1–3. Kaip babiloniečiai tyčiojosi iš Jehovos garbintojų ir kodėl taip darė?

 ĮSIVAIZDUOK, kad esi dievobaimingas izraelitas ir gyveni Babilono mieste. Jau apie pusšimtį metų tu kartu su tėvynainiais tremtyje. Kaip pratęs, šabo dieną eini susitikti su tautiečiais ir pagarbinti Jehovos. Žingsniuoji šurmuliuojančiomis gatvėmis pro įspūdingo dydžio šventoves ir daugybę šventyklėlių. Minios žmonių ten aukoja atnašas ir gieda giesmes Mardukui bei kitoms dievybėms.

² Atokiau nuo to šurmulio pamatai būrelį savo tikėjimo draugų. a Susirandate tykią vietelę – galbūt šalia kurio nors iš miesto kanalų, – kad galėtumėte pasimelsti, pagiedoti psalmes ir pasistiprinti mintimis iš Dievo Žodžio. Kol klausotės maldos, girdėtis tylus praplaukiančios valtelės gergždesys. Kaip visiems gera! Gal šįkart niekas iš pašaliečių nesudrums susirinkusiųjų ramybės, kaip kad dažnai nutinka. Kodėl babiloniečiai taip daro?

 ³ Babiloniečiai yra surengę daug pergalingų karo žygių ir mano, kad tokią galią miestui laiduoja jų dievai. Jeruzalės sugriovimą jie laiko savo dievo Marduko pergale prieš Jehovą, todėl tyčiojasi iš tavo Dievo ir jūsų pačių. Kartais jie pašaipiai sako: „Pagiedokit mums kurią Siono giesmę!“ (Ps 137:3). Daugelyje psalmių giedama apie Siono pergales prieš Jehovos priešus. Babiloniečiai, matyt, labiausiai ir pasijuokdavo iš tų psalmių. Apie jų patyčias užsimenama kai kuriose psalmėse. Vienoje yra tokie žodžiai: „Jeruzalę jie pavertė griuvėsiais. [...] Aplink visi tik šaipos, tyčiojas iš mūsų“ (Ps 79:​1, 3, 4).

4, 5. Kokias viltingas Ezechielio pranašystes aptarsime šiame skyriuje? (Žiūrėk iliustraciją skyriaus pradžioje.)

⁴ Tremtyje tarp žydų yra ir atsimetėlių. Jie taip pat šaiposi iš tavo tikėjimo ir Jehovos pranašų. Kad ir kaip kiti tyčiojasi, tu ir tavo šeima iš širdies tarnaujate Dievui. Visiems kartu melstis, giedoti, skaityti Dievo Žodį – tikra atgaiva ir paguoda (Ps 94:19; Rom 15:4). Įsivaizduok, kad tądien vienas iš jūsų atsinešėte Ezechielio pranašystės ritinį. Kaip gera girdėti Jehovos pažadą, kad jis parves savo tautą į gimtinę! Tave džiugina viltis sulaukti jaudinančio meto, kai drauge su šeima sugrįšite į tėviškę ir drauge su kitais vėl nekliudomai garbinsite Jehovą.

⁵ Ezechielio pranašystėje vis kartojasi mintis, kad Dievo tauta vėl deramai jį šlovins gimtajame krašte. Pasigilinkime į šias viltingas pranašystes. Kaip jos išsipildė anuomet? Kuo jos reikšmingos mūsų laikais? Ir kurios iš tų pranašysčių galutinai išsipildys ateityje?

6. Kokį įspėjimą neklusniems žydams skelbė pranašai?

⁶ Per Ezechielį Jehova aiškiai pasakė žydams, kaip už neklusnumą bus nubausti: „Jie keliaus į tremtį, į nelaisvę“ (Ez 12:11). Šeštajame knygos skyriuje jau aptarėme, kaip Ezechielis tą bausmę pavaizdavo. Bet ar tai buvo pirmas perspėjimas? Ne. Dar Mozės dienomis, beveik prieš tūkstantį metų, Jehova įspėjo tautą nemaištauti, antraip ji bus išvaryta į nelaisvę (Įst 28:36, 37). Panašiai pranašavo Izaijas ir Jeremijas (Iz 39:​5–7; Jer 20:​3–6).

