Kai kas galbūt mano, jog mokslo žinias vertinantis žmogus pasirinktų evoliuciją, religingas – sukūrimą.

 Bet ne visada.

 Reikia pasakyti, jog daugelis išsilavinusių visuomenės narių, tarp jų ir nemažai mokslininkų, evoliucijos teorijos pagrįstumu abejoja.

 Štai ką pasakoja entomologijos profesorius Gerardas, kuriam koledže buvo dėstoma evoliucijos teorija: „Kai reikėdavo atsiskaityti, dėstytojams sakydavau tą, ką jie norėdavo girdėti, bet pats tuo netikėjau.“

 Kodėl net kai kuriems mokslą vertinantiems žmonėms sunku patikėti, kad gyvybė atsirado evoliucijos keliu? Kad rastume atsakymą, apsvarstykime du klausimus, gluminančius daugelį mokslininkų: 1) iš kur gyvybė atsirado? 2) kaip gyvi organizmai vystėsi?

 KAI KAS TEIGIA. Gyvybė atsirado savaime iš negyvos materijos.

 KODĖL TOKS ATSAKYMAS TENKINA NE VISUS? Dar niekada mokslininkai tiek daug nežinojo apie gyvų organizmų cheminę bei molekulinę sandarą, vis dėlto jie negali tiksliai apibrėžti, kas yra gyvybė. Negyvą materiją nuo pačios paprasčiausios gyvos ląstelės skiria didžiulė praraja.

 Kokios sąlygos buvo Žemėje prieš milijardus metų, mokslininkai gali tik spėlioti. Jų nuomonė, kur atsirado gyvybė, skiriasi. Vieni galvoja, jog tam galėjo susidaryti sąlygos ugnikalnyje arba vandenyno dugne. Kitų įsitikinimu, pirmiausia pagrindiniai gyvybės komponentai atsirado kažkur visatoje ir į Žemę pateko su meteorais. Bet į klausimą, kaip užsimezgė gyvybė, taip ir lieka neatsakyta; visa tik nukeliama iš Žemės į kosmosą.

 Mokslininkai daro prielaidą, jog kažkada turėjo egzistuoti molekulės su pirmine genetine medžiaga. Jos veikiausiai atsirado savaime iš inertinės medžiagos ir ėmė save kopijuoti. Tačiau nerandama įrodymų, kad tokios molekulės kada nors egzistavo, ir mokslininkai jų nesugeba sukurti net laboratorijoje.

 Gyvi organizmai yra unikalūs tuo, kad kaupia ir apdoroja informaciją. Ląstelės jose esantį genetinį kodą perskaito ir paverčia komandomis, be to, dalydamosi perduoda savo kopijoms. Kai kurie mokslininkai genetinį kodą prilygina kompiuterio programinei įrangai, o ląstelės cheminę sudėtį – jo techninei daliai. Bet iš kur atsirado genetinė informacija, evoliucijos teorija paaiškinti negali.

 Ląstelės gyvybei palaikyti būtini baltymai. Elementari baltymų molekulė susideda iš šimtų amino rūgščių, susivijusių tam tikra seka. Be to, kad baltymo molekulė būtų naudinga, ji turi įgyti tam tikrą trimatį pavidalą. Kai kurie mokslininkai daro išvadą, jog tikimybė, kad savaime susidarytų bent viena baltymų molekulė, yra beveik lygi nuliui. „Kadangi ląstelei funkcionuoti reikia tūkstančių skirtingų baltymų, – rašo fizikas Polis Deivisas (Paul Davies), – neįtikėtina, kad jie galėjo susidaryti savaime.“

 IŠVADA. Po dešimtmečius trukusių tyrimų beveik visose mokslo srityse įrodyta viena – gyvybė atsiranda tik iš jau egzistuojančios gyvybės.

 KAI KAS TEIGIA. Vykstant atsitiktinėms mutacijoms ir natūraliajai atrankai, iš pirmo gyvo organizmo pamažu išsivystė įvairūs gyvūnai, tarp jų ir žmogus.

 KODĖL TOKS ATSAKYMAS TENKINA NE VISUS? Kai kurios ląstelės sudėtingesnės už kitas. Kaip teigia vienas šaltinis, tai, kad paprastesnės ląstelės galėjo virsti sudėtingesnėmis, „dažnai laikoma antra didžiąja evoliucijos mįsle po gyvybės atsiradimo“.

