Pragyvenimas įvairiose šalyse brangsta ir tai labai apsunkina daugelio žmonių gyvenimą. Ne išimtis – ir Jehovos liudytojai. Tačiau jie nepuola į neviltį ir guodžiasi mintimi, kad Jehova, kaip yra pažadėjęs, niekada nepaliks ir neapleis savo ištikimų tarnų (Hebrajams 13:5). Kad savo žodžio laikosi, Dievas jau įrodė ne sykį. Pažiūrėkime, kaip Jehova padėjo mūsų bendratikiams Filipinuose – šalyje, kur iki pat šiol dauguma gyventojų gyvena dideliame skurde. Aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose šalis išgyveno itin sunkų laikotarpį.

 „Kartais tiesiog verkdavau, nes nebuvo ką valgyti, – pasakoja sesė Viki. a – Būdavo dienų, kai turėjome tik ryžių, druskos ir vandens.“ Brolis Florensijus negalėjo rasti darbo. Jis prisimena: „Turėjau trejus marškinius ir trejas kelnes, kurias paeiliui vilkėdavau eidamas tiek į sueigas, tiek į didžiuosius teokratinius sambūrius.“ Kaip tie bendratikiai išgyveno? Kas padėjo jiems likti dvasiškai stipriems? Ir kaip jų pavyzdys gali padėti mums, kai susiduriame su sunkumais?

 Jehovos liudytojai Filipinuose buvo įsitikinę, kad Jehova nepaliks jų bėdoje ir jais pasirūpins (Hebrajams 13:6). Taip ir buvo. Dievas jais pasirūpindavo taip, kaip jie net nesitikėdavo. Štai sesė Sesilė pasakoja: „Pusryčiams išsivirėm paskutinį puodelį ryžių, ir daugiau mūsų keturių asmenų šeima nieko neturėjo. Taigi meldėme Jehovos, kad pasirūpintų mūsų šios dienos poreikiais. Kol sėdėjome ir valgėme pusryčius, atvyko vienas brolis ir atvežė 5 kilogramus ryžių. Apsiverkėme iš laimės ir dėkingumo Jehovai už tokią netikėtą dovaną. Ir turiu pridurti, kad tokių situacijų buvo ne viena.“

 Jehovos tarnams labai padėjo ir Biblijoje užrašyta gyvenimiška išmintis (Patarlių 2:6, 7). Sesė Arselita, kuri buvo neseniai pasikrikštijusi ir tuo metu dar netekėjusi, prislėgta ekonominių sunkumų meldė Jehovą pagalbos. Skaitydama Bibliją ji apmąstė Patarlių 10:4 užrašytus žodžius: „Tingi ranka nuskurdina, o darbšti pelno turtus.“ Jai gimė mintis užsisodinti daržą. „Jehova mano pastangas palaimino, – sako sesė. – Užsiauginau užtektinai maisto, o pardavusi tai, kas liko, galėjau padengti transporto išlaidas.“

 Broliams taip pat trūko lėšų, už kurias galėtų nupirkti sklypą ar pastatyti Karalystės salę. Bet tai jiems nesutrukdė rinktis drauge ir, kaip raginama Biblijoje, būti vieni kitiems dėmesingiems (Hebrajams 10:24, 25). Prie pasikeitusių aplinkybių jie prisitaikė. Štai sesė Debora pasakoja: „Maždaug šešiese rinkdavomės varganame namelyje, kurį mes su kita pioniere, mano tarnybos partnere, pastatėme. Stogui naudojome nipos palmių šakas, sienoms – kokospalmių šakas, o sėdynėms – palmių kamienus.“

 Tačiau dažniausiai broliai ir sesės rinkdavosi privačiuose namuose. „Mūsų mažytis namelis buvo suręstas iš žolių ir bambuko, – pasakoja sesė Virdžinija. – Kiekvieną šeštadienį turėdavome išnešti baldus, kad būtų užtektinai vietos rytojaus sueigai.“ Kitame name, kur vykdavo sueigos, varvėjo stogas. „Kai lydavo, – pasakoja brolis Noelis, – turėdavome apsistatyti kibirais. Bet niekam tai per daug netrukdydavo, nes džiaugėmės, kad esame kartu su savo dvasine šeima.“

 Nepriteklius neužgesino brolių ir sesių uolumo tarnyboje. Lindina, gyvenanti Negroso saloje, pasakoja: „Kadangi tėtis vienintelis dirbo ir išlaikė didelę mūsų šeimą, ne visada užtekdavo pinigų transportui. Taigi į skelbimo teritoriją dažnai keliaudavome pėsčiomis. Ir buvo labai smagu, nes mūsų buvo daug! Be to, žinojom, kad mūsų pastangas labai vertina Jehova.“

 Ypač nelengva buvo pasiekti atokias kalnų vietoves, nes viešasis transportas ten važiuodavo labai retai arba išvis nevažiuodavo. Estera, gyvenanti Lusono saloje, pasakoja: „Mūsų 6–12 asmenų grupelė keldavosi labai anksti, nes reikėdavo nueiti nemažai kilometrų. Visą dieną praleisdavom skelbimo tarnyboje. Drauge pasiimdavome jau iš anksto pagaminto maisto ir medžių šešėlyje papietaudavome. Kai kurie nieko neturėdavo, bet vis tiek su mumis keliaudavo. „Nesijaudinkit, maisto užteks visiems“, – sakydavom jiems.“

 Jehova dosniai laimino pasiaukojamą savo tarnų dvasią. 1970-aisiais Filipinuose buvo 54 789 skelbėjai. O štai jau 1989-aisiais skaičius buvo išaugęs kone dvigubai – iki 102 487. 2023 metais gerosios naujienos skelbėjų skaičius Filipinuose siekė net 253 876.

 Nors ir buvo sunku ekonomiškai, dvasiškai Jehovos liudytojai klestėjo. „Vargas neatskyrė mūsų nuo Jehovos“, – tikina brolis Antonijus. Sesė Fė Abad sako: „Susidūrę su ekonominiais sunkumais, mudu su vyru glaudėmės prie Jehovos. Paprastas, kuklus gyvenimas turi ir savo džiaugsmų. Džiaugiamės, kad mūsų vaikai irgi išmoko pasitikėti Jehova.“

 „Kai tarnauji Jehovai, neturtas nėra didelė problema, – sako sesė Liusila, gyvenanti Samaro saloje. – Jei mums svarbiausia tarnystė Dievui, išmokstame būti patenkinti tuo, ką turime, ir daug lengviau į gyvenimą žiūrėti pozityviai. Labai džiaugiausi matydama, kaip mano studijuotojai vis geriau pažįsta Jehovą ir kaip vėliau stoja į pionierių gretas.“

 Nežinome, kokie sunkumai gali užgriūti ateityje, todėl verta turėti omenyje brolio Rodolfo, tarnaujančio bendruomenės vyresniuoju, pasakytus žodžius: „Per visą tą sunkų laikotarpį, aštuntajame ir devintajame dešimtmečiuose, jaučiau Jehovos ranką. Nors turėjau labai mažai pinigų, niekada nesijaučiau apleistas. Jehova manimi gerai rūpinosi. Gyvenu patį geriausią gyvenimą jau dabar ir nekantriai laukiu tikrojo gyvenimo rojuje“ (1 Timotiejui 6:19).