiąja paleistuve“.

18, 19. Kuo nuosprendis, paskelbtas Babelei, panašus į bausmę Ezechielio knygoje minimoms paleistuvėms?

¹⁸ Jehova nesikeičia (Jok 1:17). Jo požiūris į didžiąją religinę paleistuvę šiandien toks, kaip ir anksčiau. Taigi nesistebime, kad didžioji Babelė susilauks panašaus nuosprendžio, kaip ir paleistuvės, apie kurias rašoma Ezechielio knygoje.

¹⁹ Atkreipk dėmesį, kad Ezechielio pranašystėje minimoms pasileidėlėms bausmę vykdė ne pats Jehova, o tautos, su kuriomis jos ištvirkavo. Klaidingos religijos irgi yra susidėjusios su „žemės karaliais“. Kas gi joms padarys galą? Apreiškime sakoma, kad politinės jėgos  „ims nekęsti paleistuvės, apiplėš ją ir nuogai išrengs, ės jos kūną ir ją sudegins“. Kodėl pasaulio valdžios žengs tokį netikėtą žingsnį? Anot pranašystės žodžių, pats Dievas paskatins „jų širdis įvykdyti jo sumanymą“ (Apr 17:​1–3, 15–17).

20. Kas rodo, kad Babelė pražus visam laikui?

²⁰ Taigi žemės tautos netrukus įvykdys Jehovos nuosprendį visoms klaidingoms religijoms, tarp jų ir krikščionijos denominacijoms. Šis nuosprendis neatšaukiamas. Dievas toms religijoms nedovanos ir nebeleis joms egzistuoti. Kaip rašoma Apreiškimo knygoje, Babelė „visam laikui pradings“ (Apr 18:21). Angelai danguje džiūgaus dėl jos žlugimo ir skelbs: „Šlovinkite Jahą! Jos dūmai kils per amžių amžius“ (Apr 19:3). Klaidingų religijų neliks nė pėdsako ir Jehovos vardo niekas nebejuodins.  Po Babelės sunaikinimo, vaizdžiai tariant, tik dūmai per amžius rūks iš ten, kur jos būta.

21. Koks sunkus metas stos sulig Babelės žūtimi ir kas įvyks jo pabaigoje?

²¹ Užsipuldamos Babelę šio pasaulio valdžios įgyvendins nepaprastą Dievo užmojį nubausti šitą paleistuvę. Tada prasidės didelis suspaudimas, visiškos suirutės metas (Mt 24:21). Suspaudimo kulminacija bus Armagedonas – Jehovos karas su nedoru pasauliu (Apr 16:14, 16). Šiame leidinyje dar aptarsime, kokių įvykių, remiantis Ezechielio pranašyste, galime tikėtis per didįjį suspaudimą. O ko vertingo pasimokėme patyrinėję pranašo knygos 16 ir 23 skyrius?

22, 23. Ką atminti ir ką vertinti mus skatina šiame skyriuje aptartos pranašystės?

²² Šėtonas siekia suvedžioti Jehovos garbintojus. Kaip jis piktdžiugiautų, jeigu jam pavyktų tave atitraukti nuo teisingo garbinimo ir taptum Dievui toks pat neištikimas kaip Ezechielio minimos paleistuvės! Turime atminti, kad Jehova nepakenčia neištikimybės (Sk 25:11). Saugokimės bet kokios klaidingų religijų įtakos, nes Jehova perspėja: „Nelieskite nieko netyro!“ (Iz 52:11). Ištikimybė Dievui taip pat skatina mus likti neutralius, nesivelti į šio nesantaikos draskomo pasaulio politinius reikalus ir konfliktus (Jn 15:19). Su Šėtono propaguojamu nacionalizmu – tėvynės kultu neturime nieko bendra.

²³ Kokia didelė garbė šlovinti Jehovą jo tyroje didžiojoje šventykloje! Vertinkime tokią galimybę ir iš tolo šalinkimės klaidingų religijų. Visada likime ištikimi Jehovai.