7. Kaip Jehova baudė savo tautą?

⁷ Deja, žydai tiems įspėjimams buvo kurti. Jie liūdino Jehovą savo elgesiu. Netikusių ganytojų paklaidinti, jie maištavo, atsitolino nuo Jehovos, lenkėsi stabams ir visaip nuodėmiavo. Todėl Dievas nebelaimino žemės  ir izraelitai kentė badą. Tai buvo itin gėdinga, juk jie gyveno „krašte, tekančiame pienu ir medumi“ (Ez 20:6, 7). Galiausiai, kaip buvo nuo seno išpranašauta, Jehova leido babiloniečiams ištremti neklusnią tautą. 607 m. p. m. e. Babilono valdovas Nebukadnecaras sudavė žydams triuškinantį smūgį – sugriovė Jeruzalę ir šventyklą. Tūkstančiai buvo išvesti į Babiloniją ir ten, kaip minėjome skyriaus pradžioje, kentė skriaudas ir patyčias.

8, 9. Dėl ko krikščionių bendruomenė buvo iš anksto perspėta?

⁸ Argi krikščionių bendruomenė nepateko į panašią tremtį? Išties pateko. Kaip ir žydai senovėje, Kristaus sekėjai buvo iš anksto perspėti, kas nutiks laikui bėgant. Jau savo tarnystės pradžioje Jėzus pasakė: „Saugokitės netikrų pranašų. Jie ateina pas jus avies kailyje, bet viduje yra plėšrūs vilkai“ (Mt 7:15). Po kelių dešimtmečių apaštalas Paulius Dievo įkvėptas užrašė panašų perspėjimą: „Žinau, kad, man pasitraukus, pas jus įsibraus grobuonių vilkų ir jie negailės kaimenės. Ir iš jūsų pačių iškils tokių, kurie kalbės iškreiptus dalykus, norėdami patraukti mokinius paskui save“ (Apd 20:29, 30).

⁹ Krikščionims buvo pasakyta, kaip atpažinti tuos, kas kelia grėsmę, ir kaip nesusiklaidinti jų mokymais. Vyresniesiems liepta tokius atskalūnus šalinti iš Dievo kaimenės (1 Tim 1:19; 2 Tim 2:​16–19; 2 Pt 2:​1–3; 2 Jn 10). Tačiau kaip senovės Izraelyje ir Jude, taip ir krikščionių bendruomenėje daugelis ilgainiui nustojo paisyti maloningai jiems duotų įspėjimų. Pirmojo amžiaus pabaigoje atskalūnybė jau buvo įleidusi šaknis. Jonas vienintelis iš apaštalų sulaukė to meto. Matydamas, kad bendruomenėje įsigali neklusnumo dvasia ir įvairios blogybės, jis stengėsi užkirsti tam kelią (2 Tes 2:​6–8; 1 Jn 2:18). Tačiau kas nutiko apaštalui mirus?

10, 11. Kaip nuo II m. e. amžiaus ėmė pildytis Jėzaus palyginimas apie kviečius ir piktžoles?

¹⁰ Po Jono mirties ėmė pildytis Jėzaus žodžiai apie kviečius ir piktžoles. (Perskaityk Mato 13:​24–30.) Kaip Jėzus ir buvo numatęs, Šėtonas prisėjo bendruomenėje „piktžolių“ – netikrų krikščionių – ir joje išplito nedorybė. Jehovai, be abejo, buvo skaudu, kad jo Sūnaus įkurtą bendruomenę nedorėliai teršia stabmeldyste, pagoniškomis šventėmis, papročiais ir klaidingais mokymais, perimtais iš bedieviškų filosofijų ir Šėtono skleidžiamo religinio melo. Ką Dievas darys? Jis leido, kad  bendruomenė, kaip ir anie neištikimi izraelitai, atsidurtų nelaisvėje. Antrajame mūsų eros šimtmetyje „kviečius“ užgožė „piktžolės“. Tikrieji krikščionys, galima sakyti, pateko į didžiosios Babelės – klaidamokslių religijų – nelaisvę ir kentė priespaudą. O netikri susimaišė su kitatikiais ir taip radosi krikščionijos pasaulis.

