1, 2. Ką aptarsime šiame straipsnyje?

MŪSŲ gyvenimas trumpas ir pilnas vargų (Job 14:1). Suprantama, dėl to neretai jaučiamės prislėgti. Daugelis ištikimų Dievo tarnų, gyvenusių senovėje, irgi kartais jausdavosi nusiminę. Kai kuriems buvo taip sunku, kad net norėjo mirti (1 Kar 19:2–4; Job 3:1–3, 11; 7:15, 16). Bet Jehova visada ateidavo jiems į pagalbą ir sustiprindavo. Skaitydami apie juos Biblijoje galime daug ko pasimokyti ir pasisemti paguodos (Rom 15:4).

² Šiame straipsnyje pakalbėsime apie keletą Jehovos tarnų, kurie tam tikru gyvenimo laikotarpiu buvo labai prislėgti, – apie Jokūbo sūnų Juozapą, našlę Noomę ir jos marčią Rūtą, levitą, parašiusį 73 psalmę, ir apie apaštalą Petrą. Aptarsime, kaip Jehova juos sustiprino, ir ko iš jų patirties galime pasimokyti. Perskaitę straipsnį įsitikinsime, kokie teisingi yra šie Biblijos žodžiai: „Jehova yra arti žmogaus, kurio širdis sugniužusi, jis gelbsti tą, kurio dvasia palūžusi“ (Ps 34:18).

3, 4. Kas nutiko jaunajam Juozapui?

³ Būdamas maždaug septyniolikos Juozapas regėjo du pranašiškus sapnus. Jam buvo apreikšta, kad ateityje iš šeimos narių sulauks didelės pagarbos (Pr 37:5–10). Deja, netrukus jaunuolio gyvenimas pasisuko  visai kita linkme. Broliai pardavė Juozapą į vergiją ir galiausiai jis atsidūrė faraono sargybos viršininko Potifaro namuose (Pr 37:21–28). Mylimiausias Jokūbo sūnus tapo kitatikio vergu (Pr 39:1).

⁴ Juozapo vargai tuo nesibaigė – Potifaro žmona melagingai apkaltino jį mėginimu išprievartauti. Nė nepasivarginęs išsiaiškinti, kaip buvo iš tikro, Potifaras įmetė Juozapą į kalėjimą ir sukaustė grandinėmis (Pr 39:14–20; Ps 105:17, 18). Įsivaizduokime, kaip jaunuolis jautėsi, apkaltintas tokiu baisiu nusikaltimu, ir kaip sielvartavo galvodamas, kad dėl to dabar kiti niekins Jehovos vardą!

5. Kas padėjo Juozapui nepalūžti?

⁵ Tiek Potifaro namuose, tiek kalėjime Juozapo laisvė buvo suvaržyta ir jis nieko negalėjo pakeisti. Kas padėjo jam nepalūžti? Juozapas negalvojo apie tai, ko negali daryti, – tiesiog darė tai, kas pavesta. Svarbiausia, jis stengėsi įtikti Jehovai, ir Jehova visur jį laimino (Pr 39:21–23).

6. Kokią paguodą Juozapui tikriausiai teikė pranašiški sapnai?

⁶ Juozapas tikriausiai pasiguosdavo mintimis apie kadaise regėtus pranašiškus sapnus. Jis suprato, kad anksčiau ar vėliau susitiks su šeima ir jo situacija pagerės. Taip ir įvyko. Kai Juozapui buvo maždaug 37-eri, tie sapnai pradėjo pildytis (Pr 37:7, 9, 10; 42:6, 9).

7. Kas, remiantis 1 Petro 5:10, padės mums ištverti išmėginimus?

⁷ Ko galime pasimokyti. Pasaulis žiaurus, todėl neretai, kaip ir Juozapas, patiriame neteisybę. Įskaudinti gali netgi bendratikis. Bet jei viltis dėsime  į Jehovą, jei laikysime jį savo uola ir priebėga, pernelyg nenusiminsime ir nenustosime jam tarnauti (Ps 62:6, 7; perskaityk 1 Petro 5:10). Prisiminkime ir tai, kad Juozapui tebuvo maždaug septyniolika, kai Jehova siuntė jam pranašiškus sapnus. Iš to suprantame, kad Dievas pasitiki savo jaunais tarnais. Šiandien daugelis jaunuolių yra tokie pat kaip Juozapas – jie irgi kliaujasi Jehova. Kai kurie dėl ištikimybės Dievui nebijo net įkalinimo (Ps 110:3).

