BITĖS gali lengvai ir saugiai nusileisti beveik bet kokiu kampu. Kaip joms tai pavyksta?

Pamąstykite. Kad saugiai ant ko nors nutūptų, prieš pat sąlytį su paviršiumi bitei reikia vos ne iki nulio sumažinti skrydžio greitį. Logiškas sprendimas būtų apskaičiuoti du dalykus – skrydžio greitį ir atstumą iki objekto – ir tada greitį atitinkamai mažinti. Tačiau dauguma vabzdžių atstumo apskaičiuoti negali, nes jų akys arti viena kitos ir fiksuoto fokusavimo.

Žmonių regėjimas yra abiakis, leidžiantis nustatyti atstumus, o bičių – visiškai kitoks. Bitės remiasi paprastu faktu, kad daiktas, artėjant prie jo, atrodo, didėja. Kuo arčiau priskrenda, tuo greičiau tas daiktas jų akyse darosi didesnis. Australijos valstybiniame universitete atlikti bandymai parodė, jog bitė sumažina skrydžio greitį, kad daikto vaizdas didėtų tolygiai. Pasiekusi savo kelionės tikslą bitė skrydžio greitį būna sumažinusi kone iki nulio, todėl gali saugiai nutūpti.

Žurnale Proceedings of the National Academy of Sciences rašoma: „Dėl savo paprastumo ir universalumo ši nusileidimo strategija [...] idealiai tiktų kuriant skraidančių robotų valdymo sistemas.“

Ką manote? Ar bitės nusileidimo strategija atsirado evoliucijos būdu? O gal taip buvo sukurta?