Pasakėme kunigui, kad netyčia galime pataikyti į vairuotoją, o šis atšovė: „Užmuškite jį! Galėsite savo kruvinas rankas nusivalyti į mano apdarą.“ Nors didžiavausi, kad priklausau prie Graikijos stačiatikių bažnyčios, dėl tų baisių kunigo žodžių vėliau ją palikau. Dabar žvelgdamas į praeitį suvokiu, kad būtent tas įvykis padėjo man atrasti kelią pas Jehovą.

 Mano vaikystėje Tripolio uostamiestis knibždėte knibždėjo įvairiausių žmonių – skirtingų kultūrų, kalbų ir religijų. Kiekviena šeima didžiavosi savo kilme, ne išimtis buvo ir manoji. Mano vyresnieji broliai ir aš įstojome į religinę organizaciją, kurios nariai vadinosi tikėjimo kariais a. Tikėjimo kariai nemėgo Jehovos liudytojų. Niekada nebuvome jų sutikę, bet kunigas sakė, kad tai yra grupuotė, nekenčianti Graikijos stačiatikių, ir kad jų vadeiva – Jehova. Kunigas ne kartą ragino primušti Jehovos liudytojus, jei tik juos kur sutiksime.

 Aš tuomet to dar nežinojau, bet trys iš mano brolių jau turėjo progų pabendrauti su Jehovos liudytojais. Rankos prieš juos jie nekėlė, pasirinko kitą kelią – studijuoti su liudytojais Bibliją, kad įrodytų jų įsitikinimų klaidingumą. Vieną vakarą grįžęs namo svetainėje pamačiau Jehovos liudytojus; jie diskutavo su mano šeimos nariais ir kai kuriais kaimynais. Labai sutrikau. Kaip broliai galėjo išduoti mūsų tikėjimą?! Jau ruošiausi išeiti, tačiau vienas mūsų kaimynas, gerai žinomas dantistas, kuris pasirodė irgi besąs Jehovos liudytojas, pasiūlė man prisėsti ir pasiklausyti. Vienas mūsų šeimos draugas iš mano Biblijos garsiai skaitė 83 psalmės 18 eilutę. Tą akimirką suvokiau, kad kunigas mums melavo. Jehova nebuvo joks vadeiva. Tai – vienintelis tikrasis Dievas!

 Norėjau apie Jehovą sužinoti daugiau, todėl nusprendžiau dalyvauti Biblijos studijose. Jas mūsų namuose vedė Mišelis Abudas. Kartą per studijas vienas mano draugas iškėlė klausimą, kuris nuo pat vaikystės sukosi ir mano galvoje. Jis paklausė: „Pasakykite, kas sukūrė Dievą?“ Mišelis atkreipė dėmesį į katę, gulinčią ant sofos. Jis paaiškino, kad katės negali suprasti, ką kalba ir kaip mąsto žmonės. Panašiai ir mes nepajėgūs suvokti daug dalykų, susijusių su Dievu. Šis paprastas palyginimas padėjo suprasti, kodėl kai ko apie Dievą ir jo prigimtį aš tiesiog negaliu suvokti. Netrukus, 1946 metais, nusprendžiau paskirti savo gyvenimą Jehovai ir pasikrikštijau. Man tada buvo 15 metų.

 Nuo 1948-ųjų padėdavau savo broliui Hanai fotoateljė. Šalia buvo dažų parduotuvė. Ji priklausė Jehovos liudytojui vardu Nagibas Salimas. b Nagibas visą gyvenimą buvo uolus ir bebaimis gerosios naujienos skelbėjas. Jis išgyveno net 100 metų. Drauge su juo dažnai vykdavome į užmiestį skelbti gerosios naujienos. To brolio nebaugino joks žmonių priešiškumas. Užkalbinti žmogų jam, regis, buvo visai nesunku, apie Bibliją jis galėjo kalbėtis su įvairiausių religijų žmonėmis. Jo uolumas įkvėpė ir mane.