8. Kokios nelaimės ištiko Noomę ir Rūtą?

⁸ Judo krašte užėjus nuožmiam badui Noomė su šeima iškeliavo į Moabą ir ten apsigyveno. Po kurio laiko Noomės vyras Elimelechas mirė ir ji liko su dviem sūnumis. Abu vedė moabites – Rūtą ir Orpą, tačiau praėjus dešimčiai metų mirė. Vaikų jie neturėjo, todėl Rūta ir Orpa liko vienos (Rūt 1:1–5). Įsivaizduokime, kaip visos trys moterys sielvartavo! Žinoma, Rūta ir Orpa galėjo dar kartą ištekėti. Bet jeigu ištekės, kas pasirūpins senstančia anyta? Noomė buvo tokia prislėgta, kad net pasakė: „Nebevadinkite manęs Noome. Vadinkite mane Mara, nes Visagalis labai apkartino man gyvenimą.“ Po visų šitų nelaimių Noomė nusprendė grįžti į Betliejų; Rūta iškeliavo kartu su ja (Rūt 1:7, 18–20).

9. Kodėl, remiantis Rūtos 1:16, 17, 22, galima sakyti, kad Noomei jos marti buvo tikra paguoda?

⁹ Toje, regis, beviltiškoje situacijoje tikra paguoda Noomei buvo marčios ištikimoji meilė. (Perskaityk Rūtos 1:16, 17, 22.) Rūta anytos nepaliko. Atkeliavusi į Betliejų ji sunkiai dirbo – maisto sau ir Noomei parūpindavo laukuose rinkdama miežius. Dėl savo dorumo ir meilės anytai ši jauna moteris per trumpą laiką pelnė gerą vardą žmonių akyse (Rūt 3:11; 4:15).

10. Iš ko suprantame, kad Jehova atjaučia vargšus?

¹⁰ Jehova yra atjautus Dievas. Izraelitams jis buvo nurodęs, kad nuimdami derlių nepjautų lauko pakraščių, paliktų juos vargšams (Kun 19:9, 10). Taigi Noomei ir Rūtai nereikėjo elgetauti – maistu jos galėjo apsirūpinti pačios.

11, 12. Kaip pasikeitė Noomės ir Rūtos gyvenimas ir ką džiugaus jos sužinos ateityje?

¹¹ Laukas, kuriame Rūta rinko miežius, priklausė turtingam žmogui vardu Boazas. Matydamas, kokia Rūta ištikima savo anytai ir kaip ją myli, jis nusprendė nupirkti jų šeimos paveldą ir paimti Rūtą į žmonas (Rūt 4:9–13). Netrukus juodu susilaukė sūnaus ir pavadino jį Jobedu. Šis tapo karaliaus Dovydo seneliu (Rūt 4:17).

¹² Įsivaizduokime, kaip Noomė džiaugėsi laikydama Jobedą ant rankų ir kaip nuoširdžiai už viską dėkojo Jehovai! Bet ateityje Noomės ir Rūtos laukia dar didesnis džiaugsmas. Prisikėlusios iš mirties jos sužinos, kad Jobedas yra žadėtojo Mesijo, Jėzaus Kristaus, protėvis.

13. Ko galime pasimokyti iš pasakojimo apie Noomę ir Rūtą?

¹³ Ko galime pasimokyti. Mus visus užklumpa išmėginimai. Kartais jų prislėgti nebematome jokios išeities. Tokiais  atvejais turime visiškai pasikliauti savo dangiškuoju Tėvu ir būti su jo tarnais. Galimas dalykas, Jehova išmėginimo nepašalins, – štai Noomei vyro ir sūnų nesugrąžino. Bet jis tikrai padės, pavyzdžiui, atsiųs į pagalbą kokį brolį ar sesę (Pat 17:17).

14. Kokios mintys nedavė ramybės vienam levitui?

¹⁴ Pakalbėkime apie vieną levitą, 73 psalmės rašytoją. Kaip ir kiti levitai, jis turėjo garbę tarnauti Jehovos namuose, tačiau vienu gyvenimo tarpsniu buvo pasidavęs niūrioms mintims. Kokioms? Jam atrodė, kad nedoriems, išdidiems žmonėms sekasi – kad jie turtingi, gyvena be rūpesčių, – todėl ėmė jiems pavydėti (Ps 73:2–9, 11–14). Kaip levitas jautėsi, suprantame iš šių jo žodžių: „Veltui saugojau aš savo širdį tyrą ir ploviausi rankas nekaltume.“ Akivaizdu, jo tikėjimui buvo iškilęs rimtas pavojus.

