Gimiau 1934 metais Peskaroje, mieste, esančiame Italijos vidurinės dalies rytuose, prie Adrijos jūros. Šeimoje iš keturių mergaičių buvau jauniausia. Tėtis parinko mums vardus abėcėlės tvarka pradedant nuo „A“, todėl mano vardas ir yra iš „D“ raidės.

 Tėtį visada domino dvasiniai dalykai. Apie Jehovos liudytojus pirmą kartą jis išgirdo 1943-iųjų liepą. Vienas vyras vardu Liberatas Rikis, kuris bendravo su liudytojais, papasakojo jam apie Bibliją ir davė žurnalą Sargybos bokštas. Netrukus ir mano tėtis jau uoliai pasakojo kitiems apie tai, ką sužinojo. Mama irgi priėmė tiesą ir viltinga žinia dalijosi su kitais. Nors buvo neraštinga, ji atmintinai išmokdavo Biblijos eilutes ir jas cituodavo.

 Mūsų namai visada buvo pilni žmonių, čia vykdavo krikščionių sueigos. Nors teturėjome du miegamuosius, pas mus dažnai apsistodavo keliaujantieji prižiūrėtojai ir pionieriai.

 Dvi mano vyresnės seserys Biblija nesidomėjo. Ilgainiui jos ištekėjo ir paliko namus. O aš ir mano sesuo Česira visada mielai klausydavomės, kai tėtis skaitydavo Bibliją. Taip pat mums patiko įkvepiančios kalbos, kurias broliai sakydavo lankydami mūsų mažą grupelę.

 Su tėčiu ir kitais dažnai eidavau į tarnybą, bet buvau tokia drovi, kad reikėjo ne vieno mėnesio, kol įsidrąsinau bent šį tą žmogui pasakyti. Visgi mano meilė Jehovai stiprėjo, ir 1950-ųjų liepą pasikrikštijau. Vienas brolis mūsų namuose pasakė krikšto kalbą ir tada jūroje mane panardino į vandenį. Kitais metais į mūsų vietovę buvo paskirta viena specialiųjų pionierių pora. Dažnai eidavau su jais skelbti gerosios naujienos. Kuo daugiau laiko praleisdavau tarnyboje, tuo geriau man sekėsi ir ilgainiui šią tarnybą labai pamėgau.

 Pirmasis mūsų rajono prižiūrėtojas buvo Pjeras Gatis. a Jis skatino mane ne tik imtis pionieriškos tarnybos, bet ir persikelti ten, kur didesnis skelbėjų poreikis. Mintis apie persikėlimą man nė į galvą nebuvo atėjusi! Mūsų krašte buvo įprasta, kad mergaitės, iki ištekės, liktų namuose. Taigi 1952-ųjų kovą pradėjau pionieriauti ir gyvenau su tėvais. Tada nė neįsivaizdavau, kaip dėl šio sprendimo pasikeis mano gyvenimas.

 Tuo metu viena jauna sesė vardu Ana irgi panoro tapti pioniere. Ji persikėlė gyventi pas mus ir mudvi drauge eidavome į tarnybą. 1954 metais abi buvome paskirtos specialiosiomis pionierėmis į Perudžą, už maždaug 250 kilometrų, kur nebuvo nė vieno liudytojo.

 O tada prasidėjo gyvenimas! Man buvo tik dvidešimt ir iki tol iš gimtojo miesto tebuvau išvykusi vos sykį – kai su tėvais keliavau į kongresą. Atrodė, kad išsikeliu į kitą pasaulio kraštą! Tėtis nerimavo, kaip mes su Ana vienos dvi gyvensime, tad atvyko padėti mums susirasti būstą. Kambaryje, kurį išsinuomojome, rengėme ir sueigas. Iš pradžių buvome vienintelės dalyvės. Tiesą smagiai skelbėme Perudžoje, aplinkiniuose miestuose bei kaimuose ir ilgainiui mūsų pastangos ėmė duoti vaisių. Maždaug po metų į Perudžą atsikėlė vienas brolis ir nuo tada sueigas vedė jis. 1957-aisiais, kai mudvi gavome naują paskyrimą, šioje vietoje jau buvo įsikūrusi maža bendruomenė.

