Gimiau 1941 metais Virate, Suomijoje. Abu mano tėvai, jaunesnis brolis ir sesė, taip pat daugelis giminaičių buvo kurti. Bendravome gestų kalba.

 Mokiausi internatinėje mokykloje, už maždaug 240 kilometrų nuo namų. Bendrauti gestų kalba ten buvo griežtai draudžiama. Tuo metu kurčiųjų mokyklos Suomijoje taikė žodinį mokymo metodą – vaikus vertė mokytis kalbėti balsu ir skaityti iš lūpų. Jei mokytojai pamatydavo mus šnekant gestų kalba, liniuote ar lazdele taip pildavo per pirštus, kad tie kelias dienas būdavo ištinę.

 Kadangi tėvai gyveno ūkiškai, po vidurinės įstojau į žemės ūkio mokyklą. Baigęs mokslus grįžau namo. Čia ant stalo pamačiau žurnalus Sargybos bokštas ir Atsibuskite! Tėtis paaiškino, kad juose rašoma apie nuostabius Dievo pažadus ir kad girdinti pora jam ir mamai veda Biblijos studijas. Su tėvais jie bendraudavo raštu.

 Tėtis papasakojo, kad valdant Dievo Karalystei žemė taps nuostabiu rojumi ir kad bus prikelti mirusieji. Tačiau aš buvau įsitikinęs, kad mirusieji eina į dangų. Pamaniau, kad jis veikiausiai liudytojus ne taip suprato, juk jie gestų kalbos nemoka.

 Kai ta pora vėl atėjo pas tėvus, nutariau pasitikslinti, ar tėtis viską gerai suprato. „Taip, tavo tėtis teisus“, – patikino jie ir parodė Jėzaus žodžius apie prikėlimą, užrašytus Jono 5:28, 29. Taip pat jie papasakojo, kaip Dievas išvalys žemę nuo blogio, ir pasakė, kad ateityje žmonės gyvens amžinai, džiaugsis gera sveikata ir taika (Psalmyno 37:10, 11; Danieliaus 2:44; Apreiškimo 21:1–4).

 Panorau sužinoti daugiau, todėl pradėjau studijuoti Bibliją su girdinčiu liudytoju vardu Anteras. Kadangi gestų kalbos jis nemokėjo, atsakymus į studijų vadovėlio klausimus užrašydavau ant popieriaus. Tada Anteras juos perskaitydavo ir prireikus parašydavo papildomų klausimų ar komentarų. Šitaip kas savaitę mes studijavome po dvi valandas, tad jam tikrai reikėjo nemažai kantrybės.

 1960 metais dalyvavau Jehovos liudytojų kongrese, kur programa buvo verčiama į gestų kalbą. Penktadienio popietę buvo perskaitytas pranešimas, kad kitą dieną vyks krikštas. Tad šeštadienio rytą į kongresą pasiėmiau glaudes, rankšluostį – ir buvau pakrikštytas! a Netrukus pasikrikštijo ir mano tėvai bei sesė su broliu.

 Tuo, ką sužinojau, troškau pasidalyti su kurčiaisiais ir supratau, kad geriausia tai daryti gestų kalba. Pradėjau nuo savo gimtojo miesto.

 Po kurio laiko persikėliau į Tamperę, didelį pramoninį miestą. Kurčių žmonių ieškodavau eidamas per butus ir klausdamas šeimininkų, ar nežino, kur gyvena kurtieji. Taip radau ne vienas Biblijos studijas. Po kelerių metų Tamperėje buvo jau dešimt suvirš kurčių skelbėjų.

 1965 metais susipažinau su labai miela sese vardu Maira. Po metų mudu susituokėme. Maira greitai išmoko gestų kalbą. Su šia ištikima drauge ir apsukria padėjėja Jehovai tarnavau penkis dešimtmečius.

 Praėjus porai metų po vestuvių susilaukėme sūnaus Marko. Jis girdi, bet vaikystėje išmoko ir suomių gestų kalbą. Markas pasikrikštijo, kai jam buvo trylika.

 Ilgainiui gestakalbių grupė Tamperėje išaugo. Todėl 1974 metais persikėlėme į kitą miestą – Turku. Ten kurčių liudytojų nebuvo, tad kibome į kurčiųjų paieškas eidami per namus. Per tuos metus, kol gyvenome Turku, net 12 mano studijuotojų pasikrikštijo.

 1987 metais Marką pakvietė tarnauti Betelyje. Gestakalbių grupė Turku mieste sustiprėjo, tad mudu su Maira vėl ėmėme galvoti apie persikėlimą kitur.