¹¹ Ilgais dvasinės tamsos amžiais buvo ir tikrųjų krikščionių, Jėzaus prilygintų „kviečiams“. Jie, kaip ir tie tremtiniai žydai, apie kuriuos rašoma Ezechielio 6:9, Dievo neužmiršo. Ne vienas iš jų drąsiai demaskuodavo klaidingus krikščionijos mokymus, dėl to buvo užgauliojami ir persekiojami. Ar šiuos savo tarnus Jehova taip ir paliko dvasinės tamsos gūdumoje? Jokiu būdu! Kaip izraelitus senovėje, taip ir dabar Jehova savo tarnus drausmino nuosaikiai ir tik tam tikrą laiką (Jer 46:28). Be to, Dievas savo garbintojų nepaliko be vilties. Vėl persikelkime mintimis į senovės Babiloną ir pažiūrėkime, kaip Jehova žydus patikino, kad tremtis baigsis.

12, 13. Kodėl Dievas galiausiai nustojo rūstauti ant ištremtų žydų?

¹² Jehova atvirai pasakė pykstąs ant savo tautos, nes tam buvo rimtas pagrindas. Bet taip pat pažadėjo, kad jo rūstybė nesitęs amžinai. Štai jo žodžiai: „Mano pyktis praeis, aš liausiuosi rūstavęs ant jų ir nurimsiu. Kai būsiu išliejęs savo rūstybę, jie supras, kodėl jiems kalbėjau – todėl, kad aš, Jehova, reikalauju visiškos ištikimybės“ (Ez 5:13). Galiausiai Dievo rūstybė atslūgo. Kodėl?

¹³ Į Babilonijos tremtį pateko ne tik neištikimi Dievui žmonės. Tarp jų buvo ir daug dievobaimingų žydų. Be to, per Ezechielį Jehova išpranašavo, kad kai kurie iš neklusniųjų tremtyje atgailaus. Jie susipras, kaip nedorai elgėsi nepaklusdami savo Dievui, ir maldaus jo atleidimo ir malonės (Ez 6:​8–10; 12:16). Jehovai atsidavę buvo Ezechielis, pranašas Danielius ir trys jo draugai. Danielius nugyveno ilgą amžių ir matė ne tik tremties pradžią, bet ir jos pabaigą. Nuoširdžią atgailą dėl Izraelio  nuodėmių Danielius išliejo maldoje ir ją užrašė savo knygos devintame skyriuje. Reikia manyti, tą patį ką ir jis jautė tūkstančiai kitų žydų – jie irgi troško, kad Jehova jiems atleistų ir vėl juos laimintų. Kaip tad džiugu jiems buvo išgirsti Ezechielio pranašystes apie išvadavimą iš nelaisvės ir visa ko atnaujinimą!

14. Dėl ko Jehova ketino grąžinti savo tautą į gimtinę?

¹⁴ Tačiau buvo kai kas svarbesnio nei tautos išvadavimas ir gerovė. Ilga tremtis turėjo baigtis ne todėl, kad žydai nusipelnė laisvės, bet dėl to, kad atėjo Jehovos nustatytas metas išaukštinti savo vardą visų tautų akyse (Ez 36:22). Babiloniečiai turėjo sužinoti ir įsiminti visam laikui, kad Mardukas, taip pat kiti demoniški jų dievai negali nė lygintis su visatos Valdovu Jehova. Aptarsime penkis Jehovos pažadus, per Ezechielį duotus tremtiniams. Pirmiausia pakalbėsime, ką kiekvienas iš tų pažadų reiškė ištikimiems Dievui žydams. Paskui pasigilinsime, kaip šie pažadai išsipildė didesniu mastu.

