1. Ką Jehovos paskirti sargybiniai skelbė ištisus dešimtmečius ir kas galiausiai nutiko?

 SARGYBINIS, stovėdamas ant Jeruzalės sienos žvelgia į tolį, ranka pridengęs akis nuo saulėlydžio spindulių. Staiga čiumpa ragą, giliai įkvepia ir ima jį pūsti skelbdamas pavojų – artinasi babiloniečių pulkai. Tačiau miesto gyventojams gelbėtis jau per vėlu. Ištisus dešimtmečius Jehovos paskirti sargybiniai, jo pranašai, skelbė įspėjimą, kad ši diena ateis, bet žmonėms buvo nė motais. Ir štai Jeruzalę jau supa priešai. Po kelių mėnesių apgulos jie įsiveržia į miestą. Užpuolikai iki pamatų sugriauna šventyklą, o nuo Dievo atsimetusius ir į stabmeldystę pasidavusius Jeruzalės gyventojus žudo be jokio gailesčio, nemažai jų išsiveda į nelaisvę.

2, 3. a) Kokie įvykiai artėja? b) Kokius klausimus apsvarstysime?

² Šiandien Jehovos dangiškoji kariuomenė jau yra pasirengusi mūšiui su bedieviško pasaulio gyventojais (Apr 17:​12–14). Tai bus didžiausio žmonijos istorijoje suspaudimo kulminacija (Mt 24:21). Tačiau dar nevėlu  tinkamai reaguoti išgirdus Jehovos paskirto sargybinio įspėjimą.

³ Kodėl Jehova paskyrė sargybinius? Kokią žinią jie skelbia? Kas tie sargybiniai ir koks mūsų pačių vaidmuo? Apsvarstykime šiuos klausimus.

4. Dėl ko Jehova paskirdavo sargybinius? (Žiūrėk iliustraciją skyriaus pradžioje.)

⁴ Perskaityk Ezechielio 33:7. Senovėje valdovas rūpindamasis miestiečių saugumu ant miesto sienos pastatydavo sargybinius, kad įspėtų apie besiartinantį priešą. Skardus rago garsas, nors ir išgąsdindavo miegančius žmones, galėjo išgelbėti jų gyvybę. Jehova taip pat paskirdavo sargybinius pavojui skelbti. Suprantama, jis norėjo ne gąsdinti tautą, o ją apsaugoti.

5, 6. Ką apie Jehovą liudija jo požiūris į žmones?

⁵ Paskirdamas Ezechielį sargybiniu Jehova atskleidė kai ką apie savo asmenybę. Kokias jo savybes čia galime įžvelgti? Aptarkime dvi.

⁶ Teisingumas. Jehova yra teisingas ir nešališkas, todėl rūpinasi kiekvienu. Nors dauguma izraelitų Ezechielio skelbiamą žinią atmetė, Jehova nežiūrėjo į juos kaip į minią maištininkų. Jam rūpėjo kiekvienas asmuo – ne tik „teisusis“, bet ir „nedorėlis“. Dievo nuosprendis priklausė nuo to, ar žmogus įsiklausys į jo žodžius (Ez 33:​8, 18–20).

7. Kuo Jehova vadovaujasi teisdamas žmones?

⁷ Jehovos teisingumas matomas ir iš to, kuo jis vadovaujasi teisdamas. Kiekvienas turės atsakyti ne už praeities darbus, o už tai, kaip reaguos išgirdęs įspėjimą. Jehova Ezechieliui paaiškino: „Jei nedorėliui sakysiu: ‘Tu tikrai mirsi!’, ir jis nusigręš nuo savo nuodėmės ir darys, kas teisinga ir teisu, [...] jis tikrai bus gyvas. [...] Nė viena iš jo padarytų nuodėmių nebus prisiminta“ (Ez 33:​14–16). Tik pagalvok, Jehova pasirengęs atleisti didžiausias nuodėmes! Kita vertus, nuveikti̇̀ geri darbai žmogaus neišgelbės jam tapus neklusniam. Jeigu jis, kaip pareiškė Jehova, „kliaudamasis savo teisumu, ims daryti, kas neteisinga, nė vienas jo teisus darbas nebus prisimenamas“ (Ez 33:13).

8. Kas dar byloja apie Jehovos teisingumą?

⁸ Apie Jehovos teisingumą byloja dar vienas dalykas: prieš imdamasis veiksmų jis visada žmogų perspėja. Ezechielis savo tarnybą pradėjo likus maždaug šešeriems metams iki Jeruzalės sugriovimo. Be to, jis jau ne pirmas sakė tautai, kad už savo darbus ji turės atsiskaityti.  Jehovos paskirti pranašai Ozėjas, Izaijas, Michėjas, Odedas ir Jeremijas daugiau nei šimtmetį tarsi sargybiniai skelbė izraelitams perspėjimą, kokia baisi nelaimė artinasi. Štai per Jeremiją Jehova priminė: „Paskyriau jiems sargybinių, jie šaukė: ‘Klausykite rago gausmo!’“ (Jer 6:17). Taigi nei Jehova, nei tie sargybiniai nebuvo kalti, kad izraelitai žuvo nuo babiloniečių rankos.

