Gimiau normalus, sveikas kūdikis. Tačiau vieną 1967-ųjų rugpjūčio dieną, kai buvau pusantrų metukų, ėmiau smarkiai karščiuoti. Kitą rytą atsibudau su silpnomis kojomis. Gyvenome Siera Leonės sostinėje Fritaune, tad mane nuvežė į vietinę ligoninę. Tyrimai parodė, kad užsikrėčiau poliomielitu – infekcine virusine liga, sukeliančia paralyžių. Ja dažniausiai suserga vaikai iki penkerių metų. Deja, fizioterapija mano kojų nesustiprino. Galiausiai jos taip nusilpo, kad nebepajėgė išlaikyti kūno svorio. Tėvas sakydavo, kad iš manęs – pusė vaiko. Paeiti negalėjau, galėjau tik šliaužti žeme. Mano savivertė buvo labai menka, jaučiausi niekam tikusi, esanti pačiame žemiausiame sluoksnyje.

 Augau su mama. Gyvenome nedideliame kvartale su keliomis kitomis šeimomis. Visi gyvenome labai skurdžiai. Daugelis žmonių mane mėgo, tačiau man labai trūko tėvo meilės. Kai kurie buvo įsitikinę, kad mano negalia yra raganavimo pasekmė. Buvo tokių, kurie mano mamai patarė palikti mane prie įstaigos, kuri rūpinasi neįgaliais vaikais, durų. Jie sakė, kad tai palengvintų jai didelę naštą. Bet mama tokių patarimų nepriėmė ir rūpinosi manimi iš paskutiniųjų.

 Kadangi negalėjau nei pastovėti, nei paeiti, turėjau šliaužti. Pažeme vilkdama kūną neretai susižalodavau. Kad išvengčiau nubrozdinimų, dėvėjau storus drabužius. Po rankomis pasikišdavau šlepetes – jos man atstojo pirštines. Vėliau gavau specialias medines kaladėles, kurios padėjo dar geriau apsaugoti rankas. Norėdama pajudėti, ištiesdavau rankas, padėdavau kaladėles ant žemės ir visu kūnu pasislinkdavau į priekį. Tada išlenkdavau nugarą ir pirmyn permesdavau kojas. Taip judant stipriai įsitempdavo rankos ir pečiai. Kiekvienas toks „žingsnis“ kainavo labai daug jėgų, todėl retai kada išeidavau už savo kvartalo ribų. Negalėjau lankyti mokyklos, negalėjau žaisti su kitais vaikais. Bijojau, kad jei vieną dieną neteksiu mamos, niekaip neišgyvensiu.

 Meldžiau Dievą, kad jis neleistų man tapti elgeta. Buvau tikra, kad jei su Dievu suartėsiu ir gyvensiu taip, kaip jis tikisi, jis manimi pasirūpins. Taigi vieną 1981-ųjų dieną per didelius skausmus išėjau iš savo kvartalo ir apsilankiau netoliese esančioje bažnyčioje. Jaučiausi nesmagiai, nes žmonės ten mane varstė akimis. Pastorius irgi nebuvo patenkintas mano apsilankymu ir net išbarė mamą, kad atsisėdau kažkieno kito išsipirktame klaupte. Pasakiau sau, kad daugiau niekada ten negrįšiu.

 Vieną 1984-ųjų rytą (tada buvau 18-os) kaip įprastai užlipau į antrą aukštą ir atsisėdau prie lango. Mėgdavau ten sėdėti ir stebėti, kas vyksta lauke. Bet tada kažkodėl nusprendžiau nusileisti žemyn ir išeiti į kiemą. Žmonių paprastai ten nebūdavo, tačiau tąkart kieme sutikau du vyrus. Jie vaikščiojo nuo durų prie durų ir kalbėjosi su žmonėmis apie Bibliją. Jie man papasakojo, kad ateityje laukia nuostabūs laikai ir kad aš būsiu sveika. Taip pat perskaitė Izaijo 33:24 ir Apreiškimo 21:3, 4. Jie davė man spalvotą brošiūrą Gėrėkitės gyvenimu žemėje amžinai! ir pažadėjo sugrįžti ir papasakoti daugiau.