15. Kas turėjo būti atkurta pirmiausia?

¹⁵ PIRMAS PAŽADAS. Nebebus stabų garbinimo bei kitų pasibjaurėtinų darbų, susijusių su klaidinga religija. (Perskaityk Ezechielio 11:18; 12:24.) Kaip skaitėme penktame šio leidinio skyriuje, Jeruzalę ir jos šventyklą žydai suteršė stabais ir visokiais pagoniškais papročiais. Tauta atitolo nuo Jehovos ir pasinėrė į nedorybes. Tačiau Ezechielio lūpomis Dievas išpranašavo, kad izraelitai bus apvalyti ir vėl tyra širdimi jį garbins. Tik tada, kai visa šlovė kils Jehovai, tauta galės džiaugtis tikra gerove.

16. Kokį viltingą pažadą Jehova davė tremtyje atsidūrusiems žydams?

 ¹⁶ ANTRAS PAŽADAS. Tauta sugrįš į gimtąjį kraštą. „Atiduosiu jums Izraelio žemę“, – pasakė tremtiniams Jehova (Ez 11:17). Koks nuostabus pažadas! Juk babiloniečiai tik šaipėsi iš Jehovos garbintojų ir nė nemanė jų išleisti atgal į išsiilgtąją tėviškę (Iz 14:4, 17). Šis pažadas reiškė, kad izraelitai vėl galės su džiaugsmu dirbti savo žemę ir sotintis jos gėrybėmis, jei tik bus Jehovai ištikimi. Jie nebeužsitrauks gėdos, kaip seniau, kai neteko Dievo malonės ir turėjo derlingame krašte badauti. (Perskaityk Ezechielio 36:30.)

17. Kas vėl turėjo būti atnašaujama ant Jehovos aukuro?

¹⁷ TREČIAS PAŽADAS. Ant aukuro vėl bus atnašaujamos aukos Jehovai. Kaip kalbėjome antrame šio leidinio skyriuje, Įstatymas įpareigojo izraelitus atnašauti aukas. Tai buvo labai svarbi garbinimo dalis. Jeigu grįžę iš tremties žydai liks Dievui klusnūs ir dvasiškai tyri, jų aukos bus jam mielos. Tada Dievas atleis nuodėmes ir bus su savo tauta. Jis pažadėjo: „Man tarnaus visi Izraelio namai, visi to krašto žmonės. Ten aš juos maloniai priimsiu, ten lauksiu jų aukų ir pirmojo derliaus atnašų – visų jūsų šventų dovanų“ (Ez 20:40). Jehova už nuoširdžias pastangas deramai jį garbinti savo tarnus laiminte laimins.

18. Ką Jehova buvo pažadėjęs paskirti tautos ganytojais?

¹⁸ KETVIRTAS PAŽADAS. Kaimenės nebeengs blogi ganytojai. Viena iš priežasčių, kodėl Dievo tauta taip nuklydo, buvo bloga jos vadų įtaka. Jehova pažadėjo, kad ištaisys padėtį. Apie tuos netikusius ganytojus jis pasakė: „Nebeduosiu savo kaimenės ganyti tiems, kurie tik  savimi rūpinasi. Ištrauksiu savo avis jiems iš nasrų. [...] Prižiūrėsiu savo kaimenę“ (Ez 34:10, 12). Kaip Jehova ją prižiūrės? Paskirs ištikimus, rūpestingus ganytojus.

