Užaugau Pietų Afrikoje. Praėjus keleriems metams po to, kai mūsų šeima persikraustė į Rodeportą, mirė tėtis. Todėl 1947 metais, būdama 16-os, jau dirbau pilnu etatu valstybinėje telekomunikacijų bendrovėje. Taip galėjau prisidėti prie šeimos biudžeto. Vieną dieną į mūsų namų duris pasibeldė pagyvenęs vyras ir pasiūlė žurnalo Sargybos bokštas prenumeratą. Buvo nesmagu atsisakyti, tad žurnalą užsisakėme.

 Netrukus panorome daugiau sužinoti apie Biblijos mokymus. Mama, kuri jaunystėje priklausė prie olandų reformatų bažnyčios, iškart pamatė, kad Biblijos mokymai labai skiriasi nuo to, ko moko bažnyčia. Mes sutikome studijuoti Bibliją ir netrukus jau lankėme Jehovos liudytojų susirinkimus. 1949-aisiais pirmoji iš mūsų šeimos pasikrikštijau. Nors toliau daug dirbau, norėjau dėl Jehovos nuveikti ką nors daugiau. Taip prabėgo keleri metai.

 1954 metais pradėjau pionierės tarnybą. Pietų Afrikos filialo pasiteiravau, kur labiausiai reikėtų pagalbos. Broliai pasiūlė persikelti į Pretoriją ir paprašė kitos pionierės man padėti. Susiradome visai patogų būstą. Netoliese pardavinėjo koeksisters – aliejuje virtas pynutes, aplietas sirupu. Iki šiol prisimenu nuostabų jų skonį.

 Po kurio laiko mano tarnybos partnerė ištekėjo, tad brolis iš filialo Džordžas Filipsas paklausė manęs, ar nenorėčiau tarnauti specialiąja pioniere. Sutikau nedvejodama.

 Specialiosios pionierės tarnybą pradėjau 1955 metais Harismite. Ten rasti tinkamą būstą buvo labai sunku. Sykį nepatenkintas vietinės bažnyčios kunigas netgi privertė mūsų šeimininkę išprašyti mus lauk.

 Paskui mane paskyrė į Parkherstą, Johanesburgo priemiestį. Tenai tarnavau su dviem misionierėmis. Netrukus viena ištekėjo, o kita išvyko tarnauti kitur. Mane priglaudė sesė vardu Eilyn Porter, nors pati su vyru ir vaikais gyveno kukliai. Savo namuose ji atskyrė nediduką kampelį užuolaida – ten aš ir miegojau. Eilyn buvo labai maloni, draugiška sesė, tad būdama su ja jaučiausi labai gerai. Nors darbo namuose netrūko, ji uoliai skelbė gerąją naujieną.

 Tada gavau paskyrimą tarnauti Šiaurės Alivale, Rytų Kyšulio provincijoje. Ten darbavausi su Merlin Lorens. Šiaurės Alivale susipažinome su vyresnio amžiaus sese Dorote, kurią švelniai vadinome tetule Dote. Mums ši sesė buvo tikras pavyzdys. Jaunystėje skelbimo tarnyboje ją užpuolė ir apkandžiojo šunys, tačiau ši baisi patirtis neužgesino jos uolumo.

 1956 metais Merlin pakvietė mokytis 28-oje Gileado mokyklos klasėje. Aš taip norėjau vykti kartu su ja! Kaip gerai, kad tetulė Dotė priglobė mane po savo sparnu. Nors ir buvo gerokai už mane vyresnė, mudvi labai susidraugavome.

 Po kelerių metų ir pati gavau kvietimą į Gileado mokyklą. Labai dėl to džiaugiausi. Prieš kelionę dar kokius aštuonis mėnesius darbavausi Naidželyje su Keti Kuk, irgi baigusia Gileadą. Ji tiek daug pripasakojo apie šią mokyklą, kad netvėriau savame kailyje. Pagaliau 1958 metų sausį išvykau į Niujorką.