 Kai jie mane aplankė, pasakė, kad kitą kartą pas mane atsives neseniai į šalį atvykusią misionierę Pauliną. Su Paulina labai susidraugavome. Tarp mūsų užsimezgė, galima sakyti, mamos ir dukros ryšys. Mano mama studijoms su mano „naująja mama“ pritarė. Paulina buvo pasiaukojanti, kantri, gera, mylinti ir labai rūpestinga. Ji išmokė mane skaityti. Naudodamasi leidiniu Mano biblinių pasakojimų knyga Paulina po truputį supažindino mane su dangiškuoju Tėvu. Pagaliau pajaučiau tikrą tėvišką meilę, kurios man taip trūko.

 Žinios iš Biblijos suteikė mano gyvenimui daug džiaugsmo. Sykį paklausiau Paulinos, ar galėčiau apsilankyti bendruomenės knygos studijose a. Jos vyko kitame kvartale, vienos Jehovos liudytojos namuose. Paulina, be abejo, apsidžiaugė ir neprieštaravo. Taigi kitą antradienį ji atėjo pas mane ir palaukė, kol nusiprausiu ir apsirengsiu. Ji norėjo, kad mudvi kartu ten nueitume. Kažkas pareiškė, kad Paulina privalo iškviesti man taksi, bet aš atsakiau: „Aš pati ten nueisiu su savo kaladėlėmis.“

 Kai atėjo metas keliauti, mama ir kaimynai įdėmiai mane stebėjo. Eidama per kiemą išgirdau, kaip kažkas iš kaimynų Paulinai piktai šūktelėjo: „Ko tu verti ją ten eiti?“

 Tada Paulina švelniai manęs paklausė: „Džei, ar tu nori ten eiti?“ Tai man buvo proga parodyti, kad pasitikiu Jehova (Patarlių 3:5, 6). Visiems girdint atsakiau: „Taip! Aš pati nusprendžiau ten eiti.“ Kaimynai nutilo ir akimis nulydėjo mane iki kiemo galo. Atrodo, kad jie susiprato – kai išėjau pro vartus, pasigirdo jų palaikymo šūksniai.

 Kokia laiminga jaučiausi būdama sueigoje! Aš ten taip atsigavau! Visi mane priėmė labai šiltai. Niekas manęs nevarstė žvilgsniais. Jaučiausi labai jaukiai. Taigi knygos studijas pradėjau lankyti reguliariai. Netrukus pasiteiravau, ar negalėčiau lankyti ir didesnes sueigas Karalystės salėje. Kaip minėjau, gyvenom labai skurdžiai, turėjau tik dvi sukneles ir vieną porą šlepečių. Bet buvau įsitikinusi, kad Dievo tauta manęs neatstums. Ir tikrai neatstūmė.

 Kad atvykčiau į sueigą, reikėdavo pasistengti. Turėdavau eiti iki gatvės galo ir tada su taksi važiuoti iki kalvos, ant kurios stovėjo Karalystės salė. O jau viršun mane užnešdavo broliai.

 Paragavusi Jehovos gerumo, panorau kuo arčiau prie jo glaustis (Psalmyno 34:8). Apsisprendžiau sueigų niekada nepraleisti. Lietinguoju sezonu į salę dažnai ateidavau peršlapusi ir purvina ir turėdavau persirengti. Bet stengtis išties buvo verta.

 Apie mane buvo rašyta 1985-ųjų „Jehovos liudytojų metraštyje“. Perskaičiusi mano istoriją, viena Jehovos liudytoja iš Šveicarijos vardu Žozet panoro kaip nors man padėti ir atsiuntė rankomis minamą triratį vežimėlį su gražiais purvasaugiais ir spalvotais atšvaitais. Gavusi tokią dovaną, jaučiausi daug oriau. Kai važiuodavau per miestą, vaikai negalėdavo atitraukti akių – sakydavo, kad mano prašmatnus vežimėlis jiems labai patinka. Anksčiau šliaužiau pažeme, o dabar buvau gerbiama, savarankiška, jaučiausi kilniai, jaučiausi kaip karalienė.