 Mus paskyrė į Ternį, miestelį Italijos vidurinėje dalyje. Čia buvo nemažai žmonių, kurie jau domėjosi tiesa, todėl tarnyba teikė daug džiaugsmo. Aišku, patyrėme ir sunkumų. Nors fašistinis režimas baigėsi dar 1943 metais, kai kur valdžia ir toliau varžė Jehovos liudytojų veiklą – kad galėtume vaikščioti pas žmones, reikalavo įsigyti leidimą.

 Jehovos liudytojus gana dažnai sekdavo policija. Kartais įsimaišydavome į minią ir jie pamesdavo mus iš akių. Bet pasisekdavo ne visada. Aš buvau sulaikyta du kartus. Pirmą kartą mane suėmė, kai skelbiau su rajono prižiūrėtoju. Mus nuvežė į nuovadą. Ten buvome apkaltinti tuo, kad skelbiame be valdžios leidimo. Mums paskyrė baudą, bet ją mokėti atsisakėme, nes nepažeidėme jokių įstatymų. Širdis taip daužės, kad atrodė tuoj iššoks iš krūtinės. Dėkojau Jehovai, kad esu ne viena. Į mintį atėjo padrąsinantys Izaijo 41:13 žodžiai: „Nebijok, aš padėsiu.“ Mus paleido, o kai byla pasiekė teismą, teisėjas bylą uždarė. Antrą kartą mane suėmė maždaug po šešių mėnesių. Tada buvau viena, bet ir šį sykį mane išteisino.

 Su jauduliu prisimenu kongresą, vykusį 1954 metais pietų Italijoje, Neapolyje. Atvykusi pasisiūliau padėti prie valymo darbų ir buvau paskirta darbuotis prie scenos. Ten man krito į akį simpatiškas vaikinas Antonijus Kaparelis, pionierius iš Libijos. Jo šeima iš Italijos į Libiją persikėlė ketvirto dešimtmečio pabaigoje.

 Antonijus buvo energingas ir drąsus. Motociklu jis keliaudavo toli į Libijos dykumą skelbti tiesos ten gyvenantiems italams. Ėmėme susirašinėti. 1959-ųjų pradžioje jis grįžo į Italiją ir keletą mėnesių tarnavo Romos Betelyje. Paskui buvo paskirtas specialiuoju pionieriumi į Viterbą vidurinėje Italijos dalyje. Jausmai vienas kitam vis stiprėjo ir 1959-ųjų rugsėjo 29-ąją susituokėme. Toliau abu tarnavome Viterbe.

 Iš pradžių reikėjo susirasti būstą, kuriame galėtume ne tik gyventi, bet ir rengti sueigas. Galiausiai vieno namo pirmame aukšte išsinuomojome nedidelį kambarį su mažyte vonia. Mūsų namai labiau priminė krautuvėlę, o ne butą. Lovą pasistatėme kampe ir atskyrėme pertvara – tai buvo mūsų miegamasis. Likusį plotą naudojome kaip svetainę arba tam tikromis dienomis kaip Karalystės salę. Kambarys nebuvo patogus, ir viena ten nebūčiau gyvenusi. Bet jaučiausi labai laiminga, nes su manimi buvo Antonijus.

 1961 metais Antonijų paskyrė rajono prižiūrėtoju. Tik iš pradžių jam reikėjo baigti bendruomenės tarnams skirtus mėnesio trukmės kursus. Visą mėnesį turėjau būti viena. Neslėpsiu, buvo liūdna, ypač vakarais, kai likdavau viena mūsų mažyčiame kambarėlyje. Vis dėlto džiaugiausi, kad Antonijus gali būti Jehovai naudingas. Aš irgi uoliai darbavausi, tad laikas prabėgo greitai.

 Dirbant rajono priežiūros darbą teko daug keliauti – nuo Venecijos, regiono šiaurės Italijoje, iki pat Sicilijos. Automobilio iš pradžių neturėjome, taigi važinėjome viešuoju transportu. Prisimenu vieną linksmą epizodą. Kai ilgai riedėję duobėtais keliais per Sicilijos kaimus atvykome į vietą, stotelėje jau mūsų laukė broliai su asiliuku. Ant jo broliai sukrovė visą mūsų mantą. Tik įsivaizduokite: Antonijus su kostiumu ir kaklaraiščiu, aš su dailia suknele, mus lydi ūkininkai ir greta bidzena asiliukas, nešinas mūsų daiktais ir rašomąja mašinėle. Vaizdelis tikrai komiškas.

