Karas truko beveik trejus metus ir paliko žmonėms daug emocinių ir fizinių randų. Ne išimtis ir mano tėtis. Jis visada nuoširdžiai tikėjo Dievą, bet matydamas katalikų kunigus kišantis į karą religija smarkiai nusivylė. Jis netgi nusprendė manęs ir mano jaunesnio brolio katalikų bažnyčioje nekrikštyti.

 1950 metais mus aplankė du Jehovos liudytojai. Tėtis juos išklausė ir sutiko kas savaitę studijuoti Bibliją. Man tuo metu buvo 14-ka, ir visos mano mintys sukosi tik apie futbolą. Tėtis ragino ir mane paskaityti liudytojų paliktus leidinius, bet manęs jie netraukė. Vieną popietę grįžęs po futbolo rungtynių, mamos paklausiau: „Ar tie Biblijos mokytojai vėl čia?“ – „Taip, jie čia ir dabar kalbasi su tėčiu valgomajame“, – atsakė ji. Nieko nelaukdamas apsisukau ir išbėgau atgal pro duris.

 Toks mano abejingumas dvasiniams dalykams neužgesino tėčio noro gilintis į Biblijos mokymus. Jis labai pamilo tiesą ir 1953-iaisiais buvo pakrikštytas. Tai sužadino mano smalsumą ir aš apipyliau tėtį klausimais, netgi paprašiau gauti man Bibliją. Tėtis supažindino mane su jaunu liudytoju Maksimu Mursija ir paprašė vesti man Biblijos studijas. Po dvejų metų, būdamas 19-os, buvau pakrikštytas Charamos upėje į rytus nuo Madrido.

 Šeštajame dešimtmetyje liudyti tiesą ir rinktis į sueigas pasidarė labai sunku. Ispaniją tuo metu valdė diktatorius Fransiskas Frankas. Jis norėjo, kad šalyje visi išpažintų katalikybę, todėl policija Jehovos liudytojams nedavė ramybės. Rinkdavomės privačiuose namuose. Stengėmės nepatraukti kaimynų dėmesio, nes jie galėjo iškviesti policiją. Nuo durų prie durų skelbėme labai apdairiai – užeidavome į du ar tris namus ir paskui jau eidavome į kitą kvartalą. Daug žmonių mūsų klausėsi, bet buvo ir tokių, kuriems mūsų žinia nepatiko.

 Sykį skelbiant po namus duris atidarė katalikų kunigas. Kai paaiškinau mūsų apsilankymo tikslą, jis paklausė: „Kas jums leido čia vaikščioti? Ką, nežinot, kad galiu apie jus pranešti policijai?“ Pasakiau, kad mes tam pasiruošę ir pridūriau: „Jėzų Kristų priešai irgi bandė suimti. Tad nieko keista, kad jo sekėjai patiria tą patį.“ Nepatenkintas mano atsakymu, kunigas nuėjo skambinti į policiją. O aš tuo tarpu nešiau kudašių.

 Nors pasitaikydavo visko, skelbėjai, kurių Ispanijoje tuo metu buvo keli šimtai, jautė, kad šalis yra pribrendusi dvasinei pjūčiai. 1956-ųjų vasarį mane, 19-metį jaunuolį, paskyrė specialiuoju pionieriumi. a Dauguma pionierių buvo jauni ir nepatyrę, bet mums labai padėjo misionieriai – mokė mus ir drąsino. Mane ir kitą jauną pionierių paskyrė tarnauti Alikantėje, kur dar niekas niekada nebuvo skelbęs. Per kelis mėnesius pradėjome daug Biblijos studijų ir išplatinome nemažai leidinių.

 Mūsų veikla, aišku, neliko nepastebėta. Vos po kelių mėnesių tarnybos Alikantėje policija mus suėmė ir konfiskavo Biblijas. Kalėjime praleidome 33 dienas. Paskui mus pervežė į Madridą ir iš ten paleido. Tada dar nežinojau, kad tas trumpas įkalinimas tebuvo didesnių išbandymų pradžia.

 Kai man sukako 21-eri, gavau šaukimą į karo tarnybą. Turėjau prisistatyti į armijos būstinę Nadore – mieste šiaurės Maroke, kuris tuo metu buvo Ispanijos protektorato dalis. Čia vyresniajam leitenantui pagarbiai paaiškinau savo poziciją. Pasakiau, kad armijoje netarnausiu ir uniformos nevilkėsiu. Karo policija tada išsiuntė mane į Rostrogordo kalėjimą Meliljoje, kur turėjau laukti teismo.