 Kadangi gyvenau paprastą ir moraliai tyrą gyvenimą, man nebuvo sunku daryti dvasinę pažangą. Gavusi vežimėlį, galėjau reguliariai dalyvauti tarnyboje. 1986 m. rugpjūčio 9 d. pasikrikštijau. Po krikšto mano gyvenimas pasikeitė taip, kaip net negalėjau pasvajoti. Patyriau, kas yra tikras džiaugsmas ir pasitenkinimas, pakilo mano savivertė, sustiprėjo pasitikėjimas savimi. Ir visi šie pokyčiai – tik dėl to, kad suradau mylintį Tėvą ir žmones, kuriems aš nuoširdžiai rūpiu.

 Norėjau kaip nors atsidėkoti Jehovai ir vis pamąstydavau apie pionierišką tarnybą, tačiau abejojau, ar sugebėsiu (Psalmyno 116:12). Daug dėl to meldžiausi ir visgi nusprendžiau pabandyti. 1988 m. sausio 1 d. pradėjau pionieriauti ir tęsiu šią tarnystę iki pat šiol. Kiek džiaugsmo tai teikia! Mylintys broliai ir sesės kas mėnesį padeda man pasiekti savo tikslą. Aiškiai matau, kaip Jehova per šventąją dvasią mane palaiko (Psalmyno 89:21).

 Pradėjus tarnauti pioniere, mano gyvenimo būdas tapo daug aktyvesnis ir mano kojos, nors vis dar silpnos, šiek tiek sustiprėjo. Tikėdamasi gauti fizioterapijos ir mankštų programą, apsilankiau naujoje klinikoje. Tačiau slaugytoja pasakė, kad galiu net nesivarginti, nes man nebedaug liko gyventi. Jos kolegės nuomonė buvo panaši. Tai mane labai prislėgė. Grįžusi namo meldžiausi Jehovai, kad padėtų nepulti į neviltį ir parūpintų man kokią nors terapiją.

 Įsitikinau, kad viena geriausių terapijų man yra tarnyba. Skelbdama gerąją naujieną kaip reikalas pasimankštinu. Ta slaugytoja, kuri sakė, kad man nebedaug liko, praėjus keleriems metams ėjo pro Karalystės salę ir pamatė mane. Ji negalėjo patikėti savo akimis, kad aš vis dar gyva!

 Nors sveikata ir nelepina, stengiuosi tarnauti Jehovai visomis jėgomis. Broliai dažnai pagiria mane už uolią dvasią ir už tai, kad viena pirmųjų ateinu į sueigas. Mėgstu ateiti anksčiau, nes tada spėju su visais pasisveikinti ir pasidomėti savo brangiais broliais ir sesėmis.

 Per gyvenimą daugybę kartų paragavau, koks Jehova geras, ir patyriau, kaip dosniai jis mane laimina. Džiaugiuosi, kad trims žmonėms galėjau padėti pasikrikštyti. Viena jų, Amelija, mokėsi Gileado mokykloje su 137-ąja laida. Aš pati ne kartą dalyvavau pionierių tarnybos kursuose – tai nuostabi Jehovos dovana! Jehova įprasmino mano gyvenimą, pakėlė mano savivertę, sustiprino pasitikėjimą savimi. Dabar žmonės mane gerbia. Ir aš nebesigėdiju savęs. Turiu daugybę gerų draugų – ne tik čia, Fritaune, bet ir visoje šalyje ir netgi visame pasaulyje.

 Nuo tada, kai sužinojau apie Dievo pažadėtą naująjį pasaulį, kuriame nebebus fizinių negalių, prabėgo beveik 40 metų. Tas pažadas ir toliau mane stiprina, labai laukiu, kada toji diena išauš. Žinau, kad Jehova, mano Dievas, nesuvėluos, todėl kantriai jo laukiu (Michėjo 7:7). Iš visų jėgų stengiuosi nepasiduoti ir matau, kaip Jehova mane laimina. Jis padeda man ištverti visus vargus ir visada pačiu laiku ateina man į pagalbą. Esu labai laiminga ir plačiai šypsausi, nes Jehova pakėlė mane nuo žemės, kuria tiek metų šliaužiau, ir pastatė taip aukštai, kaip net neįsivaizdavau.