Kai bombardavimas liovėsi, su mama nuėjom ieškoti jos geriausios draugės. Kaip mus sukrėtė žinia, kad per antpuolį ji žuvo! Po kelių dienų vėl prasidėjo oro atakos. Tėtis tučtuojau užsisodino mane ant dviračio ir visu greičiu mynė kuo toliau už miesto.

 Italijoje siautė Antrasis pasaulinis karas ir prisiminimai iš to laikotarpio vis dar ryškūs mano atmintyje. Tačiau ne ši patirtis padarė didžiausią įtaką mano asmenybės formavimuisi, o nuo pat vaikystės mane supę žmonės, kurie visa širdimi mylėjo Jehovą.

Tiesos dovana

 1936-ųjų žiemą, prieš man gimstant, tėtis dirbo prie geležinkelio kartu su vienu vyru vardu Vinčencas Artuzis. Nors dar nebuvo krikštytas Jehovos liudytojas, Vinčencas labai brangino Biblijos tiesą. Kol jiedu kasdavo sniegą nuo geležinkelio bėgių, Vinčencas mano tėčiui pasakodavo, ką sužinojęs iš Biblijos.

 Tėtis iškart suprato, kad čia tiesa. Kartu su keletu kitų iš mūsų miesto Faencos jis norėjo daugiau pasigilinti į Bibliją. Tuo laiku Italijoje veikė fašistinis režimas, taigi Jehovos liudytojai negalėjo viešai rengti sueigų. Žmogus galėjo būti suimtas vien už biblinės literatūros laikymą. Kai kurie liudytojai buvo pasodinti į kalėjimą. Skaityti Biblijos ir studijuoti turimų leidinių mano tėtis ir keli jo draugai susitikdavo kokiame atokiame name užmiestyje. Be to, kiekvieną savaitę tam tikrą vakarą Biblijos studijas tėtis vesdavo visai mūsų šeimai.

Įkvepiantis kitų pavyzdys

 1943-iaisiais dauguma kalinamų Jehovos liudytojų buvo išleisti į laisvę. Tarp jų – ir netekėjusi sesė Marija Picato. Keliaudama namo į šiaurės Italiją ji vienai nakčiai apsistojo pas mus. Marija daug prisidėjo prie to, kad Jehovos liudytojai Italijoje gautų literatūros ir palaikytų ryšį su Šveicarijos filialu, kuris tuo metu prižiūrėjo veiklą mūsų šalyje. Nors ir smulkutė, Marija buvo stipri, drąsi moteris. Pasibaigus karui ji kartkartėmis atvykdavo į Faencą ir mes jos apsilankymų labai laukdavom.

 Kita sesė, apie kurią liko patys šilčiausi prisiminimai, yra Albina Kumineti. Kai buvau paauglė, ši pagyvenusi, našlaujanti sesė gyveno pastate, kur vyko mūsų sueigos. Tarnauti kolportere (visalaike evangelizuotoja) Albina pradėjo dar trečiojo dešimtmečio pradžioje. Apie tuos laikus ji man papasakojo daug ir be galo įdomių istorijų.

 Namuose Albina buvo prikaupusi gausybę mūsų leidinių ir kitokių daiktų, susijusių su mūsų organizacijos istorija. Sykį pas ją pamačiau ženkliuką su kryžiumi ir karūna – tokius segėdavo Biblijos tyrinėtojai (taip anksčiau vadinosi Jehovos liudytojai). Žinojau, kad kryžius yra pagoniškos kilmės, todėl nesusilaikiau ir sukikenau. Tada Albina, turėdama omenyje Zacharijo 4:10 užrašytus žodžius, tarė: „Neniekink menkos pradžios.“ Šie jos žodžiai įsiminė visam gyvenimui.

 Išmokau svarbią pamoką. Nors Biblijos tyrinėtojai ir ne viską suprato teisingai, jie verti mūsų pagarbos. Be to, Italijoje ne visi leidiniai buvo prieinami gimtąja kalba, taigi broliams ir sesėms reikėjo laiko pasivyti naujausią Biblijos mokymų aiškinimą. Tačiau Jehova labai vertino jų pastangas, taigi turėjau vertinti ir aš.