 Dar iki teismo Ispanijos kariuomenės vadas Maroke nusprendė, kad man reikia įkrėsti proto. Taigi mane įžeidinėjo, 20 minučių mušė rimbu ir spardė. Kai kone be sąmonės nukritau ant žemės, vadas kareivišku batu mynė mano galvą, kol pasipylė kraujas. Paskui, nusivedęs į savo kabinetą, ėmė šaukti: „Nemanyk, kad čia jau viskas! Kasdien sulauksi to paties ir dar daugiau!“ Jis įsakė sargybiniams įmesti mane į požeminę kamerą. Kamera buvo drėgna ir niūri, o mano ateitis atrodė dar niūresnė.

 Iki šiol prisimenu, kaip su kruvina galva gulėjau ant kalėjimo kameros grindų. Neturėjau nieko, tik ploną antklodę ir kelių žiurkių kompaniją retkarčiais. Viskas, ką galėjau, – tai melsti Jehovą stiprybės ir ištvermės. Tame šaltame, tamsiame požemyje meldžiausi be paliovos. b

 Kitą dieną mane vėl mušė – šįkart kapralas. Vadas stebėjo tą egzekuciją, kad įsitikintų, ar užtektinai gavau kirčių. Prisipažinsiu, tuo metu pradėjau abejoti, ar ilgai tokį elgesį ištversiu. Tą naktį savo kameroje karštai meldžiau Jehovą padėti.

 Trečią dieną vėl buvau iškviestas į vado kabinetą. Tikėjausi blogiausio, tad eidamas į kabinetą meldžiausi Jehovai. Manęs laukė donas Estebanas, c karo tribunolo sekretorius. Jis atėjo, kad iškeltų man baudžiamąją bylą.

 Pamatęs sutvarstytą mano galvą, donas Estebanas paklausė, kas atsitiko. Iš pradžių galvojau nieko nesakyti, nes baiminausi naujų represijų, bet galiausiai papasakojau visą tiesą. Tai išgirdęs donas Estebanas pasakė: „Negaliu apsaugoti jūsų nuo teismo, bet būkite tikras – daugiau jūsų niekas nemuš.“

 Ir tikrai, likusį kalėjime laiką niekas prieš mane nepakėlė nė piršto. Taip ir nesužinojau, kodėl tą dieną donas Estebanas atėjo su manimi pasikalbėti. Žinau viena: kad mano maldos buvo išklausytos. Suvokiau, kad tuo sunkiu metu pagalbos ranką man ištiesė Jehova. Jis neleido man kentėti virš jėgų (1 Korintiečiams 10:13). Į teismą ėjau visiškai juo pasitikėdamas.

 Karo teismas skyrė man 19 metų laisvės atėmimo, paskui pridėjo dar trejus – už „neklusnumą“. Maroke iškalėjęs 15 mėnesių, buvau perkeltas į Okanjos kalėjimą netoli Madrido atlikti likusią bausmę. Perkėlimas į Okanją buvo Jehovos dovana. Palyginus su Rostrogordo kalėjimu, čia buvo tikras rojus. Kameroje buvo lova, čiužinys ir kelios paklodės. Po kurio laiko mane paskyrė kalėjimo buhalteriu. Bet ilgai kalėdamas jaučiausi vienišas. Sunkiausia buvo, kad negaliu bendrauti su savo dvasiniais broliais.

 Retkarčiais mane aplankydavo tėvai, bet man vis tiek labai reikėjo palaikymo. Tėvai pasakė, kad dėl savo krikščioniško neutralumo buvo nuteisti dar keli broliai. Meldžiau Jehovą, kad bent vienas iš jų būtų atkeltas į mano kalėjimą. Ir vėl į mano karštas maldas Jehova atsakė – netgi davė daugiau, nei tikėjausi. Okanjos kalėjime prie manęs prisijungė trys ištikimi broliai: Albertas Kontijokis, Fransiskas Diasas ir Antonijus Sančesas. Po ketverių metų izoliacijos šalia manęs vėl buvo bendratikiai. Visi keturi galėjome drauge studijuoti ir liudyti tiesą kitiems kaliniams.

 1964 metais buvau paleistas lygtinai. Man skirta 22 metų bausmė buvo sumažinta iki 6 su puse. Tą pačią dieną, kai mane išleido iš kalėjimo, nuėjau į sueigą. Kad spėčiau atvykti laiku, už taksi į Madridą paklojau visus savo pinigus. Kokia laimė buvo vėl pasimatyti su savo broliais! Aišku, norėjau ne tik džiaugtis jų draugija, bet ir kuo greičiau grįžti prie pionieriaus tarnybos. Nors policija ir toliau nedavė mums ramybės, žmonės į gerąją naujieną reagavo palankiai. Taigi priešaky laukė daug darbo.