19. Ką dar Jehova buvo pažadėjęs atkurti?

¹⁹ PENKTAS PAŽADAS. Jehovą jo tarnai garbins vieningai. Pagalvok, kokia padėtis buvo tautoje prieš pat tremtį. Netikrų pranašų ir aplaidžių ganytojų veikiami žmonės neklausė ištikimų Jehovos pranašų ir netgi pasidalijo į visokias grupuotes. Kaip turėjo jaustis doras izraelitas, kai tauta buvo taip susiskaldžiusi? Tokiam žmogui vienas mieliausių pažadų, be abejo, buvo šis: „Aš suvienysiu jų širdis, įkvėpsiu jiems naują dvasią“ (Ez 11:19). Jeigu iš tremties grįžę žydai vieningai glausis prie Dievo, jų neįveiks joks priešininkas. Tada tauta nebeužtrauks Jehovai nešlovės ir visa širdimi jį garbins.

20, 21. Kaip Dievo pažadai žydams išsipildė po tremties?

²⁰ Ar iš tremties grįžę izraelitai patyrė šių penkių pažadų išsipildymą? Atminkime, ką senovėje buvo sakęs ištikimasis  Jozuė: „Labai gerai žinote, kad visi geri dalykai, jums pažadėti jūsų Dievo Jehovos, išsipildė – išsipildė visi iki vieno, nė vienas žodis neliko neištesėtas“ (Joz 23:14). Kaip Jozuės dienomis, taip ir anuomet, žydams parkeliavus į tėviškę, Jehova duotus pažadus tesėjo.

²¹ Tauta atsikratė stabmeldystės ir visokių bjaurių papročių, dėl kurių Jehova buvo ją palikęs. Įvyko tai, ko niekas nesitikėjo: žmonės apgyveno savo kraštą, jį puoselėjo ir vėl prasmingai darbavosi Jehovos šlovei. Viena, ką jie pirmiausia padarė, – Jeruzalėje atstatė Jehovos aukurą ir atnašavo Įstatyme nurodytas aukas (Ezr 3:​2–6). Jehova paskyrė jiems rūpestingus ganytojus, tokius kaip ištikimas kunigas ir perrašinėtojas Ezra, valdytojai Nehemijas ir Zerubabelis, vyriausiasis kunigas Jozuė ir drąsūs pranašai Agėjas, Zacharijas, Malachijas. Kol žmonės buvo imlūs Jehovos pamokymams ir klausė  jo paskirtų vadovų, džiaugėsi tokia vienybe, kokios nebuvo jau ilgą laiką (Iz 61:​1–4; perskaityk Jeremijo 3:15).

22. Iš kur žinome, kad aptariamos pranašystės ateityje turėjo pildytis didesniu mastu?

²² Be abejo, pildantis minėtiems Jehovos pažadams tauta jautėsi labai pakylėta. Tačiau ateityje tos pranašystės turėjo išsipildyti kur kas didesniu mastu. Iš kur tai žinome? Jehova buvo žadėjęs tautą laiminti su viena sąlyga: jeigu visi noriai vykdys jo priesakus. Ilgainiui žydai vėl pasidarė neklusnūs ir maištingi. Vienaip ar kitaip, anot Jozuės, Jehovai niekas nesukliudys tesėti savo žodžio. Pažiūrėkime, kaip jo pažadai šiais laikais pildosi visoje žemėje.

23, 24. Kada ir kaip pradėjo pildytis pažadas, kad „bus atkurta visa“?

²³ Iš Biblijos žinome, kad 1914 metais prasidėjo šio nedoro pasaulio paskutinės dienos. Tačiau Jehovos tarnams nėra ko liūdėti. Priešingai, kaip ir buvo išpranašauta Biblijoje, 1914­-aisiais ėmė pildytis pažadas, kad „bus atkurta visa“ (Apd 3:21). Kuo mes džiaugiamės? Žinome, kas danguje įvyko 1914­-aisiais – Mesijas Jėzus buvo pasodintas į Karaliaus sostą. Kodėl tai galima vadinti atkūrimu? Norėdami tai suprasti, prisiminkime Jehovos pažadą, kad Dovydo linijos palikuonis karaliaus amžinai (1 Met 17:​11–14). 607 m. p. m. e., kai babiloniečiai sugriovė Jeruzalę, šios dinastijos viešpatavimas buvo nutrūkęs.