 Nepaisant didelio amžiaus skirtumo, man labai patiko bendrauti su Albina. Tiek ji, tiek Marija, tiek kitos uolios sesės net susidurdamos su dideliais sunkumais ištikimai tarnavo Jehovai. Jų pavyzdys mane labai įkvėpė. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę su jomis susipažinti.

Tarnyba Betelyje

 1955-ųjų vasarą atvykau į Romą, čia vyko kongresas „Triumfuojanti Karalystė“. Ta proga kartu su delegatais iš kitų šalių apsilankėme Betelyje. „Kaip būtų gera čia tarnauti!“ – pagalvojau sau.

 1955 m. gruodžio 18 d. pasikrikštijau. Nors tebesimokiau mokykloje, nusprendžiau imtis visalaikės tarnybos. 1956-aisiais kongrese Genujoje išgirdau pranešimą, kad Betelyje reikia savanorių. Tačiau filialo atstovas patikslino, kad sesių Betelyje šiuo metu nereikia.

 Vėliau apie savo tikslus pasikalbėjau su rajono prižiūrėtoju Pjeru Gačiu a. Šis entuziastingas, uolus brolis pasakė: „Rekomenduosiu tave tarnauti specialiąja pioniere.“

 Po kurio laiko iš filialo gavau laišką. Buvau tikra, kad gausiu paskyrimą tarnauti pioniere, tačiau klydau. Tai buvo kvietimas pateikti paraišką į Betelį!

 Tarnauti Betelyje pradėjau 1958-ųjų sausį. Tuo metu Betelio šeimą sudarė vos 12 žmonių. Mane paskyrė padėti dviem vertėjams. Darbo buvo sočiai, o aš visai neturėjau vertimo patirties. Bet su Jehovos pagalba savo darbą pamilau.

 Maždaug po dvejų metų vertimo darbas buvo perorganizuotas ir mane paskyrė tarnauti pioniere. Ši žinia kiek nuliūdino, nes Betelis jau buvo tapęs mano namais. Vis dėlto laikui bėgant supratau, kad ši užduotis taip pat yra dovana nuo Jehovos.

Nuostabios tarnybos partnerės

 1959 m. rugsėjo 1 d. pradėjau tarnauti specialiąja pioniere Kremonos mieste. Mano tarnybos partnerė buvo Doris Majer, į Italiją atvykusi iš Danijos. Nors buvo vos keleriais metais už mane vyresnė, Doris turėjo daug pionieriškos tarnybos patirties, taigi lygiavausi į ją. Doris buvo iniciatyvi, drąsi, ryžtinga sesė. Šių savybių mums labai reikėjo tarnyboje, nes visame mieste buvom vienintelės Jehovos liudytojos.

 Į Kremoną Doris atvyko anksčiau už mane ir jau buvo pasirūpinusi, kad sueigos vyktų viename nuomojamame bute. Mūsų veikla netrukus pateko vietinio katalikų kunigo akiratin. Jis baisiai ant mūsų niršo ir per pamokslus perspėdavo žmones su mumis nebendrauti.

 Vieną dieną gavome kvietimą atvykti į policijos nuovadą. Ilgai mūsų ten nelaikė, tik davė aiškiai suprasti, kad Doris, kadangi yra užsienietė, turi išvykti iš Kremonos. Galiausiai ji grįžo į Daniją ir toliau ištikimai tarnavo Jehovai.

 Neilgai trukus į Kremoną buvo paskirta kita netekėjusi sesė – Brunildė Marki. Ji buvo romaus, mielo būdo ir labai mylėjo tarnybą. Daugeliui žmonių mudvi vedėme Biblijos studijas, nemažai iš jų vėliau pasikrikštijo.

