Kai mums su Kėja gimė duktė Loren, neturėjau nė menkiausio supratimo, ką reiškia būti geru tėvu. Niekas nepasikeitė ir kai gimė sūnus Maiklas. Nors ir norėjau būti geras tėtis, paprasčiausiai nesugebėjau. Niekada nemačiau gero pavyzdžio: mano tėvai nuolat pykdavosi ir galiausiai išsiskyrė.

 Be to, jau nuo paauglystės buvau įnikęs į alkoholį ir narkotikus. Tad mano gyvenimas buvo tiesiog palaida bala. Priklausomybės – viena iš jų lošimas – privedė mane prie labai blogų sprendimų. Buvo taip blogai, kad Kėja pasiėmė abu mūsų vaikus ir išėjo iš namų. Mane tai labai prislėgė.

 Klausiau Kėjos, ką man daryti, kad ji sugrįžtų. Tuo metu Kėja jau bendravo su Jehovos liudytojais, susitikdavo su Glorija pasišnekėti apie Bibliją. Tad ji iškėlė man paprastą sąlygą: „Turi studijuoti Bibliją.“ Nelabai supratau, ką tai reiškia, bet taip norėjau susigrąžinti Kėją, kad sutikau susitikti su Glorija ir jos vyru Bilu.

 Kai Bilas su Glorija atėjo pas mus į namus, didžiulį įspūdį man padarė šilti jų tarpusavio santykiai. Be to, sužinojau, kad jų vaikai, kurie kaip tik buvo mano amžiaus, gyvena labai prasmingą gyvenimą. Tada pirmą kartą man dingtelėjo, kad Biblija gali būti raktas į mūsų šeimos laimę.

 Per tą susitikimą Bilas ir Glorija atvirai su manimi pasikalbėjo apie mano gyvenimo būdą. Jie perskaitė Galatams 6:7 užrašytus žodžius: „Ką žmogus sėja, tą ir pjaus.“ Susimąsčiau: „Jei gyvenime būčiau priėmęs sprendimus vadovaudamasis šiuo principu, būčiau išvengęs daugybės problemų.“

 Pradėjau taikyti Biblijos patarimus ir laikui bėgant mano gyvenimas pasikeitė į gera. Abu su Kėja metėme rūkyti, o aš įveikiau ir kitas savo priklausomybes. Kai 1985 metais susilaukėme trečio vaiko – sūnaus Deivido, kurį visi vadinome Deiviu, – pagaliau jaučiausi pasirengęs būti geru tėvu.

 Mokydami vaikus apie Jehovą mudu su Kėja ir patys su juo suartėjome. Net nustebome, kiek daug galima sužinoti iš tokių vaikams skirtų leidinių kaip „Klausykis Didžiojo Mokytojo“. Gerą įtaką mums visiems darė ir gražus kitų šeimų pavyzdys.

 Ilgainiui visi trys mūsų vaikai ėmėsi pionieriškos tarnybos. 2004 metais Loren jau tarnavo ispanų kalbos bendruomenėje. Maiklas, kurį laiką patarnavęs Betelyje, dabar jau buvo vedęs ir abu su žmona Diana ruošėsi išvykti į Guamą. O devyniolikmetis Deivis buvo ką tik persikėlęs tarnauti į Dominikos Respubliką.

 Tokiu vaikų pasirinkimu mudu su Kėja labai didžiavomės. Mūsų jausmą taikliai apibūdino 3 Jono laiške 4 eilutėje užrašyti žodžiai: „Didžiausią džiaugsmą jaučiu girdėdamas, kad mano vaikai laikosi tiesos.“ Nė nenumanėme, kad vienas skambutis apvers mūsų gyvenimą aukštyn kojomis.

 2004 metų balandžio 24 dieną mudu su Kėja ir dar dvi poros išvykome papietauti. Kadangi restoranas buvo maždaug už 100 kilometrų, visi šeši važiavome mano automobiliu. Po pietų nusprendėme dar užsukti į kavinę deserto. Išleidęs visus prie kavinės, ieškojau vietos prisiparkuoti. Ir tada suskambo telefonas. Skambino draugas, jo balsas drebėjo.

 – Įvyko nelaimė, – tarė jis. – Deivis papuolė į avariją.

 – Kokia jo būklė? – su baime paklausiau.

 Po ilgos pauzės jis pasakė, kad Deivis žuvo.

 Padėjau ragelį ir puoliau melsti Jehovą stiprybės. Įėjęs į kavinę pasakiau draugams, kad nekaip jaučiuosi ir norėčiau važiuoti namo. Nenorėjau Kėjai apie Deivį pasakyti prie visų.

