Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui didelė dalis Europos gulėjo griuvėsiuose. Nors Jehovos liudytojai drauge su kitomis kalinių grupėmis buvo išvaduoti iš nacių koncentracijos stovyklų, gyvenimas vis tiek nebuvo lengvas. Kaip ir kitiems žmonėms, Jehovos liudytojams trūko maisto, drabužių, kitų būtinų dalykų, daugelis neturėjo kur gyventi. Sesė Karin Hartung prisimena: „Būstų trūkumas buvo labai didžiulis. Tie, kas turėjo nuosavą būstą, arba priimdavo į namus giminaičius, arba išnuomodavo kambarius kitiems.“ Sesė Gertrūda Pėcinger, kuri septynerius su puse metų praleido koncentracijos stovyklose, išėjusi į laisvę kurį laiką gyveno įrankių sandėliuke ir miegojo ant kėdės. a

 Ko mūsų broliai ėmėsi, kad padėtų savo bendratikiams karo nualintuose kraštuose? Ir ko mes galime pasimokyti iš tų, kurie gyveno tais nelengvais pokario metais?

 Kai tik buvo įmanoma, Jehovos organizacija iškart ėmė teikti pagalbą bendratikiams Europoje. Neitanas Noras ir Miltonas Henšelis, tuo metu tarnavę pagrindiniame biure, nusprendė aplankyti tenykščius brolius ir išsiaiškinti, kokios pagalbos jiems reikia. 1945 m. lapkričio ir gruodžio mėnesiais jie aplankė bendratikius Anglijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje ir Norvegijoje. Brolis Noras rašė: „Pirmą kartą pamatėme, kiek daug žalos karas padarė šiam žemynui.“

 Atvykti į Vokietiją tuo metu brolis Noras negavo leidimo. Tačiau broliui Ėrichui Frostui, kuris prižiūrėjo Vokietijos filialo veiklą, pavyko išvykti iš šalies ir susitikti su broliu Noru. b Ėrichas vėliau rašė: „Brolis Noras davė mums praktiškų patarimų ir pažadėjo atsiųsti materialinę pagalbą – maisto ir drabužių. Netrukus Vokietiją pasiekė didžiulės siuntos su miltais, taukais, avižų dribsniais ir kitais maisto produktais. Broliai iš kitų šalių taip pat atsiuntė mums didelių dėžių su kostiumais, batais, apatiniu trikotažu ir kitais drabužiais.“ Sulaukę pagalbos bendratikiai buvo tokie dėkingi, kad net negalėjo sulaikyti ašarų. „Ir tai nebuvo vienkartinis atvejis, – rašoma vienoje ataskaitoje. – Siuntos su humanitarine pagalba keliavo ištisus dvejus su puse metų.“ c

 Gyvenimo sąlygoms Europoje pamažu gerėjant, mūsų broliams ir sesėms visų svarbiausia buvo ir toliau ištikimai tarnauti Jehovai. Kas jiems padėjo?

 Jie laikėsi gerų dvasinės veiklos įpročių (Efeziečiams 5:15, 16). Karo metais broliams ir sesėms buvo labai nelengva gauti biblinės literatūros ir užsiimti įprasta dvasine veikla. Karui pasibaigus vėl reguliariai imta rengti sueigas, suaktyvėjo ir evangelizacijos darbas. Austrijoje gyvenantis brolis Jurgenas Rundelis prisimena: „Biuletenyje „Informatorius“ d buvome raginami grįžti prie įprastos dvasinės veiklos, tą patį daryti mus ragino ir keliaujantieji prižiūrėtojai. [...] Dėmesį sutelkėme į Jehovą, Jėzų, asmenines Biblijos studijas ir tarnybą. Nebuvo televizijos ar kitų blaškančių dalykų.“

 Sesė Ulrikė Krolop pasakoja: „Pamenu, labai džiaugiausi galėdama giliai ištyrinėti kokią nors biblinę temą. Gerą pavyzdį rodė mano vyras – kaskart, kai gaudavom naują Sargybos bokšto numerį, visus reikalus jis pastumdavo į šalį ir sėsdavo studijuoti.“ Anksčiau cituota Karin sako: „Per karą pamatėme, kaip greitai gali netekti viso savo turto. Tačiau dvasinio maisto visada turėjome, kad ir ne itin daug. Jehova išties rūpinosi savo ištikimais tarnais.“