 Nors gyveno kukliai, broliai dalijosi su mumis viskuo, ką turėjo. Kai kuriuose namuose nebuvo nei vonios, nei vandentiekio. Kartą mus įkurdino kambaryje, kuriuo niekas nesinaudojo keletą metų. Naktį per miegus taip varčiausi, kad Antonijus mane pažadino. Kai pakėlėme paklodę, ant čiužinio savo siaubui išvydome vabzdžių knibždėlyną. Nakties vidury nebuvo kas daryti. Kiek galėjome, tiek tų gyvių nukratėme ir stengėmės vėl užmigti.

 Tačiau šie nepatogumai nebuvo didžiausia problema. Labiausiai man trukdė mano pačios drovumas. Kai bendruomenę lankydavome pirmą kartą, man sunkiai sekdavosi užmegzti naujas pažintis. Bet aš taip norėjau padėti sesėms ir jas padrąsinti, kad lipau per save ir stengiausi kiek galėdama. Savaitės pabaigoje su Jehovos pagalba visada jausdavausi daug laisviau. Darbuotis su broliais ir sesėmis, matyti jų dosnumą, ištikimybę ir meilę Jehovai man buvo tikra garbė.

 1977-aisiais, po keleto metų rajono ir srities priežiūros darbo, b mus pakvietė į Romos Betelį padėti pasiruošti 1978 metų tarptautiniam kongresui „Pergalingas tikėjimas“. Praėjus vos keliems mėnesiams mes tapome Betelio šeimos nariais. O netrukus Antonijų paskyrė tarnauti ir filialo komitete.

 Tarnyba Betelyje man buvo visiškai nauja patirtis. Ir vėl mano drovumas čia kišo koją – jaučiau įtampą, niekaip negalėjau atsipalaiduoti. Vis dėlto Jehovos ir kitų beteliečių padedama ilgainiui Betelyje ėmiau jaustis kaip namie.

 Po keleto metų mus užklupo sunkumai – sušlubavo vyro sveikata. 1984-aisiais Antonijui prireikė širdies operacijos, o maždaug po dešimties metų atsirado ir kitų sveikatos problemų. Galiausiai 1999-aisiais mano vyrui diagnozavo piktybinį auglį. Jis visada buvo labai aktyvus žmogus, bet ta baisi liga pakirto jam jėgas. Tiesiog plyšo širdis matant, kaip diena po dienos jis silpsta. Karštai meldžiausi Jehovai, prašiau, kad suteiktų man jėgų rūpintis savo brangiu vyru. Taip pat dažnai skaičiau psalmes. Kai apimdavo nerimas, jos mane labai paguosdavo. 1999-ųjų kovo 18-ąją Antonijus mirė. Santuokoje buvome išgyvenę beveik 40 metų.

 Net ir apsuptas žmonių kartais gali jaustis labai vienišas. Žinoma, iš beteliečių ir bendratikių, su kuriais susipažinome keliaujamajame darbe, sulaukiau daug meilės ir atjautos. Bet sunku apsakyti, kaip sopa širdį, kai vakare Betelyje grįžtu į savo tuščią kambarį. Mane gydo malda, studijos ir bėgantis laikas. Taip pat visada gera prisiminti bendrą gyvenimą su Antonijumi. Vis mąstau apie tai, ką kartu nuveikėme, ir neabejoju, kad Antonijus yra Jehovos atmintyje ir vieną dieną aš jį vėl pamatysiu.

 Betelyje yra tekę padirbėti įvairiuose skyriuose, šiuo metu darbuojuosi siuvyklėlėje. Galėdama padėti savo didelei šeimai jaučiuosi labai laiminga. Taip pat stengiuosi neapleisti ir tarnybos. Tiesa, nebegaliu daryti tiek, kiek anksčiau, bet man smagu dalyvauti evangelizacijos darbe, kurį pamėgau dar jaunystėje. Tad ir jaunuolius visada stengiuosi paskatinti imtis pionieriaus tarnybos. Pati žinau, koks įkvepiantis šis darbas.

 Žvelgdama atgal, į tai, ką nuveikiau per 70 visalaikės tarnybos metų, galiu pasakyti, kad Jehova dosniai mane laimino ir visokeriopai palaikė. Buvau ir tebesu drovi ir žinau, kad viena savo jėgomis nebūčiau tiek nuveikusi. Daug keliavau, patyriau daug įdomių dalykų, sutikau nemažai žmonių, kurie mane įkvėpė. Jei tik turėčiau tokią galimybę, mielai viską pakartočiau.