 Gyvenau viename kambaryje su samojiete Tija Aluni ir maore Aive Kave. Pietų Afrikoje, iš kur atvykau, tuo metu buvo vykdoma apartheido politika – baltieji nebendraudavo su kitų rasių žmonėmis, todėl man tai buvo visiškai nauja patirtis. Labai pamilau tas seses ir džiaugiausi galėdama mokytis tarptautinėje klasėje.

 Vienas iš Gileado mokyklos dėstytojų buvo brolis Maksvelas Frendas. Jo pamokos kartais būdavo tikras išbandymas. Klasėje jis turėjo tris lempas su užrašais „Tonas“, „Tempas“ ir „Garsumas“. Jei dėstytojas manydavo, kad studento kalbai ar užduočiai ko nors stinga, jis įjungdavo atitinkamą lempą. Kadangi iš prigimties esu drovi, per mano užduotis lempos žibėdavo gana dažnai. Dėl to kartais net apsiverkdavau. Bet brolis Frendas man vis tiek patiko. Kada darbuodavausi valymo skyriuje, jis ne sykį yra atnešęs man puodelį kavos.

 Mėnesiai bėgo ir aš jau pradėjau spėlioti, kur čia mane galėtų paskirti. Mano buvusi tarnybos bendradarbė Merlin tarnavo Peru. Kadangi jos partnerė ruošėsi ištekėti, Merlin pasiūlė man pasikalbėti su broliu Neitanu Noru, tuo metu vadovavusiu Jehovos liudytojų veiklai, ir paklausti, ar negalėčiau tos sesės pakeisti. Brolis Noras kas kelias savaites apsilankydavo Gileado mokyklos komplekse. Taigi aš su juo pasikalbėjau ir baigusi mokyklą buvau paskirta tarnauti Peru.

 Kaip buvo smagu vėl susitikti su Merlin – šįkart Limoje. Nors ispanų kalbos dar tik mokiausi, netrukus jau vedžiau kelerias Biblijos studijas. Paskiau mudvi buvome paskirtos į Ajakučą, miestą aukštai kalnuose. Šis paskyrimas, prisipažinsiu, buvo ne iš lengvųjų. Ispanų kalbos jau buvau pramokusi, bet daugelis žmonių čia kalbėjo tik kečujų kalba. Maža to, teko pratintis prie gyvenimo aukštikalnėse, kur oras daug retesnis.

 Kai tarnavau Ajakuče, man atrodė, kad iš mano tarnybos menka nauda ir kad šioje vietovėje vargu ar kada bus daug skelbėjų. Vis dėlto šiandien Ajakuče gerąją naujieną skelbia daugiau kaip 700 evangelizuotojų, ten įkurtas ir vertimo biuras. Vertimo biure dirbantys broliai ir sesės verčia leidinius į Ajakučo kečujų kalbą.

 Po kurio laiko Merlin ištekėjo už rajono prižiūrėtojo vardu Ramonas Kastiljo. 1964 metais Ramonas dalyvavo 10 mėnesių kursuose Gileado mokykloje. Ten sutiko brolį vardu Fulongas Liangas, su kuriuo mokėmės toje pačioje Gileado mokyklos klasėje. Fulongas tarnavo Honkonge, o į Gileadą buvo pakviestas papildomiems apmokymams, kad galėtų imtis daugiau pareigų filiale. a Fulongas pasiteiravo Ramono, kaip man sekasi Peru, ir netrukus mudu jau susirašinėjome laiškais.

 Fulongas iškart davė man suprasti, kad mudviejų susirašinėjimas reiškia rimtus santykius. Honkonge jis tarnavo drauge su Haroldu Kingu. Šis reguliariai važiuodavo į paštą, tad paimdavo ir Fulongo laiškus. Haroldas mėgdavo pajuokauti – ant voko ką nors papaišydavo ir brūkštelėdavo kokį komentarą, pavyzdžiui, „Liepsiu jam parašyti tau dažniau“.

 Susirašinėjome su Fulongu pusantrų metų ir galiausiai nusprendėme susituokti. Ištarnavusi Peru 7 metus iškeliavau į Honkongą.