 Tuo metu susipažinau su Mersedes – jauna dvasinga krikščione, tarnaujančia specialiąja pioniere. Ši uoli sesė troško dalytis tiesos žinia su kiekvienu. Mane sužavėjo jos gerumas, paprastumas ir dosnumas. Mudu pamilome vienas kitą ir po metų susituokėme. Turėti šalia tokią žmoną buvo tikra palaima.

 Praėjus keliems mėnesiams po vestuvių buvome pakviesti į keliaujamąjį darbą. Kas savaitę lankėme vis kitą bendruomenę. Kartu su bendratikiais dalyvavome sueigose, ėjome į tarnybą. Bendruomenių Ispanijoje vis gausėjant, bendratikiams reikėjo pagalbos ir padrąsinimo. Taip pat turėjau galimybę kurį laiką pasidarbuoti Barselonoje įsikūrusiame pogrindiniame Jehovos liudytojų biure.

 Mūsų pogrindinė veikla baigėsi 1967 metais, kai valdžia išleido įstatymą, garantuojantį religijos laisvę visiems Ispanijos piliečiams. Galiausiai, 1970 metais, Jehovos liudytojai buvo teisiškai įregistruoti. Galėjome laisvai rinktis, turėti savo Karalystės sales ir net atidaryti filialą.

 1971 metais abu su Mersedes buvome pakviesti į naująjį Barselonos filialą. Bet po metų mano žmona tapo nėščia ir mes susilaukėme dailios dukrytės Abigailės. Dėl to teko Betelio tarnybą palikti ir imtis naujos užduoties – auklėti mūsų dukrelę.

 Kai Abigailė jau buvo paauglė, filialas pasiteiravo, ar negalėtume vėl imtis keliaujamojo darbo. Meldėmės dėl šito reikalo Jehovai ir klausėme brandžių brolių patarimo. Vienas vyresnysis pasakė: „Chesusai, jeigu broliai mano, kad esi reikalingas bendruomenėms, sutik.“ Taip prasidėjo kitas džiugus mūsų gyvenimo etapas. Iš pradžių lankėme bendruomenes netoli namų, kad galėtume pasirūpinti Abigaile. O kai ji užaugo ir tapo savarankiška, galėjome tęsti specialiąją visalaikę tarnybą.

 Drauge su Mersedes keliaujamąjį darbą dirbome 23 metus. Ši tarnyba man patiko, nes taip galėjau dalytis savo patirtimi su jaunesniais. Kurį laiką, kai vedžiau kursus vyresniesiems ir visalaikiams tarnams, gyvenome Madrido Betelyje. Įdomu, kad už trijų kilometrų nuo Betelio teka Charamos upė – ta pati, kurioje 1955 metais buvau pakrikštytas. Kas galėjo pagalvoti, kad po daugelio metų grįšiu į tą pačią vietą padėti jauniems broliams ir sesėms pasiruošti naujoms užduotims Jehovos tarnyboje.

 Nuo 2013 metų mudu vėl tarnaujame specialiaisiais pionieriais. Turiu pripažinti, kad palikti keliaujamąjį darbą ir imtis pionieriaus tarnybos buvo nelengva. Tačiau ši permaina išėjo į gera. Pastaruoju metu sušlubavo sveikata, turėjau sudėtingą širdies operaciją. Kaip ir visada, kreipiausi pagalbos į Jehovą, nes jis dar niekada manęs neapvylė. Per 56 metus mane ištikimai palaikė ir Mersedes. Ji visada buvo šalia, kad ir kokių užduočių Jehovos tarnyboje teko imtis.

 Dažnai prisimenu metą, kai dėsčiau įvairiuose teokratiniuose kursuose. Vis dar matau tas žibančias, smalsias jaunų studentų akis. Jų entuziazmas man primena mano paties jaunystę – su kokiu užsidegimu ėmiausi krikščioniškos tarnybos. Gyvenime buvo ir sunkių dienų, tačiau turiu daug nuostabių prisiminimų. Per išmėginimus daug ko išmokau. Visų pirma – niekada nepasitikėti savo paties jėgomis. Kai buvo sunku, visada jaučiau Jehovos ranką. Ji gelbėjo mane pačiais niūriausiais gyvenimo momentais (Filipiečiams 4:13).