Mano seneliai apie Dievo Karalystę sužinojo 1906 metais, kai nuo difterijos mirė jųdviejų sūnus. Jų gydytojas buvo Biblijos tyrinėtojas (taip tuo metu vadinosi Jehovos liudytojai) ir mano senelius dėl netekties jis guodė žodžiais iš Biblijos, taip pat papasakojo, kad mirusieji bus prikelti. Šitaip mano seneliai, mama ir mamos sesuo tapo Biblijos tyrinėtojais.

 Nemažai metų visi jie uoliai tarnavo Jehovai. Kai Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, buvo rodoma „Kūrimo fotodrama“, mūsų šeimos moterys netgi turėjo šiokių tokių pareigų – padėdavo žmonėms salėje susirasti vietas. Deja, galiausiai tiesoje liko tik viena mano mama. Jai buvo nelengva, nes šeimą siejo stiprūs ryšiai, juk iki pat ketvirto dešimtmečio visi vieningai tarnavo Jehovai. Todėl mamos ištikimybė ir klusnumas, taip pat ir tėčio, kuris irgi buvo uolus Biblijos tyrinėtojas, mane labai žavėjo.

 Gimiau 1927 metais, pirma iš šešių vaikų. Visa šeima tarnavome Dievui. Tėtis buvo dailidė, tad gyvenome patogiuose, jaukiuose namuose Čikagos užmiestyje. Turėjome nemažą daržą ir auginome vištas bei antis.

 Man patiko dirbti. Viena iš mano pareigų namuose buvo adyti namiškių kojines. Aišku, šiais laikais jau nelabai kas ado, bet anuomet suplyšusių kojinių nieks taip lengvai neišmesdavo – paimdavo adatą su siūlu į rankas ir adydavo. Šis įgūdis labai pravertė vėliau. Gyvenime nemažai teko užsiimti siuvimu.

 Tėtis labai stengėsi, kad šeima neapleistų dvasinės veiklos. Taigi lankėme visas krikščionių sueigas, reguliariai ėjome į tarnybą ir kiekvieną dieną perskaitydavome dienos citatą. Šeštadienio vakarą su šeima visada studijuodavome Sargybos bokštą.

 Norėdamas paliudyti kaimynams, tėtis prie svetainės lango iš vidaus padėdavo brolių pagamintą švieslentę, kuri reklamuodavo viešąją kalbą arba kurį nors mūsų leidinį. Lemputė dėžutės viduje plyksėdavo ir patraukdavo praeivių dėmesį. Dvi tokias švieslentes tėtis turėjo ir automobilyje.

 Tėtis tiek žodžiu, tiek pavyzdžiu mokė mus, vaikus, kaip svarbu visada klausyti Jehovos. Mama kiek įmanydama tėtį palaikė. Kai mano jauniausiai sesei suėjo penkeri, ji net ėmėsi pionieriškos tarnybos ir tęsė ją iki pat gyvenimo pabaigos. Geresnių tėvų nė negalėjau įsivaizduoti.

 Gyvenimas anuomet buvo visai kitoks nei šiandien. Televizoriaus neturėjome, tad su broliais ir sesėmis susėdę ant grindų klausydavomės įdomių radijo laidų. Radijo kanalą turėjo ir mūsų organizacija, tad mėgdavome klausytis ir dvasinės programos.

 Mums labai patikdavo dalyvauti didžiuosiuose Jehovos liudytojų sambūriuose. Štai 1935-ųjų kongrese sužinojome, kad Apreiškimo 7:9, 14 minima „milžiniška minia“, kuri pergyvena didįjį suspaudimą, yra žmonės, gyvensiantys amžinai žemės rojuje. Iki 1935 metų Minėjimo simbolius ragaudavo abu mano tėvai. Tačiau po šio kongreso mama suprato, kad jos pašaukimas yra gyventi amžinai žemėje, o ne drauge su Jėzumi karaliauti danguje. Minėjimo simbolius toliau ragaudavo tik tėtis.

 1941-aisiais Sent Luise, Misūrio valstijoje, vykusiame kongrese Džozefas Rezerfordas, kuris tuo metu vadovavo organizacijai, pristatė knygą „Vaikai“. Nugriaudėjo audringi plojimai. Man buvo keturiolika ir prieš metus buvau pasikrikštijusi. Kaip šiandien atsimenu tą nusidriekusią vaikų eilę ir kaip lipau ant scenos atsiimti savo egzemplioriaus.