 1965 metų lapkričio 17 dieną mudu susituokėme. Honkongas man visai patiko. Gyvenome filiale drauge su kitomis dviem poromis. Fulongas darbavosi prie vertimo, o aš eidavau į tarnybą. Mokytis Kantono kinų kalbos buvo nelengva, bet kitos dvi misionierės ir vyras kantriai man padėjo. Labai pravertė ir tai, kad vedžiau Biblijos studijas vaikams.

 Po kelerių metų mudu su Fulongu persikraustėme į misionierių namus Kun Tonge, kitoje Honkongo dalyje. Tenai Fulongas mokė Kantono kinų kalbos neseniai atvykusius misionierius. b Tarnyba toje vietovėje buvo tiesiog nuostabi! Būdavo dienų, kai netgi namo grįžti nesinorėjo!

 1968 metais gavome naują studijų vadovėlį Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą. Labai dėl to džiaugiausi, nes Biblijos tiesos jame buvo pateiktos kur kas aiškiau, nei tuometiniame – „Let God Be True“ („Dievas išlieka tiesakalbis“). Jas lengvai galėjo perprasti netgi tie, kas nebuvo susipažinę su Biblija ir krikščionybe.

 Vis dėlto įsitikinau, kad vien gero studijų vadovėlio nepakanka. Atrodė, kad jei studijuotojas teisingai atsako į klausimus, vadinasi, tiesa paliečia jo širdį. Deja, labai klydau. Pavyzdžiui, su viena moterimi išstudijavome visą vadovėlį Tiesa, vedanti į amžiną gyvenimą, ir galiausiai paaiškėjo, kad ji vis dar netiki Dievo egzistavimu. Nuo to laiko stengiausi daugiau bendrauti su studijuotoju, kad suprasčiau, ką jis iš tikrųjų mano apie tai, ko mokosi.

 Po kelerių metų grįžome gyventi į filialą. Fulongas buvo paskirtas tarnauti Honkongo filialo komitete, o aš darbavausi prie valymo ir priimamajame. Fulongui kartais tekdavo išvykti su konfidencialiomis užduotimis. Nors tokiais atvejais negalėjau jo lydėti, džiaugiausi, kad galiu kitaip jį palaikyti.

 2008 metais mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Netikėtai vienoje komandiruotėje prieš pat Jėzaus Kristaus mirties minėjimą mano brangus Fulongas mirė. Man tai buvo didžiulis smūgis. Broliai ir sesės iškart apgaubė mane meile ir dėmesiu. Kad per Minėjimo kalbą galėčiau bent kiek nukreipti savo mintis ir susilaikyti nuo ašarų, susidomėjusiai moteriai padėjau Biblijoje susirasti skaitomas eilutes. Stiprybės man teikė viena Fulongo mėgstamiausių eilučių: „Aš, tavo Dievas Jehova, laikau tave už dešinės. Aš – tas, kuris tau sako: ‘Nebijok, aš padėsiu’“ (Izaijo 41:13).

 Praėjus septyneriems metams po Fulongo mirties broliai iš Honkongo patarė man persikelti į didesnį filialą, kur būtų galima geriau pasirūpinti mano sveikata. Todėl nuo 2015 metų gyvenu Pietų Afrikos filiale. Jis visai netoli vietos, kur 1947 metais susipažinau su Biblijos mokymais.

 Visus tuos metus tarnaudama Jehovai buvau labai laiminga. Jaučiu, kad Jehova matė mano norią dvasią ir mano pastangas laimino. Džiaugiuosi, kad daugelis mano studijuotojų ištikimai tarnauja Jehovai. Iki šiol palaikau su jais ryšį. Taip pat matau, kad Jehova laimina kiekvieną mūsų indėlį į evangelizacijos darbą, kad ir koks menkas jis mums atrodytų. Štai 1958 metais Peru darbavosi maždaug 760 skelbėjų, o 2021-aisiais – jau apie 133 000. Honkonge 1965 metais buvo maždaug 230 evangelizuotojų, o 2021-aisiais – jau 5565.

 Dėl savo amžiaus nebegaliu nuveikti tiek, kiek anksčiau, tačiau noras tarnauti Jehovai niekur neišblėso. Labai laukiu naujojo pasaulio. Tada, kaip ir Rebeka, su noria dvasia imsiuosi visų naujų užduočių.