Biblijos tiesas ir mokymus branginu nuo pat jaunumės. Troškau paaukoti savo gyvenimą Jehovai ir pasikrikštyti. Tą padariau trylikos. Kai man buvo keturiolika, brolis Helje Linkas a pasiteiravo, ar nenorėčiau pamėginti pionierės tarnybos. Mūsų pokalbį prisimenu iki šiol. Tiesa, nors mama su tėte tarnavo laikinaisiais pionieriais (dabar pagalbiniai pionieriai), apie reguliaraus pionieriaus tarnybą neturėjau jokio supratimo. Tačiau brolio Linko klausimas įžiebė manyje troškimą dėl Jehovos nuveikti daugiau.

 1974 metais šalyje prasidėjo politiniai neramumai. Daugybė žmonių buvo įkalinti ar net nužudyti. Po kurio laiko mes jau nebegalėjome skelbti po namus, rinkdavomės tik mažomis grupėmis. Mane, brolį ir seseris tėvai ėmė ruošti būsimiems persekiojimams. Kad geriau suprastume, ką reiškia būti neutraliems, su mumis jie aptarė įvairius Biblijos principus. Įsitikinome, kad jei būsime tardomi, Jehova tikrai mums padės – duos minčių, ką atsakyti, ir įžvalgos, kada geriau patylėti (Mato 10:19; 27:12, 14).

 Baigusi mokyklą įsidarbinau Etiopijos avialinijose. Vieną rytą atėjusi į darbą sulaukiau bendradarbių sveikinimų. Pasirodo, mane išrinko parado, vyksiančio per vieną valstybės šventę, vedle. Aš nedelsdama pasikalbėjau su savo viršininku ir pasakiau, kad šventėje nedalyvausiu, nes esu krikščionė ir noriu likti politiškai neutrali.

 Kitą dieną, kai dirbau oro uoste, iš tolo pamačiau ginkluotus vyrus, einančius bilietų kasos link. Pamaniau, kad ateina suimti kažko, kas bando pabėgti iš šalies. Tačiau jie bedė pirštu į mane! Ko jie iš manęs nori?! Tą dieną mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis.

 Kareiviai nusivedė mane į kabinetą ir tardė kelias valandas. „Kas finansuoja Jehovos liudytojus? Ar dirbi Eritrėjos liaudies išsivadavimo frontui? Ar tu arba tavo tėvas dirbate Jungtinių Valstijų vyriausybei?“ – klausinėjo jie. Stebėjausi, kad tokioje įtemptoje situacijoje jaučiausi labai rami. Supratau, kad tik Jehovos dėka (Filipiečiams 4:6, 7).

 Po tardymo kareiviai nuvežė mane į kažkokį namą, perdarytą į kalėjimą. Mane uždarė į 28 kvadratinių metrų kambarį, kuriame jau buvo 15 jaunų moterų, įkalintų už politinę veiklą.

 Tą naktį gulėjau ant plikų grindų, vilkėdama savo darbinę uniformą, ir galvojau apie tėvus, brolį ir seses. Tikriausiai jie dėl manęs nerimauja. Jie žinojo, kad esu suimta, bet nenutuokė, kur esu. Meldžiau Jehovą, kad padėtų namiškiams išsiaiškinti, kur mane laiko.

 Kitą rytą atsibudusi pamačiau jauną sargybinį – jis pasirodė besąs pažįstamas. „Aster, ką tu čia veiki?“ – nustebęs paklausė. Paprašiau jo nueiti pas mano šeimą ir pasakyti, kur esu. Vėliau, tą pačią dieną, gavau iš tėvų siuntinuką su maistu ir drabužiais. Sargybinis tėvus aplankė! Jehova atsakė į mano maldą. Supratau, kad nesu viena.

 Man neleido turėti Biblijos nei jokių kitų leidinių, o tėvams ir draugams buvo uždrausta mane lankyti. Tačiau Jehova manęs nepaliko – stiprybės teikė per kitas kalines. Kasdien kalbėjau su jomis apie Dievo Karalystę ir Biblijos tiesos padarė joms didelį įspūdį. Jos ne sykį man sakė: „Mes kovojame už žmonių valdžią, o tu – už Dievo. Tad net jei tau grasintų mirtimi, nepasiduok!“

 Kartkartėmis sargybiniai išsivesdavo kalines apklausti ir jas sumušdavo. Vieną vakarą, kai jau buvo maždaug 11 valanda, jie išsivedė ir mane. Tardymo kambaryje jie pažėrė man visokių kaltinimų. Sakė, kad nepalaikau vyriausybės. O kai nesutikau pakartoti politinio šūkio, du sargybiniai mane sumušė. Tokį terorą teko kęsti net kelis kartus. Kaskart karštai melsdavausi Jehovai ir jaučiau jo paramą.