 Mokslininkai atrado, jog kiekvienos ląstelės viduje yra sudėtingas mechanizmas, sudarytas iš baltymų molekulių. Jis atlieka įvairiausias užduotis: transportuoja maisto medžiagas ir verčia jas energija, atstato pažeistas ląstelės dalis, perduoda informaciją ląstelės viduje. Ar atsitiktinės mutacijos ir natūralioji atranka galėjo sąlygoti tokių sudėtingų mechanizmų susidarymą ir funkcionavimą? Daugeliui toks požiūris nepriimtinas.

 Tiek žmonės, tiek visi kiti gyvūnai išsivysto iš vienintelio apvaisinto kiaušinėlio. Embriono ląstelės dauginasi ir ilgainiui pasiskirsto, įgaudamos skirtingą formą, kad, iš jų susidarius tam tikram organui, šis galėtų atlikti jam skirtas funkcijas. Evoliucijos teorija negali paaiškinti, iš kur kiekviena ląstelė „žino“, kuo tapti ir kur „nueiti“ organizmo viduje.

 Dabar mokslininkai supranta, jog tam, kad iš vienos rūšies gyvūno išsivystytų kitos rūšies gyvūnas, ląstelės viduje būtini pokyčiai molekuliniame lygyje. Ir jeigu net jiems nepavyksta praktiškai parodyti, kaip savaime atsiranda net pati paprasčiausia ląstelė, argi tikėtina, kad, vykstant atsitiktinėms mutacijoms ir natūraliajai atrankai, mūsų planetoje galėjo atsirasti tiek įvairiausių gyvūnų? Biologijos profesorius Maiklas Bihis (Michael Behe) apie gyvūnų sandarą sako, kad nors tyrimais „atskleista, kokia ji neįtikėtinai sudėtinga, nė kiek nepažengta į priekį bandant išsiaiškinti, kaip tokia sistema galėjo atsirasti dėl aklo atsitiktinumo“.

 Žmonės yra sąmoningos, gebančios mąstyti būtybės, kurioms būdingos moralinės savybės, kaip antai dosnumas, pasiaukojimas ir suvokimas, kas gera ir kas bloga. Atsitiktinėmis mutacijomis ir natūraliąja atranka šių unikalių žmogaus savybių paaiškinti neįmanoma.

 IŠVADA. Nors daug kas atkakliai laikosi nuomonės, kad gyvybės atsiradimas evoliucijos būdu – neginčytinas faktas, šios teorijos teiginiai apie gyvybės kilmę ir vystymąsi tenkina ne visus.

 Apsvarstę argumentus už ir prieš, daugelis prieina išvadą, kad gyvybė yra aukštesnio intelekto darbo vaisius. Štai kad ir filosofijos profesorius Antonis Flu (Antony Flew) vienu metu buvo žymus ateizmo propaguotojas. Įsigilinęs į tai, kokie stulbinamai sudėtingi gyvi organizmai ir fizikos dėsniai visatoje, Flu pakeitė nuomonę. Turėdamas omenyje jau senovėje taikytą samprotavimo metodą, jis rašė: „Visada turime įsiklausyti į argumentus, kad ir prie kokios išvados jie vestų.“ Būtent argumentai profesorių Flu ir įtikino, kad egzistuoja Kūrėjas.

 Panašią išvadą padarė ir straipsnio pradžioje cituotas entomologas Gerardas. Nepaisant aukštojo išsilavinimo ir pasiekimų entomologijos srityje, jis pasakė: „Nemačiau jokių įrodymų, kad gyvybė atsirado atsitiktinai iš negyvosios materijos. Tvarka ir sudėtingumas gyvojoje gamtoje mane įtikino, kad turėjo būti Didysis Planuotojas, arba Konstruktorius.“

 Kaip, tyrinėdami meno kūrinius, pažįstame menininką, taip Gerardas, tyrinėdamas gamtą, įžvelgė Kūrėjo savybes. Be to, skyrė laiko pasigilinti į Bibliją – knygą, kuri padeda pažinti Kūrėją (2 Timotiejui 3:16). Jis rado logiškus atsakymus į klausimus apie žmonijos praeitį ir praktiškų patarimų, kaip spręsti problemas, su kuriomis susiduriame šiandien. Todėl įsitikino, jog Biblija irgi yra padiktuota aukštesnio intelekto.

 Kaip pastebėjo Gerardas, Biblijos atsakymai verti dėmesio. Kodėl nepasigilinus į šią knygą ir jums?