 Maždaug tuo metu pasidarė lengviau organizuoti evangelizacijos darbą Rytų Europos šalyse. Tad 1992 metų sausį su kitu kurčiu broliu išplaukėme į Taliną.

 Ten susitikome su viena bendratike, kurios brolis buvo kurčias. Nors Biblijos žinia jo nesudomino, jis mielai padėjo mums susisiekti su daugeliu kitų kurčiųjų. O paskutinį mūsų vizito Taline vakarą jis nusivedė mus į Estijos kurčiųjų asociacijos surengtą susitikimą. Atvykome anksčiau ir ant stalo išdėliojome leidinių ir knygų estų ir rusų kalbomis. Iš viso tą vakarą išdalijome maždaug 100 knygų ir 200 žurnalų, taip pat kokie 70 žmonių davė mums savo adresus. Taip Estijoje prasidėjo evangelizacijos darbas gestų kalba.

 Netrukus mudu su Maira jau reguliariai keliaudavome į Estiją skelbti gerosios naujienos. Nusprendėme mažiau dirbti ir įstojome į pionierių gretas. 1995 metais persikėlėme arčiau Helsinkio, nes iš ten kursuoja keltas į Taliną. Evangelizacijos tarnyba Estijoje pranoko visus lūkesčius.

 Biblijos studijų turėjome tiek, kiek tik įstengėme vesti. Pasikrikštijo net 16 mūsų studijuotojų, įskaitant dvi kūniškas seses, kurios buvo ir aklos, ir kurčios. Studijas joms vedžiau taktiline gestų kalba.

 Vesti Biblijos studijas kurtiesiems tuo metu buvo labai nelengva, nes neturėjome leidinių gestų kalba. Tad mokydamas naudojausi iškalbingomis mūsų spausdintų leidinių iliustracijomis – jas išsikirpdavau ir klijuodavau į sąsiuvinį.

 Broliai iš Suomijos filialo paprašė manęs nuvykti į Latviją ir Lietuvą ir išsiaiškinti, kaip šiose šalyse būtų galima organizuoti evangelizacijos darbą gestų kalba. Tenai lankiausi kelis sykius ir padėjau vietiniams liudytojams ieškoti kurčiųjų. Turiu pasakyti, kad kiekvienoje šalyje gestų kalba savita. Todėl teko mokytis estų, latvių ir lietuvių gestų kalbų. Maža to, Baltijos šalyse gyvena ir kurčių rusakalbių, todėl pramokau ir rusų gestų kalbą.

 Estiją ir kitas Baltijos šalis lankėme aštuonerius metus. Deja, tų kelionių turėjome atsisakyti, nes Mairai buvo diagnozuota Parkinsono liga.

 1997 metais Suomijos filiale buvo įkurta vertimo į gestų kalbą grupė. Mudu su Maira gyvenome netoliese, tad galėjome prisidėti prie leidinių vertimo. Tą retkarčiais darau iki pat šiol. Dirbome drauge su sūnumi Marku. Vėliau jis kartu su žmona Kirsi pradėjo mokyti gestų kalbos vertėjus kitose šalyse.

 Be to, filialas ėmė rengti gestų kalbos kursus girdintiems skelbėjams. Todėl į gestakalbių grupes ir bendruomenes perėjo nemažai brolių ir sesių. Jie prisideda prie evangelizacijos darbo, stiprina bendruomenę ir gali imtis atsakingesnių pareigų.

 Mudu su Maira nemažai prisidėjome, kad 2004 metais Helsinkyje būtų įkurta pirmoji suomių gestakalbių bendruomenė. Per trejus metus ji sustiprėjo, atsirado nemažai uolių pionierių.

 O mes ir vėl ėmėme kurti planus persikelti ten, kur didesnis poreikis. 2008 metais persikraustėme arčiau Tamperės ir vėl grįžome į tą pačią gestakalbių grupę, kurią palikome prieš 34 metus. Po metų ta grupelė tapo antrąja gestakalbių bendruomene Suomijoje.

 Mairos sveikata, deja, po truputį blogėjo. Rūpinausi ja iki pat mirties 2016 metais. Be galo jos ilgiuosi. Tačiau žinau, kad pasitiksiu ją naujame pasaulyje, kur jokių ligų daugiau nebebus (Izaijo 33:24; Apreiškimo 21:4).

 Aš ir toliau liudiju gerąją naujieną kurtiesiems. Nors šia veikla užsiimu jau 60 metų, troškimas jiems padėti nė kiek neblėsta.