Ne. Nei Biblijoje, nei kituose istoriniuose šaltiniuose nerašoma, kad krikščionys taip būtų darę.

Įspūdis, kad krikščionys Pauliaus dienomis krikštydavosi už mirusiuosius, gali susidaryti skaitant kai kuriuos Biblijos vertimus. Pavyzdžiui, A. Jurėno vertime minėta eilutė išversta taip: „Kita vertus, ką darys tie, kurie krikštijasi už mirusiuosius?“

Tačiau atkreipkime dėmesį į kelių biblistų komentarus. Štai teologijos mokslų daktaras Gregoris Lokvudas apie paplitusią nuomonę, kad kai kurie krikštydavosi už mirusiuosius, sako: „Kiek žinoma, nei Biblijoje, nei kituose istoriniuose šaltiniuose nėra aprašytas nė vienas tokio krikšto atvejis.“ * Panašiai rašė ir profesorius Gordonas Fy: „Nei istoriniuose šaltiniuose, nei Biblijoje nėra užfiksuota nė vieno atvejo, įrodančio, kad toks krikštas būtų vykęs. Naujajame Testamente irgi niekur kitur apie tai neužsimenama. Nei pirmosios krikščionių bendruomenės, nei iškart po jų susiformavusios tradicinės bažnyčios tokio papročio neturėjo.“

Biblijoje užrašytas toks Jėzaus priesakas mokiniams: „Darykite mano mokiniais visų tautų žmones – krikštykite juos [...], mokykite laikytis visko, ką esu jums įsakęs“ (Mt 28:19, 20). Prieš tapdamas Jėzaus sekėju ir pasikrikštydamas žmogus turi įgyti žinių apie Jehovą ir jo Sūnų, tikėti viskuo, kas apie juos rašoma Biblijoje, ir jų klausyti. Miręs žmogus to negali daryti; savaime aišku, ir niekas kitas už jį to nepadarys (Mok 9:5, 10; Jn 4:1; 1 Kor 1:14–16).

Taigi, ką Paulius turėjo omenyje?

Kai kurie Korinte gyvenantys krikščionys tvirtino, kad mirusieji nebus prikelti (1 Kor 15:12). Todėl tikėjimą, kad bus mirusiųjų prikėlimas, Paulius ėmėsi ginti. Kaip skaitome, apaštalas kasdien žiūrėjo mirčiai į akis, kitaip tariant, patyrė mirtinų pavojų. Tačiau jis neabejojo, kad po mirties, kaip ir Jėzus, taps galinga dvasia (1 Kor 15:30–32, 42–44).

Iš to Korinto krikščionys turėjo suvokti: kad gautų dangiškąjį apdovanojimą, jie kasdien patirs išmėginimų ir turės mirti. Kadangi jie buvo pakrikštyti Kristuje Jėzuje, kartu buvo pakrikštyti ir jo mirtyje (Rom 6:3). Toks krikštas korintiečiams reiškė, kad jų gyvenimo kelias baigsis mirtimi ir kad paskui jie bus prikelti gyventi danguje.

Jėzus kartą savo dviem apaštalams pasakė: „Krikštu, kuriuo aš krikštijamas, būsite pakrikštyti“ (Mk 10:38, 39). Tąkart jis kalbėjo ne apie krikštą vandenyje, nes vandenyje jau buvo pakrikštytas prieš kelis metus. Jėzus turėjo omenyje savo pasiaukojamos tarnystės kelią ir būsimą mirtį. Apaštalas Paulius apie dvasia pateptus krikščionis rašė: „Su Kristumi kenčiame, kad su juo būtume ir pašlovinti“ (Rom 8:16, 17; 2 Kor 4:17). Taigi jiems irgi reikės numirti, kad galėtų būti prikelti gyventi danguje.

Viską apibendrinus, Pauliaus žodžius iš 1 Korintiečiams 15:29 pagrįstai galima versti taip: „Antraip ką laimės tie, kurie krikštijasi, kad taptų mirę? Jeigu mirusieji iš viso neprikeliami, kam jie tada krikštijasi, kad taptų mirę?“