 Vieną dieną į mūsų ateljė užėjo Marija Šajah, iš Jungtinių Valstijų atsikrausčiusi libaniečių kilmės bendratikė. Nors buvo labai užimta, augino vaikus, ši sesė tarnavo pioniere. Jos apsilankymas mūsų ateljė padarė lemiamą įtaką mano tolesniam gyvenimui. Marija bent dvi valandas pasakojo mums įdomius atsitikimus iš skelbimo tarnybos. Pokalbio pabaigoje ji pažvelgė į mane ir sako: „Milto, esi nevedęs, tai kodėl nesiimi pionieriškos tarnybos?“ Paaiškinau jai, kad turiu užsidirbti pragyvenimui. O ji klausia: „Kiek laiko aš pas jus šįryt prabuvau?“ – „Porą valandų“, – sakau. „Per visą laiką, kol su jumis kalbėjausi, nepastebėjau, kad būtum labai užsiėmęs. Jei panašiai tiek laiko kasdien skirtum gerajai naujienai skelbti, galėtum būti pionierius. Pabandyk vienus metus, o tada nuspręsi, tęsti ar ne.“

 Nors mūsų kultūroje vyrui neįprasta klausyti moters patarimų, jos pasiūlymas man patiko. Po dviejų mėnesių, 1952-ųjų sausį, tapau pionieriumi. Praėjus 18 mėnesių buvau pakviestas mokytis 22-oje Gileado mokyklos klasėje.

 Po mokslų gavau paskyrimą į Artimuosius Rytus. Nepraėjus nė metams vedžiau linksmą, gyvenimo džiaugsmu trykštančią merginą Doris Vud. Ji buvo misionierė, į Artimuosius Rytus atvykusi iš Anglijos.

 Netrukus po vestuvių mūsų su Doris paprašė persikelti į Alepą, miestą Sirijoje. Kadangi Jehovos liudytojų veikla Sirijoje uždrausta, su daugeliu tų, kas panoro studijuoti Bibliją, susipažinome per bendrus pažįstamus.

 Kartą užėjome pas vieną Biblija besidominčią moterį. Drebėdama iš baimės ji pravėrė duris ir pasakė: „Pasisaugokit. Pas mane ką tik buvo policija. Jie norėjo žinoti, kur judu gyvenate.” Buvo aišku, kad slaptoji policija žino, su kuo mes studijuojame Bibliją. Susisiekėme su broliais, atsakingais už evangelizacijos darbą Artimuosiuose Rytuose, ir jie patarė kuo greičiau išvykti iš šalies. Liūdna buvo palikti Biblijos studijuotojus, tačiau sykiu gera jausti, kaip stipriai Jehova mus myli ir mumis rūpinasi.

 1955-aisiais buvome paskirti tarnauti misionieriais Bagdade (Irakas). Nors atsargiai galėjome kalbinti visus žmones, labiausiai dėmesį sutelkėme į krikščionis.

 Turguje ar šiaip gatvėje nepraleisdavome galimybės pasikalbėti ir su musulmonais. Doris visada buvo pasiruošusi pasidalyti kokia nors mintimi iš Biblijos, kuri būtų priimtina kiekvienam klausytojui. Pavyzdžiui, pokalbį ji pradėdavo taip: „Mano tėvas sakydavo, kad kiekvienam teks stoti prieš Kūrėją. (Palygink su Romiečiams 14:12.) Ši mintis skatina mane būti geresnę. Gal ir jūs kada apie tai pagalvojote?“

 Bagdade tarnavome beveik trejus metus. Ten vietiniams bendratikiams padėjome organizuoti evangelizacijos veiklą taip, kad nepatrauktume bereikalingo dėmesio. Misionierių namuose rengdavome sueigas arabų kalba. Kartais sueigoje apsilankydavo vienas kitas asiras (daugelis tos etninės grupės žmonių išpažįsta krikščionybę). Dažnas, pamatęs, kokie mes vieningi ir kaip stipriai vienas kitą mylime, pripažindavo, kad esame tikri Jėzaus mokiniai (Jono 13:35).

 Vienas iš tų, kas ypač greit atsiliepė į skelbiamą žinią, buvo Nikolas Azizas, nuolankus, malonaus būdo vyras, turintis armėniškų ir asiriškų šaknų. Kai Nikolas ir jo žmona Helen sužinojo, kad Jehova ir jo Sūnus Jėzus yra du atskiri asmenys, jiems tarsi akys atsivėrė (1 Korintiečiams 8:5, 6). Diena, kai Nikolas ir dar dvidešimt studijuotojų buvo pakrikštyti Eufrato upėje, buvo labai įsimintina.

 1958-ųjų liepos 14-ąją Irake įvyko perversmas, kurio metu buvo nužudytas karalius Feisalis II. Dėl to turėjome išvykti į Iraną. Ten darbavomės maždaug šešis mėnesius – apdairiai skelbėme gerąją naujieną užsieniečiams.

 Jau ruošėmės iš Teherano (Irano sostinė) išvykti, kai buvau sulaikytas ir pristatytas į policijos nuovadą apklausti. Supratau, kad esame sekami. Po apklausos susisiekiau su Doris ir papasakojau, kas nutiko. Sutarėme, kad abiem bus saugiau, jei namo negrįšiu ir jei apskritai nesusitiksime iki pat išvykimo iš šalies.