 Po trijų mėnesių vienas sargybinis atėjęs pasakė, kad esu laisva. Aš, aišku, apsidžiaugiau, bet sykiu ir kiek nuliūdau, nes man patiko pasakoti apie Dievo Karalystę kartu kalinčioms moterims.

 Praėjo keli mėnesiai. Vieną dieną, kai manęs nebuvo namie, prisistatė kareiviai ir suėmė abi mano seseris ir brolį. Visi jie buvo dar tik paaugliai! Tada nusprendžiau, kad reikia bėgti iš šalies. Pagalvojus, kad vėl teks išsiskirti su šeima, darėsi negera, tačiau mama mane ramino, ragino būti drąsia ir pasitikėti Jehova. Netrukus jau lipau į lėktuvą, skrendantį į Jungtines Valstijas. Tą patį vakarą pas mus atėjo kareiviai, kad vėl mane suimtų. Neradę namuose nuskubėjo į oro uostą. Bet kai ten atvyko, lėktuvas jau buvo pakilęs.

 Atskridau į Merilandą. Čia mane pasitiko Heivudas ir Džoana Vordai – misionierių pora, kuri vedė studijas mano tėvams. Po penkių mėnesių pasiekiau savo tikslą – tapau pioniere. Su savo tarnybos partnere, Vordų dukra Sindi, evangelizacijos darbe patyrėme daug smagių akimirkų.

 1979-ųjų vasarą lankiausi Betelyje Niujorke ir ten sutikau Veslį Parkerį. Pamačiau, kad jis turi daug puikių savybių ir dvasinių tikslų. 1981 metais susituokėme. Persikėliau gyventi į Betelį Volkilyje, Niujorko valstijoje. Iš pradžių tvarkiau kambarius ir dirbau cheminio valymo skyriuje. Paskui darbavausi su MEPS komanda kompiuterių skyriuje. Betelyje galėjau visas savo jėgas atiduoti Jehovai. Be to, čia susipažinau su broliais ir sesėmis, kurie tapo draugais visam gyvenimui.

 Vis dėlto man nuolat nedavė ramybės mintis, kad mano namiškiai, likę Etiopijoje, kenčia aršų priešiškumą. Sesės ir brolis tebebuvo kalėjime. b Mama turėjo kasdien gaminti ir pristatyti jiems maistą, nes kalinių niekas nemaitino.

 Per visą tą įtemptą laikotarpį Jehova man buvo tvirčiausias ramstis. Taip pat nuoširdžios paguodos ir palaikymo sulaukiau iš Betelyje tarnaujančių bendratikių (Morkaus 10:29, 30). Sykį brolis Džonas Butas c man pasakė: „Mes taip džiaugiamės, kad tu tarnauji Betelyje. Esi čia, nes Jehova tave laimina.“ Šie šilti žodžiai mane įtikino, kad Jehova palaimino mano sprendimą bėgti iš Etiopijos ir kad jis pasirūpins mano šeima.

 1989-ųjų sausį sužinojau, kad laukiuosi. Ši žinia mums abiem buvo netikėta. Tačiau per kelias dienas su ja apsipratome ir širdį užplūdo džiaugsmas. Vis dėlto galvoj sukosi mintys: ar mokėsime tinkamai auklėti vaikus? kur gyvensime? kaip užsidirbsime pragyvenimui išvykę iš Betelio?

 1989 metų balandžio 15 dieną susikrovėme daiktus į automobilį ir išvažiavome į Oregoną. Čia ketinome tarnauti pionieriais. Tačiau mums atvykus kai kurie draugai iš geriausių paskatų ėmė mus nuo šios tarnybos atkalbinėti. Aišku, netrukus turėjau gimdyti, o ir lėšų daug neturėjome. Tad ką gi daryti? Kaip tik tuo metu mūsų bendruomenę lankė rajono prižiūrėtojas Gajus Pirsas d su žmona Peni. Jie mus padrąsino ir paskatino savo ketinimo neatsisakyti. Taigi ėmėmės pionieriškos tarnybos ir tikėjome, kad Jehova mums padės (Malachijo 3:10). Visalaikės tarnybos nenutraukėme nei gimus pirmagimiui Lemueliui, nei kai susilaukėme antro sūnaus Džeidono.

 Reikia pasakyti, kad dėl tokio sprendimo labai džiaugiamės. Pionieriaudami turėjome galimybę Biblijos tiesų mokyti ne tik žmones, bet ir savo sūnus (Pakartoto Įstatymo 11:19). Tačiau kai gimė trečias sūnus Džeifetas, tarnybą nusprendėme kuriam laikui nutraukti (Michėjo 6:8).