9. Iš ko matoma Jehovos ištikimoji meilė?

⁹ Meilė. Jehova parodė ištikimąją meilę siųsdamas sargybinius įspėti ne vien teisiųjų, bet ir nedorėlių – tų, kurie skaudino jam širdį ir juodino jo vardą. Įsivaizduok: izraelitai, Jehovos tauta, nuolat atgręždavo jam nugarą ir persimesdavo prie netikrų dievų. Savo tautą prilygindamas svetimaujančiai žmonai, Jehova parodė, kaip jį žeidžia tokia išdavystė (Ez 16:32). Tačiau Dievas jų neišsižadėjo ir norėjo taikytis, o ne keršyti. Jis buvo pasiruošęs atleisti. Bausmės kalaviją Jehova ištraukė tik kai neliko kitos išeities. „Nenoriu nedorėlio mirties, – pasakė Ezechieliui. – Noriu, kad nedorėlis gręžtųsi nuo savo piktadarysčių ir gyventų“ (Ez 33:11). Tokios pat nuostatos Jehova laikosi ir šiandien (Mal 3:6).

10, 11. Ko mus pamoko Jehovos elgesys su izraelitais?

¹⁰ Ko mus pamoko meilingas ir teisingas Jehovos elgesys su izraelitais? Pirma, į žmones, kuriems skelbiame  evangeliją, turime žiūrėti ne kaip į pilką masę, o kaip į savitas asmenybes. Labai neteisinga būtų laikyti žmogų nevertu gerosios naujienos dėl jo netinkamos gyvensenos, dėl tautybės ar socialinės padėties. Kalbos barjeras irgi tenetampa kliūtimi pasidalyti su kitais gyvybę gelbstinčia žinia. Nepamirškime, kokią svarbią tiesą Jehova leido suprasti apaštalui Petrui: „Dievas nėra šališkas – jam priimtinas bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir daro, kas teisu“ (Apd 10:34, 35).

¹¹ Antra, turime žiūrėti, kaip patys elgiamės, nes jeigu įklimpsime į nuodėmę, ankstesni geri darbai neišgelbės. Atminkime, kad turime tokių pat blogų polinkių kaip ir žmonės, kuriems liudijame. Apaštalo Pauliaus patarimas Korinto krikščionių bendruomenei visiškai tinka ir mums: „Kas mano stovįs, težiūri, kad neparpultų. Jūs nesate patyrę kitokių mėginimų, kaip tik žmonėms įprastus“ (1 Kor 10:12, 13). Nebūkime kaip žmogus, kuris ima daryti sunkius nusižengimus, bet „kliaudamasis savo teisumu“ ir gerais darbais viliasi, kad liks nenubaustas (Ez 33:13). Net jeigu jau seniai tarnaujame Jehovai, mums būtina išsaugoti nuolankią, klusnią dvasią.

12. Kuo turime neabejoti, net jei buvome padarę sunkių nuodėmių?

 ¹² O jeigu tave sąžinė vis graužia dėl seniau padarytų sunkių nuodėmių? Ezechielio žodžiai liudija, kad bausmės susilauks neatgailaujantys nusidėjėliai. Be to, Jehova nekerštauja, jis yra meilės Dievas (1 Jn 4:8). Jeigu savo darbais rodome atgailą, jis mūsų pasigaili ir atleidžia (Jok 5:14, 15). Jehova buvo pasirengęs atleisti neištikimiems izraelitams, taigi atleis ir mums (Ps 86:5).

13, 14. a) Kokią žinią turėjo skelbti sargybiniai? b) Ką pranašavo Izaijas?

¹³ Perskaityk Ezechielio 33:2, 3. Ar Jehovos paskirti sargybiniai turėdavo skelbti tik perspėjimus? Ne tik. Per juos Dievas pranešdavo ir geras žinias. Apsvarstykime kelis pavyzdžius.

¹⁴ Izaijas tarnaudamas pranašu (apie 778–732 m. p. m. e.) įspėjo žydus, kad babiloniečiai užims Jeruzalę ir išves jos gyventojus į tremtį (Iz 39:​5–7). Bet Dievas jį įkvėpė pagarsinti ir tokią žinią: „Ar girdi sargybinių šūksnius? Jie šūkčioja visi drauge iš džiaugsmo, nes aiškiai mato, kaip Jehova vėl suburia Sioną“ (Iz 52:8). Matome, kad Izaijas paskelbė pačią geriausią naujieną – tauta vėl džiugiai ir vieningai šlovins savo Dievą.