 Tarnyba tais laikais irgi buvo kitokia nei dabar. Ketvirtame dešimtmetyje vaikščiodavome su nešiojamais gramofonais ir leisdavome žmonėms biblinių kalbų įrašus. Prieš pabelsdami į duris turėdavome gramofoną prisukti ir pasitikrinti, ar adatėlė vietoje. Kai šeimininkas pasirodydavo, pasakydavome trumpą įžangą ir paleisdavome keturių su puse minučių kalbą. Tada pasiūlydavome kokį nors leidinį. Žmonės mūsų vietovėje visada pagarbiai išklausydavo. Neatsimenu nė vieno nemalonaus atvejo. Kai man suėjo 16 metų, ėmiau pionieriauti. Ta proga tėtis man padovanojo asmeninį gramofoną. Labai džiaugiausi jį turėdama. Tuo metu pagrindinė mano tarnybos partnerė buvo sesė vardu Lorein.

 Liudydavome ne tik su gramofonais, bet ir per informacines eitynes. Šį liudijimo metodą vadinome „sumuštinių paradu“, nes vieną plakatą užsikabindavome ant priekio, o kitą ant nugaros. Ir žygiuodavome su tokiais lozungais kaip „Religija – tai pinklės ir reketas“ arba „Tarnauk Dievui ir Kristui Karaliui“.

 Sueigose mus ruošė priešiškumui, mokė, kaip turėtume ginti tiesą, ką sakyti. Ir vieną dieną su tuo priešiškumu susidūrėme. Štai kai pirmą kartą ėmėme siūlyti žurnalus judriame prekybos kvartale, prisistatė policija ir nuvežė mus į nuovadą. Išėjome tik po kelių valandų. Buvome laimingi, kad teko nukentėti dėl Jehovos.

 Po kurio laiko Lorein supažindino mane su broliu Judžinu Rozemu, kurį buvo sutikusi suvažiavime Mineapolyje, Minesotos valstijoje. Judžinas užaugo Floridoje, Ki Vesto mieste. Kai buvo dešimtoje klasėje, jį išmetė iš mokyklos už tai, kad atsisakė dalyvauti patriotinėje ceremonijoje. Iškart po šio įvykio jis ėmėsi pionieriškos tarnybos. Vieną dieną jis sutiko savo buvusią klasiokę. Kadangi Judžinas buvo labai geras mokinys, bendraklasė pasiteiravo, kodėl jį pašalino iš mokyklos. Jo atsakymas paskatino ją studijuoti Bibliją. Galiausiai tiesa palietė jai širdį ir ji tapo mūsų sese.

 Su Judžinu susituokėme 1948 metais. Bendrą gyvenimą pradėjome Ki Veste, abu ten tarnavome pionieriais. Vėliau buvome pakviesti mokytis 18-oje Gileado mokyklos klasėje ir ją baigėme 1952 metų pradžioje. Gileado mokykloje, be kita ko, mus mokė ir ispanų kalbos, tad buvome nusiteikę vykti į ispaniškai kalbančią šalį. Tačiau viskas pasisuko kitaip, nei tikėjomės. Kol mokėmės Gileade, prasidėjo karas su Korėja ir Judžinas gavo šaukimą į kariuomenę. Labai nustebome, nes per Antrąjį pasaulinį karą jis kaip religinis tarnas nuo karo prievolės buvo atleistas. Dėl susiklosčiusios padėties mums patarė iš Jungtinių Valstijų neišvykti. Verkiau iš nusivylimo. Po dvejų metų Judžinas visgi nuo šios prievolės buvo atleistas. Nors tuo metu buvo nelengva, visa ta situacija mus kai ko išmokė. Pamatėme, kad jei vienos durys užsiveria, Jehova visada atidaro kitas. Mums tereikėjo kantrybės.

 Iki 1953 metų tarnavome ispanų kalbos bendruomenėje Tusane, Arizonos valstijoje. O tada buvome paskirti dirbti keliaujamąjį darbą. Lankėme rajonus Ohajo, Kalifornijos valstijose, Niujorke. 1958 metais Judžinas tapo srities prižiūrėtoju a ir mums buvo paskirta lankyti Kalifornijos ir Oregono sritis. Apsistodavome pas bendratikius namuose. Tada 1960-aisiais išvykome į Kanadą. Ten Judžinas bendruomenių vyresniesiems vedė Karalystės tarnybos kursus. Kanadoje gyvenome iki pat 1988 metų.

 Papasakosiu vieną džiugų atsitikimą iš tarnybos Kanadoje. Su viena sese liudydamos po namus sutikome moterį vardu Geil. Ji pasakė, kad jos berniukai labai nuliūdę, nes mirė jų senelis, ir kad jie nuolat jos klausinėja, kodėl senelis mirė ir kur jis dabar yra. Geil nežinojo, ką vaikams atsakyti. Taigi mes mielai pasidalijome tuo, ką žinome iš Biblijos, ir perskaitėm keletą paguodžiančių eilučių.