 Doris apsistojo saugioje vietoje. Buvome sutarę susitikti oro uoste, bet kaip jai ten nuvykti nepastebėtai? Doris karštai meldė Jehovą padėti.

 Sutartą dieną netikėtai prapliupo lyti ir visi ieškodami pastogės išsibėgiojo, taip pat ir policijos pareigūnai. Gatvės ištuštėjo, taigi Doris galėjo saugiai atvykti. Ji sako: „Ta liūtis buvo tikras stebuklas!“

 Po Irano mus paskyrė tarnauti misionieriais kitoje šalyje. Ten irgi teko nuolat bendrauti su įvairių etninių grupių ir religijų žmonėmis. 1961-aisiais manęs paprašė imtis keliaujamojo darbo, taigi lankėme bendratikius įvairiose Artimųjų Rytų šalyse.

 Skelbdamas gerąją naujieną Artimuosiuose Rytuose ne sykį mačiau, kaip nuostabiai Dievo šventoji dvasia suvienija žmones. Iki šiol pamenu tuos gyvus pokalbius su dviem Biblijos studijuotojais palestiniečiais Edžiu ir Nikolu. Jie jau lankė mūsų sueigas, bet vienu metu dėl savo politinių įsitikinimų nusprendė Biblijos studijas nutraukti. Meldžiausi, kad Biblijoje užrašyta tiesa paliestų jų širdį. Kai jiedu galiausiai suvokė, kad tik Dievas išspręs visas problemas – ir ne vien palestiniečių, bet visos žmonijos, – studijas atnaujino (Izaijo 2:4). Jie atsikratė nacionalistinio išdidumo ir po kurio laiko pasikrikštijo. Vėliau Nikolas netgi tarnavo rajono prižiūrėtoju.

 Keliaudami iš vienos šalies į kitą abu su Doris žavėdavomės bendratikių drąsa ir ištikimybe Dievui. Jiems teko ištverti nemažai sunkumų, tad daviau sau žodį, kad per kiekvieną apsilankymą stengsiuosi bendratikius padrąsinti ir pakelti jiems dvasią (Romiečiams 1:11, 12). Niekada nesijaučiau už juos pranašesnis, visada stengiausi būti geras draugas (1 Korintiečiams 9:22). Džiaugiausi, kad galiu padėti kitiems, man tai teikė didelį pasitenkinimą.

 Kaip malonu matyti, kad daugelis tų, su kuriais studijavome Bibliją, iki šiol ištikimai tarnauja Jehovai. Kai kuriems dėl kilusių ginkluotų konfliktų teko palikti savo šalį. Su šeimomis jie buvo priversti ieškoti saugaus prieglobsčio Australijoje, Kanadoje, Europoje, Jungtinėse Valstijose. Arabiškai kalbančioms bendruomenėms tose šalyse jie yra tikra dovana. Pastaraisiais metais kai kurie tų brolių ir sesių vaikai grįžo į Artimuosius Rytus, kad padėtų vietiniams bendratikiams skelbti gerąją naujieną. Kokie su Doris esame laimingi, kad turime tiek dvasinių vaikų ir vaikaičių!

 Visą savo gyvenimą jautėme, kaip Jehova mumis rūpinasi ir mums vadovauja. Koks esu jam dėkingas, kad padėjo man, dar jaunuoliui, atsikratyti išankstinio nusistatymo ir nacionalistinių jausmų. Drąsūs bendratikiai išmokė mane bendrauti su pačiais įvairiausiais žmonėmis, nesvarbu, kokia jų tautybė ar religiniai įsitikinimai. Keliaudami iš vienos šalies į kitą mudu su Doris patyrėme visokiausių sunkumų, ne kartą buvome patekę į, regis, beviltišką situaciją. Tačiau tai mus tik užgrūdino – išmokome visiškai pasitikėti Jehova, ne savo jėgomis (Psalmyno 16:8).

 Kai mąstau apie savo gyvenimą ir prisimenu visus tuos metus, kuriuos praleidau tarnaudamas Jehovai, suvokiu, kiek daug iš savo dangiškojo Tėvo esu gavęs ir koks dėkingas jam turiu būti. Visiškai pritariu savo mylimai žmonai Doris, kuri mėgsta sakyti, kad su Jehova liksime, net jei mums grasintų mirtimi. Visada būsime dėkingi Jehovai už tai, kad suteikė galimybę skelbti gerąją naujieną Artimuosiuose Rytuose (Psalmyno 46:8, 9). Į ateitį žvelgiame be krislelio baimės – žinome, kad Jehova rūpinasi tais, kas juo pasitiki (Izaijo 26:3).