 Jie iškart grįžo į tarnybą (Mato 28:19, 20). Karo metu Jehovos tarnų laisvė kalbėti su kitais apie Bibliją buvo suvaržyta. Tačiau, kaip pasakoja brolis Frydhelmas, po karo „visi iškart grįžo į tarnybą“. Ulrikė prisimena: „Liudytojas, kuris paskelbė gerąją naujieną mano vyro šeimai, buvo ką tik išėjęs iš koncentracijos stovyklos ir dar tebevilkėjo uniformą! Skelbti jis pradėjo tučtuojau.“ Jurgenas sako: „Pasibaigus karui kone kiekvienas buvo nusiteikęs uoliai darbuotis. Daugybė jaunų brolių ir sesių ėmėsi visalaikės tarnybos.“

 „Gyvenimo sąlygos subombarduotuose miestuose buvo siaubingos“, – prisimena Ulrikė. Daugelis žmonių gyveno apgriuvusiuose namuose. Kaip Jehovos liudytojai juos surasdavo? Ulrikė sako: „Žiūrėdavome, kur šviečia kokia šviesa ar kur iš dūmtraukio rūksta dūmai.“

 Jie vienas kitą drąsino (1 Tesalonikiečiams 5:11). Karo laikotarpiu daugelis Jehovos liudytojų kentė žiaurų elgesį. Tačiau karui pasibaigus jie stengėsi negyventi praeitimi ir nesusitelkė į patirtus sunkumus. Jie vienas kitą drąsino ir stiprino. Broliai žinojo, kad tikėjimo išmėginimai padarė juos stipresnius, ir tai teikė jiems džiaugsmo (Jokūbo 1:2, 3). Johanesas, šiuo metu gyvenantis Jungtinėse Valstijose, sako: „Mūsų rajono prižiūrėtojas, pats kalėjęs koncentracijos stovyklose, mums papasakojo daugybę istorijų, kaip Jehova padėjo savo tarnams. Tai mus labai padrąsino.“

 Karui pasibaigus broliai ir sesės ir toliau stiprino savo ryšį su Jehova. „Jie vis prisimindavo, kaip Jehova palaikė juos koncentracijos stovyklose ir atsakė į jų maldas“, – sako Johanesas. Kaip minėta, atgavę laisvę liudytojai stengėsi laikytis gerų dvasinės veiklos įpročių – kasdien skaitė Bibliją, lankė krikščionių sambūrius, uoliai dirbo evangelizacijos darbą. Sesė Elizabet 1946-aisiais dalyvavo kongrese Niurnberge. Ji prisimena: „Daugelis kongreso dalyvių buvo labai sulysę ir silpni. Tačiau pasakodami apie savo gyvenimą jie tiesiog liepsnojo dvasia“ (Romiečiams 12:11).

 Jie nesitraukė nuo savo bendratikių (Romiečiams 1:11, 12). Karo metais Jehovos liudytojai negalėjo laisvai bendrauti vienas su kitu. Karin sako: „Vienas kitą jie aplankydavo labai retai, nes bijojo savo bendratikius išduoti.“ Po karo situacija visiškai pasikeitė. „Broliai viską darė kartu, – sako Frydhelmas. – Žinoma, visų svarbiausia jiems buvo lankyti sueigas ir dalyvauti tarnyboje.“

 Dytrichas, vyresnysis iš Vokietijos, prisimena: „Tuo metu automobilį turėjo tik vienas kitas, taigi į sueigas eidavom pėsčiomis. Bet eidavom ne po vieną, o grupelėmis. Kadangi kartu praleisdavom daug laiko, mūsų tarpusavio ryšys tapo labai stiprus. Jautėmės kaip šeima.“

 Šiandien Jehovos tarnai taip pat patiria įvairių sunkumų: kenčia nuo stichinių nelaimių, ligų, karo, persekiojimų, ekonominių problemų (2 Timotiejui 3:1). Tačiau mums nereikia pernelyg nerimauti. Kodėl? Nacistinėje Vokietijoje gyvenusių brolių ir sesių pavyzdys primena, kad Dievas niekada mūsų neapleis. Tad turėkime tokią pat nuostatą kaip apaštalas Paulius. Jis rašė: „Galime juo visiškai pasitikėti ir sakyti: ‘Jehova mano padėjėjas, aš nebijosiu. Ką gali padaryti man žmogus?’“ (Hebrajams 13:6).