15. Ką skelbė Jeremijas?

¹⁵ Jeremijas pranašavo nuo 647 iki 580 m. p. m. e. ir ryžtingai perspėjo izraelitus, kad Jehova už nedorą elgesį siųs jiems negandą. a Daugelis netgi praminė jį nelaimės šaukliu. Bet visai nepagrįstai, nes pranašas skelbė ir gerą naujieną: Dievo tauta sugrįš į savo kraštą ir vėl netrukdomai jam tarnaus (Jer 29:​10–14; 33:10, 11).

16. Kaip Ezechielio skelbiama žinia stiprino tremtinius Babilonijoje?

¹⁶ Ezechielį sargybiniu Dievas paskyrė 613 m. p. m. e. ir jis ėjo šią tarnybą iki 591 m. p. m. e., gal net ilgiau. Kaip kalbėjome 5-ame ir 6-ame šio leidinio skyriuose, Ezechielis nepaliovė skelbti izraelitams perspėjimo, kad jų už neklusnumą laukia pražūtis. Todėl jis nebuvo kaltas dėl jų kraujo. Tačiau pranašas ne tik įspėjo tremtinius, kad Dievas nubaus nuo jo atsimetusius Jeruzalės gyventojus. Jo perduota žinia padėjo į Babiloniją išvestiems tėvynainiams išsaugoti tikėjimą, idant ateityje jie galėtų imtis didingo darbo. Ezechielis skelbė, kad po 70 nelaisvės metų Jehova grąžins žydus į tėviškę ir atkurs jų kraštą (Ez 36:​7–11). Didumą į savo žemę grįžusios tautos kaip tik ir sudarė vaikai bei vaikaičiai tremtinių,  kurie įsiklausė į Ezechielio pranašystes. Kaip pabrėžiama kituose šios dalies skyriuose, Ezechielis daugeliu gerų žodžių drąsino tautiečius ir patikino juos, kad Jeruzalė vėl deramai aukštins Jehovą.

17. Kada Jehova paskirdavo sargybinius?

¹⁷ Ar sargybiniais galima vadinti tik tuos pranašus, kuriems Dievas buvo patikėjęs šią užduotį laikotarpiu iki Jeruzalės sugriovimo 607 m. p. m. e.? Akivaizdu, kad ne. Visais svarbiais istorijos tarpsniais, kai Jehova imasi įgyvendinti tam tikrą sumanymą, jis paskiria sargybinius, kad šie įspėtų žmones ir sykiu praneštų jiems gerą žinią.

18. Ką nuveikė Jonas Krikštytojas?

¹⁸ Pirmajame m. e. amžiuje sargybinio tarnystę ėjo Jonas Krikštytojas. Jis perspėjo Izraelio tautą, kad ši netrukus praras Dievo malonę (Mt 3:​1, 2, 9–11). Bet Jonas skelbė ne tik tai. Jis, kaip paaiškino Jėzus, buvo išpranašautasis „pasiuntinys“, paruošęs kelią Mesijui (Mal 3:1; Mt 11:​7–10). Jonas skleidė gerą naujieną, kad jau atėjo „Dievo Avinėlis“ Jėzus ir kad jis išpirks pasaulį iš nuodėmės (Jn 1:29, 30).

19, 20. Kaip Jėzus ir jo mokiniai atliko sargybinių pareigas?

¹⁹ O visų žymiausias sargybinis buvo Jėzus. Kaip ir Ezechielį, Jehova siuntė jį „pas Izraelio namų prapuolusias avis“ (Ez 3:17; Mt 15:24). Jėzus įspėjo tautą, kad netrukus ji bus atmesta ir Jeruzalės miestas bus sugriautas (Mt 23:37, 38; 24:1, 2; Lk 21:​20–24). Tačiau labiausiai Jėzus susitelkė į gerosios naujienos skelbimą (Lk 4:​17–21).

²⁰ Savo mokinius jis irgi ragino: „Budėkite“ (Mt 24:42). Jie klaũsė Jėzaus paraginimo ir budriai ėjo sargybą: perspėjo žydus, kad Izraelį ir jo sostinę Jeruzalę Dievas paliko (Rom 9:​6–8; Gal 4:25, 26). Kaip sargybiniai senovėje, jie skelbė ir gerą naujieną, nuostabią žinią kitataučiams. Jiems atsivėrė galimybė tapti dvasia pateptais „Dievo Izraelio“ nariais ir padėti Kristui telkti žmones prie jo Tėvo (Apd 15:14; Gal 6:15, 16; Apr 5:9, 10).