 Kadangi mudu su Judžinu nuolat keliavome, toje bendruomenėje buvome tik savaitę. Tačiau sesė, su kuria ėjome į tarnybą, vėl aplankė Geil. Galiausiai tiesą priėmė ne tik ji, bet ir jos vyras Bilas ir trys sūnūs – Kristoferis, Stivas ir Patrikas. Krisas dabar Kanadoje tarnauja vyresniuoju, Stivas veda evangelizuotojų tobulinimosi kursus Palm Kouste, Floridoje, o Patrikas tarnauja Tailando filialo komitete. Per visą tą laiką su šia šeima labai susidraugavome. Labai džiaugiuosi, kad bent mažyčiu savo indėliu galėjau padėti jiems pažinti Jehovą.

 Kai tarnavome Kanadoje, Jehova leido mano vyrui Judžinui pasidarbuoti vienoje svarbioje srityje. Dabar apie tai ir papasakosiu.

 Anksčiau mūsų pozicija dėl kraujo perpylimo visuomenėje buvo neteisingai suprantama ir dėl to į mus žiūrėjo kreivai. Kanados laikraščiuose mirgėdavo paantraštės, kaip Jehovos liudytojų vaikai neva miršta dėl to, kad tėvai neleidžia perpilti jiems kraujo. Mano vyrui teko prisidėti prie to, kad tokių straipsnių sumažėtų.

 1969 metais Niujorko valstijoje Bafale buvo planuojamas tarptautinis kongresas. Tad prieš šį renginį Judžinas su keliais broliais nuvyko į pagrindines ligonines pasikalbėti su gydytojais. Jie paaiškino, kad į miestą iš Kanados ir Jungtinių Valstijų atvyks apie 50 tūkstančių Jehovos liudytojų. Jei kam nors iš jų prireiktų rimtos medikų pagalbos, būtų gerai, kad gydytojai žinotų, kokia yra Jehovos liudytojų pozicija dėl kraujo ir kodėl ši pozicija yra protinga. Broliai iš autoritetingų šaltinių pristatė straipsnių apie gydymą be kraujo perpylimo. Gydytojai sureagavo labai teigiamai ir tai paskatino Judžiną ir kitus brolius imtis iniciatyvos lankyti įvairias ligonines ir Kanadoje. Jie taip pat padėdavo vietiniams broliams, kai atsirasdavo koks skubus atvejis.

 Po truputį jų pastangos davė vaisių. Ilgainiui iš jų iniciatyvos gimė kai kas daug didesnio.

 Kažkuriais metais po 1980-ųjų Judžinui paskambino Miltonas Henšelis iš pagrindinio biuro Brukline, Niujorke. Vadovaujančioji taryba norėjo, kad ši Jungtinėse Valstijose jau egzistuojanti gydytojų lankymo programa būtų dar labiau išplėsta. Taip mudu su Judžinu atsidūrėme Brukline. 1988-ųjų sausį Vadovaujančioji taryba įsteigė naują skyrių – ligoninių informavimo tarnybą. Vėliau mano vyras ir kiti du broliai vedė seminarus tiek Jungtinėse Valstijose, tiek kitose šalyse. Netrukus ligoninių informavimo tarnybos buvo įkurtos ir filialuose, o įvairiuose miestuose suformuoti ryšių su ligoninėmis komitetai. Neįmanoma net suskaičiuoti, kiek daug mūsų bendratikių ir jų vaikų gavo reikiamos pagalbos dėl to, kad atsirado šis skyrius. Taigi, Judžinas vesdavo seminarus ir lankydavo ligonines, o aš tuo tarpu dirbau Betelyje, dažniausiai siuvykloje arba virtuvėje.

 2006-aisiais patyriau patį skaudžiausią išgyvenimą – mirė mano brangus Judžinas. Aš taip jo pasiilgstu! Ištverti netekties skausmą man padėjo ir tebepadeda keletas dalykų. Kad nenutolčiau nuo Jehovos, nuolat meldžiuosi ir skaitau Bibliją. Taip pat klausausi dienos citatos aptarimo, paruošto Betelio šeimai. Perskaitau visą Biblijos skyrių, iš kurio paimta dienos citata. Be to, labai džiaugiuosi galėdama darbuotis Betelio siuvykloje. Labai vertinu šią tarnybą. Kadaise turėjau džiaugsmo siūti užuolaidas Naujojo Džersio ir Niujorko suvažiavimo salėms. Dabar tarnauju Fiškilyje – taisau drabužius ir darau kitus nedidelius darbelius. b

 Gyvenime man visada buvo ir tebėra svarbiausia – mylėti Jehovą ir jo klausyti, taip pat klausyti jo organizacijos (Hebrajams 13:17; 1 Jono 5:3). Džiaugiuosi, kad šiuo atžvilgiu su Judžinu visada buvome bendraminčiai. Todėl nė kiek neabejoju, kad Jehova atlygins mums nesibaigiančiu gyvenimu žemės rojuje ir kad mes vienas kitą dar pamatysime (Jono 5:28, 29).