 Ta pusantros valandos kelionė namo buvo tikra kančia. Kėja entuziastingai pasakojo draugams, kaip laukia Deivio sugrįžtant. O tuo tarpu į mano telefoną jau ėjo užuojautos žinutės dėl sūnaus žūties.

 Išvežioję draugus pagaliau įėjome į namus. Vos žvilgtelėjusi į mane Kėja suprato, kad įvyko kažkas negera. „Kas nutiko?“ – paklausė ji. Tą akimirką supratau, kad mano žodžiai sudaužys jos širdį taip, kaip tas skambutis prieš porą valandų sudaužė manąją.

 Mudu su Kėja gyvenime patyrėme įvairių sunkumų ir žinojome, kad Jehova visada padeda savo tarnams (Izaijo 41:10, 13). Tačiau ši situacija buvo visiškai kitokia. Negalėjau negalvoti: „Kodėl tai nutiko Deiviui? Jis juk taip mylėjo Jehovą. Kodėl Jehova jo neapsaugojo?“

 Mūsų vaikams Deivio mirtis irgi buvo didelis smūgis. Loren Deiviui buvo tarsi antra mama, tad jo žūtį ji išgyveno itin skaudžiai. Ši netektis labai sukrėtė ir Maiklą. Nors namuose negyveno jau 5 metus, jis labai džiaugėsi matydamas, kokiu brandžiu žmogumi tapo jo jaunėlis brolis.

 Tuo sunkiu laikotarpiu tvirtas ramstis mums buvo mūsų bendruomenė. Iš pradžių Kėjai buvo šokas, ji niekaip negalėjo pripažinti to, kas įvyko. Tačiau draugai iš bendruomenės atvažiuodavo į mūsų namus, mus guosdavo ir padėdavo, kuo tik galėdavo (Patarlių 17:17). Niekada nepamiršiu jų meilės.

 Nors ir buvo sunku, mudu su Kėja toliau meldėmės, studijavome Bibliją, lankėme bendruomenės sueigas. Aišku, skausmas dėl to niekur nedingo. Bet žinojome, kad visa ši veikla padės mums likti dvasiškai stipriems (Filipiečiams 3:16).

 Tuo metu Maiklas su Diana persikėlė gyventi arčiau, o Loren sugrįžo į mūsų bendruomenę. Visiems kartu buvo lengviau pakelti netekties skausmą. Kai Loren vėliau ištekėjo, jos vyras Džastinas mus irgi labai palaikė.

 Netrukus po Deivio mirties ryžomės vienam žingsniui, kuris buvo nelengvas, bet labai reikalingas. Apie tai papasakos Kėja:

 „Tą akimirką, kai vyras pasakė apie Deivio mirtį, aš kritau į juodą duobę ir ilgą laiką negalėjau iš jos išlipti. Mane apėmė toks didžiulis sielvartas, kad atrodė ne gyvenu, o tik egzistuoju. Verkiau be perstojo. Prisipažinsiu: kartais net pykau ant Jehovos ir visų gyvųjų. Niekaip negalėjau suimti savęs į rankas.

 Norėjau nuvykti į Dominikos Respubliką, kur paskutinius savo gyvenimo mėnesius praleido Deivis. Man tiesiog reikėjo ten nuvažiuoti. Bet kartu buvau tokia palūžusi ir silpna, kad, atrodė, kelionės neatlaikysiu.

 Viena mano draugė pasakė, kad Deivio draugai Dominikos Respublikoje irgi labai gedi ir kad jie tikrai norėtų pamatyti Deivio šeimą. Jos žodžiai įkvėpė man jėgų leistis į kelionę.

 Būtent šito mums ir reikėjo. Apie Deivį išgirdome daug gerų žodžių, pamatėme, koks dvasingas žmogus jis buvo. Toje bendruomenėje, kurioje tarnavo mūsų sūnus, buvo vienintelis vyresnysis ir jis pasakė, kad Deiviui galėjo patikėti bet kokią užduotį ir apie ją daugiau negalvoti.

 Mums einant gatve, kurioje Deivis gyveno, prie mūsų prieidavo žmonės ir pasakodavo, kiek gera jis yra jiems padaręs. Visada žinojau, kad Deivis yra geros širdies, bet kitų žodžiai dar kartą patvirtino, kad mūsų sūnus iš tikrųjų stengėsi eiti Jėzaus pėdomis.

 Paskui susipažinome su vienu Deivio studijuotoju. Jis gyveno mažame namelyje ir buvo visiškai prikaustytas prie lovos. Tas vyras buvo labai neturtingas, tačiau Deivis, kaip pasakojo jo bendruomenės draugai, visada elgėsi su juo labai pagarbiai. Tai sužinojusi labai juo didžiavausi.