²⁴ Tačiau Dovydo dinastija, galima sakyti, grįžo į valdžią, kai į sostą sėdo jo teisėtas įpėdinis „Žmogaus Sūnus“  Jėzus (Mt 1:1; 16:​13–16; Lk 1:32, 33). Taigi būtent 1914­-aisiais prasidėjo visa ko atkūrimo metas. Tobulas valdovas Jėzus ėmė telkti įvairių tautų žmones į Jehovos garbintojų gretas.

25, 26. a) Kada krikščionys buvo išvaduoti iš Babelės nelaisvės ir iš kur tai žinome? (Žiūrėk rėmelį „1919­-ieji“.) b) Kokie pažadai pradėjo pildytis nuo 1919 metų?

²⁵ Iš pradžių Jėzus kartu su Tėvu turėjo patikrinti, kas žemėje išties stengiasi tarnauti savo Kūrėjui (Mal 3:​1–5). Kaip Jėzaus palyginime apie kviečius ir piktžoles išpranašauta, ilgą laiką tikrų krikščionių, pateptų šventąja dvasia, nebuvo įmanoma atskirti nuo netikrų. b Bet 1914­-aisiais prasidėjo pjūtis ir šis skirtumas tapo akivaizdus. Dar iki tų metų kelis dešimtmečius viena krikščionių grupelė stropiai studijavo Bibliją ir atskleidė daugelį melagingų krikščionijos doktrinų. Šie Biblijos tyrinėtojai ėmė šalintis sugedusių religinių organizacijų. Atėjo Jehovos nustatytas metas savo tarnus išvaduoti. Taigi 1919­-aisiais, vos keli metai nuo pjūties pradžios, Dievo tauta buvo išvesta iš didžiosios Babelės vergijos (Mt 13:30). Pagaliau nelaisvė baigėsi!

²⁶ Ezechielio pranašystės pradėjo pildytis dar didingiau nei senovės Izraelio laikais. Apžvelkime, kokiu mastu šiandien pildosi mūsų aptarti penki pažadai.

27. Kaip Dievas padėjo savo tarnams visiškai atsikratyti stabmeldystės?

²⁷ PIRMAS PAŽADAS. Nebeliks stabmeldystės bei kitų Dievą piktinančių darbų, susijusių su klaidinga religija. XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje Dievui ištikimi krikščionys pradėjo burtis draugėn ir atsikratė daugelio klaidingų religinių dogmų. Jie atmetė mokymus apie trejybę, sielos nemirtingumą, pragarą, nes šios doktrinos  kilusios iš pagonybės ir prieštarauja Biblijai. Buvo paaiškinta, kad atvaizdų garbinimas yra tiesiog stabmeldystė. Netrukus Dievo tarnai suprato, kad kryžius irgi pagonybės atributas (Ez 14:6).

28. Kokį paveldą Dievo tarnai atgavo?

²⁸ ANTRAS PAŽADAS. Dievo tarnai grįš į savo kraštą. Palikę Babelę, Dievui ištikimi krikščionys grįžo į savo dvasinio paveldo kraštą. Jehovos laiminami, jie čia niekada dvasiškai nebadaus. (Perskaityk Ezechielio 34:13, 14.) Kaip Jehova mums tiekia gausybę dvasinio maisto, bus aptariama šio leidinio 19 skyriuje (Ez 11:17).

29. Kaip nuo 1919­-ųjų suaktyvėjo evangelizacijos darbas?

²⁹ TREČIAS PAŽADAS. Jehovai vėl bus atnašaujamos aukos. Dar pirmajame m. e. amžiuje krikščionys buvo  raginami aukoti Dievui dar vertesnes nei gyvulių aukas – lūpomis šlovinti Jehovą ir skelbti apie jį žmonėms (Hbr 13:15). Kol buvo Babelės nelaisvėje, krikščionys organizuotai to nedarė. Tačiau artėjant išlaisvinimo metui gyriaus auka vėl buvo atnašaujama. Krikščionys atsidėjo evangelizacijos darbui ir džiugiai šlovino Dievą savo sueigose. Nuo 1919­-ųjų „ištikimas ir nuovokus vergas“ itin pabrėžė, kaip svarbu skelbti žmonėms tiesą, ir tą veiklą gerai organizavo (Mt 24:​45–47). Aukų ant Jehovos aukuro nestigo, nes vis didėjo minia žmonių, šlovinančių jo šventą vardą.