 Supratome, kad mūsų, tėvų, pareiga yra padėti sūnums užmegzti kuo artimesnį ir stipresnį ryšį su Jehova. Todėl stengėmės, kad šeimos dvasinio ugdymo valandėlės būtų įdomios ir vaikai jų nekantriai lauktų. Kai sūnūs dar buvo nedidukai, visi drauge skaitydavome pasakojimus iš knygų „Klausykite Didžiojo Mokytojo“ (Listening to the Great Teacher) ir Mano biblinių pasakojimų knyga. Kai kurias istorijas netgi suvaidindavome. Kadangi buvau vienintelė moteris namuose, kai vaidinome istoriją apie Jezabelę, man teko jos vaidmuo. Berniukams buvo labai smagu nustumti mane nuo sofos ir paskui vaidinti šunis. Be šeimos dvasinio ugdymo vakaro, Veslis stengėsi studijuoti Bibliją ir su kiekvienu berniuku atskirai.

 Labai mylėjome savo sūnus ir meldėme, kad šeimos ryšiai būtų kuo stipresni. Vaikams ūgtelėjus mokėme juos praktinių įgūdžių. Jie plaudavo indus, tvarkydavo savo kambarius, skalbdavo drabužius. Be to, išmokiau juos gaminti.

 Mokėsi ne tik vaikai – mes, tėvai, irgi daug ko išmokome. Būdavo, kartais į ką nors pernelyg audringai sureaguodavome ar vienas kitam arba sūnums pasakydavome nemalonių žodžių. Tada stengdavomės būti nuolankūs ir vieni kitų atsiprašydavome.

 Į svečius vis pasikviesdavome bendratikių iš bendruomenės. Pas mus lankydavosi beteliečiai, misionieriai, rajono prižiūrėtojai, taip pat broliai ir sesės, tarnaujantys ten, kur didesnis poreikis (Romiečiams 12:13). Kai bendraudavome su svečiais, vaikų neišsiųsdavome į kitą kambarį pažaisti. Jie sėdėdavo drauge ir su malonumu klausydavosi brolių ir sesių pasakojimų. Neretai iš pokalbių jie atsimindavo daugiau detalių, nei mudu su Vesliu.

 Su Vesliu stengėmės, kad tarnauti Jehovai būtų smagu. Kadangi mums patinka keliauti, keliones planuodavome iš anksto – atidėdavome tam pinigų ir taupydavome atostogų dienas. Nuvykę į kokią nors šalį, aplankydavome vietinį filialą, nueidavome į sueigas, išeidavome į tarnybą su vietos bendratikiais. Šitaip dar labiau pamilome mūsų pasaulinę broliją, stiprėjo ir tarpusavio saitai.

 Pastebėjome, kad mūsų apylinkėje gyvena nemažai ispanakalbių žmonių, bet su gerąja žinia juos retai kas aplanko. Tad nors berniukai dar buvo nedideli, paklausiau brolio Pirso, ką jis manytų, jei mūsų šeima pereitų į ispanakalbių bendruomenę. Jis plačiai nusišypsojo ir atsakė: „Žvejas eina ten, kur yra žuvų.“ Šitaip padrąsinti perėjome į ispanakalbių bendruomenę Vudberne (Oregono valstija). Ilgainiui pradėjome keletą pažangių Biblijos studijų ir keli studijuotojai pasikrikštijo. Matėme, kaip maža grupelė išaugo ir tapo bendruomene. Visa tai mums suteikė be galo daug džiaugsmo.

 Vienu metu Veslis neteko darbo. Naują darbą rado Kalifornijoje, tad persikraustėme tenai. Dvejiems metams praėjus Lemuelis, Džeidonas ir aš nusprendėme imtis pionieriškos tarnybos. 2007 metais visi kartu dalyvavome pionierių tarnybos kursuose. Po kursų pastebėjome, kad mūsų vietovėje gyvena nemažai arabiškai kalbančių žmonių. Trylika metų darbavęsi su ispanakalbių bendruomene nusprendėme pereiti į arabakalbę. Dabar gerąją naujieną skelbiame arabiškai kalbantiems imigrantams, taip pat dalyvaujame specialiose liudijimo kampanijose kitose šalyse. Iki pat šiol tarnaujame pionieriais arabakalbių bendruomenėje San Diege.

 Mano vyras Veslis yra puikus sutuoktinis ir šeimos galva. Jis labai brangina Jehovos organizaciją. Niekada nesu girdėjusi iš jo nieko bloga apie Betelį ar bendruomenę. Jis visada randa ką gera pasakyti. Jis meldžiasi su manimi ir už mane. O kai iškyla kokių sunkumų, jo maldos suteikia man ramybės ir pastiprina.

 Prisimindami prabėgusias dienas džiaugiamės, kad galėjome imtis visalaikės tarnybos, auginti šeimą, tarnauti pagal poreikį. Patyrėme, kaip Jehova laimina tuos, kas gyvenime jam skiria pirmąją vietą, – mums niekada nieko netrūko (Psalmyno 37:25). Nė kiek neabejoju, kad paskirti savo gyvenimą Jehovai – pats išmintingiausias sprendimas (Psalmyno 84:10).