15. Kaip, remiantis Psalmyno 73:16–19, 22–25, levitas atsikratė slogių minčių?

¹⁵ Perskaityk Psalmyno 73:16–19, 22–25. Levitas įžengė į Jehovos šventyklą. Ten, tikriausiai būdamas kartu su kitais Dievo tarnais, jis viską ramiai ir su malda apmąstė. Levitas galiausiai suprato, koks buvo neprotingas, – nedaug trūko, ir būtų praradęs draugystę su Jehova. Taip pat jis suvokė, kad nedorėliai eina slidžiu keliu ir kad jų laukia baisus galas. Kaip levitas galėjo pavydo ir slogių minčių atsikratyti? Jam reikėjo viską įvertinti Jehovos akimis. Kai tai padarė, atgavo vidinę ramybę. Jehovai jis pasakė: „Tave turėdamas, jau nieko žemėj nebetrokštu.“

16. Ko pasimokome iš vieno levito patirties?

¹⁶ Ko galime pasimokyti. Niekada nepavydėkime nedorėliams, – net jeigu atrodytų, kad jiems sekasi. Tų žmonių laimė tėra iliuzija ir trunka neilgai. Ateities jie neturi (Mok 8:12, 13).  Pavydėdami tik nusimintume ir prarastume dvasinę pusiausvyrą. Tad jei ir tu imi pavydėti nedoriems žmonėms tariamos sėkmės, prisimink levitą – klausyk Dievo pamokymų ir draugauk su jo tarnais. Jeigu Jehovą mylėsi labiau už viską, būsi išties laimingas ir neišsuksi iš kelio, vedančio į „tikrąjį gyvenimą“ (1 Tim 6:19).

17. Dėl ko Petras galėjo savimi nusivilti?

¹⁷ Apaštalas Petras buvo energingas ir veiklus žmogus. Bet kartais pasielgdavo impulsyviai – pasakydavo ar padarydavo ką nors, dėl ko vėliau gailėdavosi. Pavyzdžiui, kai Jėzus apaštalams aiškino, kad turės kentėti ir mirti, Petras ėmė jam prieštarauti: „Tau nieku gyvu taip nenutiks!“ (Mt 16:21–23). Tąkart Jėzus Petrą sudraudė. Vėliau, kai būrys žmonių atėjo Jėzaus suimti, Petras vėl pasielgė impulsyviai – puolė vyriausiojo kunigo vergą ir nukirto jam ausį (Jn 18:10, 11). Jėzus ir tada apaštalą sudraudė. O kas įvyko netrukus po to? Petras Jėzui buvo sakęs: „Jei visi kiti ir sukluptų dėl tavęs, aš niekada nesuklupsiu!“ (Mt 26:33). Tačiau jo pasitikėjimas savimi greitai išgaravo – išsigandęs žmonių jis tris kartus savo Mokytojo išsigynė. Supratęs, ką padarė, Petras „karčiai pravirko“ (Mt 26:69–75). Apaštalas tikriausiai manė, kad Jėzus niekada jam neatleis.

18. Kaip Jėzus padėjo Petrui įveikti nusivylimą?

¹⁸ Petras įveikė nusivylimą ir toliau su kitais apaštalais tarnavo Jehovai (Jn 21:1–3; Apd 1:15, 16). Kas padėjo jam atsigauti? Viena, Jėzus buvo sakęs Petrui, kad dėl jo meldėsi; Jehova  į tą nuoširdžią maldą atsakė. Be to, Jėzus parodė pasitikėjimą savo draugu – pasakė, kad ateityje šis stiprins brolius. Kas dar Petrui padėjo? Jis sulaukė asmeninio Jėzaus dėmesio – išvydo savo Mokytoją prisikėlusį (Lk 22:32; 24:33, 34; 1 Kor 15:5). Prisiminkime ir kas įvyko tada, kai Jėzus pasirodė visą naktį nesėkmingai žvejojusiems apaštalams. Tą rytą Petras gavo galimybę pasakyti Mokytojui, kaip jį myli. Jėzus savo brangiam draugui atleido ir patikėjo labai atsakingą užduotį (Jn 21:15–17).

19. Kaip žodžiai, užrašyti Psalmyno 103:13, 14, mus paguodžia, jeigu padarome rimtą klaidą?

¹⁹ Ko galime pasimokyti. Iš to, kaip Jėzus elgėsi su Petru, matome, kad jis labai gailestingas – toks pat, kaip Tėvas. Tad padarę rimtą klaidą nemanykime, kad esame beviltiški. Šėtonas labai norėtų, kad taip jaustumės. Nepamirškime, kad Jehova yra atjautus ir mus myli. Tiek į save, tiek į tuos, kurie mums nusidėjo, stenkimės žvelgti jo akimis. (Perskaityk Psalmyno 103:13, 14.)

20. Ką aptarsime kitame straipsnyje?

²⁰ Skaitydami apie Juozapą, Noomę su Rūta, levitą ir Petrą sužinojome: „[Jehova] gelbsti tą, kurio dvasia palūžusi“ (Ps 34:18). Kartais patiriame išmėginimų ir jaučiamės nusivylę. Tačiau jeigu esame ištvermingi ir kliaujamės Jehovos pagalba, mūsų tikėjimas sustiprėja (1 Pt 1:6, 7). Kitame straipsnyje pakalbėsime, kaip Jehova palaiko tuos, kas nusiminę, pavyzdžiui, dėl savo silpnybių ar aplinkybių, kurių negali pakeisti.