30. Kaip Jėzus pasirūpino kaimenės priežiūra?

³⁰ KETVIRTAS PAŽADAS. Kaimenės nebeengs blogi ganytojai. Nesąžiningi, savanaudžiai krikščionijos bažnyčių vadovai ilgus amžius išnaudojo savo kaimenę. Kristus Dievo tarnus iš jų gniaužtų išvadavo. Aplaidiems ganytojams kaimenėje vietos nebeliko (Ez 20:38). Kad Dievo avims nieko nestigtų, gerasis ganytojas Jėzus 1919 metais paskyrė „ištikimą ir nuovokų vergą“ jomis rūpintis. Ši nedidelė grupelė pateptųjų brolių ruošė dvasinį maistą ir krikščionių bendruomenė suklestėjo. Be to, imta mokyti dvasiškai brandžius vyrus, kad gebėtų deramai prižiūrėti „Dievo kaimenę“ (1 Pt 5:1, 2). Žodžiais iš Ezechielio 34:15, 16 krikščionių ganytojams ir šiandien neretai primenama, ko Dievas Jehova ir Jėzus Kristus iš jų tikisi.

31. Kaip Jehova išpildė pranašystę, užrašytą Ezechielio 11:19?

³¹ PENKTAS PAŽADAS. Jehovą jo tarnai garbins vieningai. Bėgant šimtmečiams krikščionija suskilo į dešimtis tūkstančių tarpusavyje nesutariančių denominacijų ir pakraipų. O atkurtoje savo tarnų bendruomenėje Jehova padarė kai ką išties stebuklingo. Jis nuostabiai išpildė per Ezechielį duotą pažadą: „Aš suvienysiu jų širdis“ (Ez 11:19). Visame pasaulyje į Kristaus sekėjų gretas įsilieja žmonės iš įvairiausių tautų, ekonominių ir socialinių sluoksnių. Tačiau visi jie mokomi tų pačių tiesų ir darniai dirba tą patį Jėzaus pavestą darbą. Paskutinį savo gyvenimo žemėje vakarą Jėzus karštai meldė Tėvą, kad padėtų jo sekėjams likti vieningiems. (Perskaityk Jono 17:​11, 20–23.) Į jo prašymą tikrai atsakyta: Dievo tautoje klesti tokia vienybė, kokios nėra niekur kitur.

32. Ką tu jauti matydamas, kaip pildosi atkūrimo pranašystės? (Taip pat skaityk rėmelį „Pranašystės apie nelaisvę ir išvadavimą“.)

 ³² Argi nesidžiaugi, kad gyveni tokiu ypatingu laiku? Šiandien Ezechielio pranašystės pildosi visose mūsų tarnystės Dievui srityse. Galime neabejoti, kad Jehova į mus žiūri su pasigėrėjimu, kaip pats yra pasakęs: „Būsite man mieli“ (Ez 20:41). Kokia laimė priklausyti prie vieningos bendruomenės, išvaduotos iš šimtmečius trukusios dvasinės vergovės ir dabar sotinamos puikiu dvasiniu maistu! Ir kokia garbė kartu su visa pasauline brolija šlovinti Jehovą! O ateityje kai kurios Ezechielio pranašystės išsipildys dar didingiau.

33–35. a) Ką Ezechielio 36:35 užrašyta pranašystė reiškė tremtiniams? b) Ką šis Dievo pažadas reiškia mums? (Taip pat skaityk rėmelį „Metas, kai bus atkurta visa“.)