21. Kokį pavyzdį parodė Paulius?

²¹ Vienas itin uolus sargybinis pirmajame amžiuje buvo apaštalas Paulius. Kaip ir Ezechielis, savo užduotį jis vykdė labai atsakingai, kad neužsitrauktų kraujo kaltės (Apd 20:26, 27). Jis, panašiai kaip senovės sargybiniai, sykiu su perspėjimais garsino gerą naujieną (Apd 15:35; Rom 1:​1–4). Šventosios dvasios įkvėptas, apaštalas Kristaus  sekėjams pritaikė pranašo Izaijo žodžius: „Kokios gražios kojos šauklio, kuris neša per kalnus gerą naujieną“ (Iz 52:7, 8; Rom 10:​13–15). Tai liudijo, kad skleisti žinią apie Dievo Karalystę yra krikščionių pareiga.

22. Kas bendruomenėje atsitiko mirus apaštalams?

²² Apaštalams mirus, krikščionių bendruomenėje įsigalėjo išpranašautoji atskalūnybė (Apd 20:29, 30; 2 Tes 2:​3–8). Per daugelį šimtmečių netikrų krikščionių pridygo tarsi piktžolių ir jie nustelbė „kviečius“ – ištikimus Kristaus sekėjus. Tiesą apie Dievo Karalystę užgožė gausybė melagingų mokymų (Mt 13:​36–43). Vis dėlto atėjus metui Jehova ėmėsi padėtį taisyti. Skatinamas meilės ir teisingumo, jis vėl paskyrė sargybinius, kad skelbtų aiškų perspėjimą ir gerą naujieną. Kas tie sargybiniai?

23. Kokį darbą atliko Č. Raselas ir jo bendraminčiai?

²³ Dar iki 1914 metų Čarlzas Teizas Raselas ir jo bendraminčiai buvo tas „pasiuntinys“, kuris ruošė kelią Mesijui, būsimajam Karalystės valdovui b (Mal 3:1). Ta pateptųjų krikščionių grupė darbavosi ir kaip sargybiniai.  Savo leidžiamame žurnale Siono sargybos bokštas ir pranešėjas Kristaus čia buvimo jie skelbė, kad artėja Dievo teismas ir kad žemę netrukus valdys Dievo Karalystė.

24. a) Kaip ištikimasis vergas atlieka savo pareigas? b) Kokį pavyzdį parodė žmonės, tarnavę sargybiniais praeityje? (Žiūrėk rėmelį „Pareigingi sargybiniai“.)

²⁴ Kai Karalystė danguje buvo įkurta, Jėzus išsirinko mažą grupelę Dievui ištikimų vyrų savo vergu (Mt 24:​45–47). Nuo tada tas vergas, Vadovaujančioji taryba, uoliai eina sargybinio pareigas. Jis ne tik perspėja apie artėjančią „Dievo keršto dieną“, bet ir visiems praneša, kad dabar yra ypatingas Jehovos „malonės metas“ (Iz 61:2; 2 Kor 6:1, 2).

25, 26. a) Koks darbas paskirtas visiems krikščionims ir kaip jis atliekamas? b) Ką aptarsime kitame skyriuje?

²⁵ Tačiau budėti sargyboje turi ne vien ištikimas vergas. Tai prisakyta visiems Jėzaus sekėjams (Mk 13:​33–37). Todėl stengiamės remti šių laikų sargybinį ir likti dvasiškai budrūs – uoliai skelbti gerąją naujieną (2 Tim 4:2). Kas mus skatina tai daryti? Troškimas padėti žmonėms išsigelbėti (1 Tim 4:16). Juk netrukus tie, kas ignoruoja minėto sargybinio perspėjimą, pražus (Ez 3:19). Tačiau visų pirma mums rūpi pranešti žmonėms pačią geriausią naujieną – kad meilės ir teisingumo Dievas Jehova telkia žmones į savo vardo tautą. Šiuo „malonės metu“ jis kiekvienam suteikia galimybę įsilieti į jo garbintojų gretas. Nedoro pasaulio netrukus nebeliks ir visą žemę valdys gailestingasis Dievo Sūnus. Jis laimins mus didžia gerove. Tad negalime tylėti, privalome padėti Jėzaus paskirtam sargybiniui išgarsinti tokias džiugias žinias kuo plačiau (Mt 24:14).

²⁶ Šiame susiskaldžiusiame pasaulyje regime tikrą stebuklą – Jehova subūrė savo tarnus į vieningą tarptautinę broliją. Pranašystę, kurioje tai buvo iš anksto nusakyta, aptarsime kitame skyriuje.