 Esu dėkinga Jehovai, kad turėjau galimybę savo akimis matyti, kaip Kremonoje plito tiesos žinia. Tai buvo „menka pradžia“, tačiau dabar tame mieste yra įkurtos penkios bendruomenės.

Maloni staigmena

 Kremonoje nebuvau ištarnavusi nė dvejų metų, kai iš filialo sulaukiau skambučio. Brolis pasakė, kad 1961-ųjų liepą bus surengtas šešių dienų kongresas „Vieningi Dievo garbintojai“ ir reikia pagalbos išversti kongresui paruoštą medžiagą. Taigi vėl buvau pakviesta į Betelį. Tiesiogine to žodžio prasme šokinėjau iš džiaugsmo! Į Betelį grįžau 1961 m. vasario 1 d.

 Darbuodavomės iki vėlumos, bet labai džiaugiausi galėdama kasdien prisidėti prie Biblija pagrįstos informacijos vertimo. Tie mėnesiai lėkte pralėkė ir štai atėjo kongresas.

 Kongrese buvo pranešta, kad į italų kalbą bus verčiama Biblijos „Naujojo pasaulio“ vertimo graikiškoji dalis. „Tai bus darbo!“ – pamaniau. Ir darbo tikrai netrūko. Broliai pasakė, kad mano paskyrimas Betelyje pratęsiamas. Taip ir pasilikau čionai ir tarnauju beteliete jau daugiau kaip 60 metų.

Kitos brangios dovanos nuo Jehovos

 Kita dovana, kurią labai branginu, yra vienystė. Tai nereiškia, kad niekada negalvojau apie santuoką. Buvo metas, kai mintis, kad galiu likti netekėjusi, mane labai gąsdino. Daug apie tai kalbėjau su Jehova, juk niekas kitas manęs nepažįsta taip gerai kaip jis. Prašiau jo, kad padėtų suprasti, kas man būtų geriausia.

 Naujomis akimis pažvelgiau į tokias eilutes kaip Mato 19:11, 12 ir 1 Korintiečiams 7:8, 38. Esu dėkinga Jehovai, kad padėjo man pamatyti savo situaciją visai kitaip ir suteikė vidinės ramybės. Savo sprendimo niekada nesigailėjau. Džiaugiuosi, kad vienystę galėjau išnaudoti pačiu geriausiu būdu – visomis jėgomis tarnaudama Jehovai.

 Bėgant metams, vertimo skyriuje mačiau daug pokyčių. Įsitikinau, kad Jehovos organizacija išties naudojasi „tautų pienu“ – naujausiomis technologijomis (Izaijo 60:16). Visos permainos dar labiau sustiprino mūsų pasaulinės brolijos vienybę. Štai 1985-aisiais Sargybos bokštas italų kalba ėmė eiti kartu su anglišku. Šiandien mūsų svetainėje jw.org straipsniai ir vaizdo siužetai prieinami daugybe kalbų. Ir dauguma tų kalbų informacija pasirodo tuo pat metu kaip ir anglų. Akivaizdu: Jehovai labai rūpi, kad jo tarnai būtų vieningi ir laiku gautų dvasinio maisto.

 Jehova man buvo labai geras. Jis leido man tarnauti specialiąja pioniere ir padėti žmonėms sužinoti tiesą. Jis patenkino mano troškimą tarnauti Betelyje – čia susidraugavau su įvairaus amžiaus ir skirtingų kultūrų žmonėmis. Dar viena ypatinga dovana man buvo pamatyti, kaip mano mama, būdama 68-erių, pasikrikštijo ir ėmė tarnauti Jehovai. Labai laukiu, kada susitiksiu su ja ir su kitais šeimos nariais, kurie šiuo metu miega mirties miegu (Jono 5:28, 29).

 Kaip noriu pamatyti, ką Jehova yra paruošęs savo tarnams ateityje, kai išsipildys jo žodžiai: „Štai aš visa darau nauja“ (Apreiškimo 21:5). Nė kiek neabejoju, kad tobulos Jehovos dovanos nesibaigs visą amžinybę (Jokūbo 1:17).