³³ Kaip jau kalbėjome, „metas, kai bus atkurta visa“, prasidėjo 1914­-aisiais, į sostą sėdus Jėzui Kristui, Karaliui iš Dovydo linijos (Ez 37:24). Netrukus baigėsi daugelį amžių trukusi dvasinė nelaisvė ir Kristus, Jehovos įgaliotas, ėmė prie savo Tėvo telkti doraširdžius žmones. Ar šį darbą Kristus jau užbaigė? Tikrai ne. Tas didingas užmojis bus vykdomas ir ateityje. Ezechielio pranašystėse nušviečiama, kokių įstabių pokyčių galime laukti.

³⁴ Štai kas rašoma Ezechielio 36:35: „Žmonės sakys: ‘Šis nuniokotas kraštas tapo panašus į Edeno sodą, o nusiaubti, apleisti ir sugriauti miestai dabar vėl įtvirtinti ir gyvenami.’“ Kaip tai suprato Ezechielis ir kiti tremtiniai? Veikiausiai jie nemanė, kad gimtinė tikrąja šio žodžio prasme taps Edeno sodu, kokį kadaise Jehova buvo įveisęs (Pr 2:8). Tačiau jie neabejojo Jehovos patikinimu – atkurtas kraštas vėl bus gražus ir derlingas.

³⁵ Ką šis Dievo pažadas reiškia mums? Pažodinio jo išsipildymo nelaukiame, nes kol kas pasaulį valdo Šėtonas. Suprantama, čia kalbama perkeltine prasme. Mes, Jehovos garbintojai, gyvename dvasinės gerovės krašte ir galime našiai darbuotis, atsidėję šventai tarnybai. Šis kraštas pamažu darosi vis panašesnis į rojų. O kas laukia ateityje?

36, 37. Kokie pažadai rojuje išsipildys?

³⁶ Po didžiosios Armagedono kovos Jėzus atkurs žemėje visokeriopą gerovę. Per tūkstantį metų jo vadovaujama žmonija pavers šią planetą rojumi, panašiu į Edeno sodą, kaip Jehovos buvo sumanyta nuo pat pradžių (Lk 23:43). Tada visi žmonės gyvens santarvėje ir sergės  savo žemiškuosius namus. Niekas nebekels pavojaus Dievo kaimenės avims. Pagalvok, kaip bus nuostabu, kai išsipildys šie jo žodžiai: „Sudarysiu su jomis taikos sandorą, apginsiu kraštą nuo piktų laukinių žvėrių, ir jos saugiai gyvens tyruose, miškuose miegos“ (Ez 34:25).

³⁷ Ar įsivaizduoji visa tai? Nebijosi keliauti kur tik patinka. Neužpuls joks gyvūnas, tavo ramybės niekas nesudrums. Net miškų glūdumoje galėsi vienui vienas vaikščioti, gėrėtis didingais medžiais, nebijosi prigulęs numigti.

38. Kuo tave džiugina pranašystė, užrašyta Ezechielio 28:26?

³⁸ Tikrove taps ir šis pažadas: „Jie gyvens saugiai, statys namus, veis vynuogynus. Kai visiems šaipūnams įvykdysiu nuosprendį, jie gyvens ramiai ir žinos, kad aš esu Jehova, jų Dievas“ (Ez 28:26). Taigi nebeliks jokių Jehovos priešų, džiaugsimės tikra taika ir saugumu. Puoselėdami žemę, galėsime rūpintis savo ir artimųjų gerove – statytis jaukius namus, veisti vynmedžių sodus.

39. Kodėl neabejoji, kad visos Ezechielio pranašystės rojuje išsipildys?

³⁹ Ar šie pažadai tik svajonė? Pagalvokime, kaip nuostabiai išsipildė pranašystė, kad „bus atkurta visa“. Nors Šėtonas aršiai priešinosi ir pasaulis skendėjo aklinoje tamsoje, Jėzus, Dievo įgalintas, jo garbintojus subūrė į bendruomenę. Galime neabejoti: visa, kas per Ezechielį pažadėta, Jehova ištesės.