 Nors ta kelionė buvo pati sunkiausia mano gyvenime, tai, kad galėjome su Deivio draugais sykiu liūdėti ir vieni kitus guosti, mus labai sustiprino. Net vienu metu atrodė, kad skausmas kiek atlėgo.“

 Apie Deivio tarnybą ir mirtį Dominikos Respublikoje 2005 metų sausio 8 dienos Atsibuskite! numeryje buvo išspausdintas straipsnis. Tuo metu nė neįsivaizdavome, kokį poveikį tai padarys kai kuriems skaitytojams. 2019 metų gegužę su mumis susisiekė brolis vardu Nikas. Štai ką jis papasakojo:

 „2004 metais mokiausi koledže ir neturėjau jokių dvasinių tikslų. Nesijaučiau laimingas. Pasimeldžiau Jehovai ir paprašiau, kad padėtų man savo jaunystės metus leisti prasmingiau. Netrukus išėjo Atsibuskite!, kuriame kaip tik buvo straipsnis apie Deivį. Tai buvo atsakymas į mano maldą.

 Nutraukiau mokslus ir ėmiausi pionieriškos tarnybos. Taip pat užsibrėžiau tikslą išmokti ispanų kalbą ir persikelti į kitą šalį. Laikui bėgant galėjau tarnauti Nikaragvoje, taip pat su žmona dalyvauti evangelizuotojų tobulinimosi kursuose. Kai žmonės paklausia, kas paskatino mane imtis pionieriaus tarnybos, aš visada sakau, kad Deivio pavyzdys.“

 Papasakosiu dar vieną įdomų atsitikimą. Kai 2019 metais Argentinoje, Buenos Airėse, vyko tarptautinis kongresas, mūsų viešbutyje apsistojusius delegatus kuravo sesė vardu Abė. Ji buvo labai draugiška ir maloni ir kažkuo mums priminė Deivį.

 Kai sugrįžome į viešbučio kambarį, nusiuntėme Abei nuorodą į žurnalo Atsibuskite! straipsnį apie Deivį. Ji atrašė po kelių minučių ir pasakė, kad labai norėtų su mumis pasikalbėti. Taigi susitikom vestibiulyje. Abė su ašaromis akyse papasakojo, kad būtent straipsnis apie Deivį paskatino ją 2011 metų spalio mėnesį pradėti pionierišką tarnybą ir vėliau persikelti tarnauti į atokesnę vietovę. „Kai tik savo tarnystės vietoje susiduriu su kokiais nors sunkumais, visada iš naujo perskaitau straipsnį apie Deivį“, – sakė ji. Abė netgi turėjo tą straipsnį su savimi.

 Šios patirtys mus dar kartą patikino, kad esame viena didžiulė pasaulinė šeima. Jokia kita organizacija nėra tokia vieninga kaip Jehovos liudytojai.

 Mudu su Kėja guodžiamės mintimi, kad Deivis, kaip ir daugelis kitų uoliai Jehovai tarnaujančių jaunuolių, įkvėpė kai kuriuos geriems, teigiamiems pokyčiams. Visi šie nuoširdūs Jehovos tarnai, kartais patys to nežinodami, savo pavyzdžiu užkrečia kitus uolumu ir paskatina atiduoti Jehovai tai, kas geriausia.

 Luko 20:37 Jėzus persako Jehovos žodžius, kuriais jis prisistato esąs „Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas“. Jehova nesakė, kad jis buvo jų Dievas. Ne, jis sakė „aš esu“ jų Dievas. 38 eilutėje randame Jėzaus paaiškinimą: „Nes jam visi jie gyvena.“

 Taip, Jehovos akimis, visi jo ištikimi tarnai yra gyvi. Šie žodžiai mus patikina, kad Jehova tikrai juos prikels (Jobo 14:15; Jono 5:28, 29). Nė kiek neabejoju, kad Deivis Jehovai tiek pat brangus, kiek ir kiti mirties miegu užmigę jo tarnai.

 Be galo trokštu išvysti Deivį gyvą. Bet ne mažiau noriu pamatyti jį Kėjos glėbyje. Tiesiog nepažįstu kito žmogaus, kuris būtų išgyvenęs tokį didžiulį sielvartą. Tad žodžiai, užrašyti Luko 7:15, kur pasakojama, kaip Jėzus prikėlė jaunuolį ir „atidavė jį motinai“, man turi ypatingą prasmę.

 2005 metų rugsėjį prisijungiau prie Kėjos ir pradėjau pionieriaus tarnybą. Tarnauti pionieriumi drauge su žmona, vaikais ir jų antrosiomis pusėmis man didelis džiaugsmas. Vienas kitą palaikome ir visi laukiame nuostabaus ateities pasaulio, kai į mūsų vieningą šeimą sugrįš ir Deivis.