DAMI PASAKOJIMAS

Iš pradžių tai buvo tik paprastas galvos skausmas. Tačiau kai tėčiui pasidarė blogiau, mama iškvietė greitąją. Iki šiol prisimenu, kaip jį išvežė. Nė neįsivaizdavau, kad tėtį gyvą matau paskutinį kartą. Po trijų dienų jis mirė nuo galvos smegenų aneurizmos. Tuomet man buvo vos šešeri.

Ilgus metus kaltinau save dėl tėčio mirties. Nuolat prisimindavau vaizdą, kaip greitosios pagalbos darbuotojai jį išveža, ir klausdavau savęs: „Kodėl tiesiog stovėjau? Kodėl nieko nedariau?“ Matydama pagyvenusius žmones, kurių sveikata šlubuoja, galvodavau: „Štai jie gyvi, o mano tėtis ne.“ Laikui bėgant mamos padedama išmokau išlieti jai savo jausmus. Esame Jehovos liudytojai, tad mus labai palaikė bendruomenė.

Kai kas mano, kad natūralu gedėti iškart po tragedijos, tačiau vėliau skausmas turėtų aprimti. Man buvo kitaip – sielvartauti ėmiau tik sulaukusi paauglystės.

Jaunuoliams, praradusiems tėtį ar mamą, norėčiau patarti: „Atvirai kam nors papasakokite, ką išgyvenate. Kuo anksčiau tai padarysite, tuo geriau jausitės, būsite sveikesni.“

Tiesa, svarbiais gyvenimo momentais būna skaudu, kad šalia nėra tėčio. Tačiau paguodžia Biblijoje, Apreiškimo 21:4, užrašytas pažadas, kad netrukus Dievas „nušluostys kiekvieną ašarą [mums] nuo akių ir nebebus mirties, nebebus nei sielvarto, nei aimanos, nei skausmo“.

DERIKO PASAKOJIMAS

Mudu su tėčiu žvejodavome, kartais stovyklaudavome kalnuose, ir tai vieni mieliausių mano prisiminimų. Jis mėgo kalnus.

Tėčio širdis nebuvo labai sveika. Pamenu, vaikystėje keletą kartų lankiau jį ligoninėje. Bet nesuvokiau, kaip rimtai jis serga. Kai tėtis mirė nuo širdies ligos, buvau devynerių.

Netekęs jo nuolat verkiau, man atrodydavo, kad uždusiu. Su niekuo nenorėjau kalbėtis, nieko nenorėjau daryti – taip blogai iki tol niekada nesijaučiau. Bažnyčios jaunimo grupė, kuriai priklausiau, iš pradžių bandė mane guosti, bet jų dėmesys greitai išgaravo. Jie sakydavo  „išmušė tavo tėčio valanda“, „Dievas jį pasišaukė“, „dabar jis danguje“. Manęs tai nė kiek nepaguosdavo, tačiau nežinojau, ko Biblija iš tikrųjų moko apie tokius dalykus.

Po kurio laiko mama pradėjo studijuoti Bibliją su Jehovos liudytojais, paskui prisidėjome ir mudu su broliu. Sužinojome tiesą apie mirusiuosius, taip pat apie džiugią prikėlimo viltį (Jono 5:28, 29). Bet ypač man padėjo Izaijo 41:10 užrašyti Dievo žodžiai: „Nebijok, nes aš su tavimi, nebūgštauk, nes aš tavo Dievas! Stiprinsiu tave, padėsiu tau.“ Žinojimas, kad Jehova yra su manimi, teikė didžiulę paguodą tuo sunkiu metu ir guodžia iki šiol.

DŽINI PASAKOJIMAS

Man buvo septyneri, kai mama mirė nuo vėžio. Tą dieną viskas vyko lyg sapne. Mama mirė namie, kartu su mumis buvo seneliai. Visi tylėjo. Prisimenu, pietums valgėme kiaušinienę. Atrodė, tarsi visas gyvenimas iš lėto apsivertė aukštyn kojom.

Tada ir dar ilgą laiką po to maniau, kad turiu laikytis tvirtai dėl mažosios sesutės, todėl tramdžiau savo emocijas. Net šiandien stengiuosi užgniaužti slogius jausmus, bet tai kenkia sveikatai.

Jautėme vietinės Jehovos liudytojų bendruomenės meilę ir paramą. Nors buvome tik neseniai pradėję lankyti sueigas Karalystės salėje, bendratikiai rūpinosi mumis lyg senais gerais draugais. Tėčiui nereikėjo gaminti pietų kokius metus, nes juos visada rasdavome prie durų.

Viena mano mėgstamiausių Šventojo Rašto eilučių yra Psalmyno 25:16, 17. Čia psalmininkas maldavo Dievą: „Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs, nes esu vienišas ir suvargęs. Mano širdies vargų pagausėjo, išvesk mane iš bėdų“ (Brb). Gera žinoti, kad savo sielvarte nesame palikti vieni. Dievas yra šalia. Biblija man padėjo nesustoti ir eiti pirmyn, sutelkti dėmesį į teigiamus dalykus, pavyzdžiui, į paguodžiantį Dievo pažadą, kad bus mirusiųjų prisikėlimas. Turiu viltį vėl pamatyti savo mamą žemės rojuje, pažinti ją, kai bus visiškai sveika (2 Petro 3:13).

Gal norėtum daugiau sužinoti, kaip Biblija gali paguosti tuos, kurie sielvartauja? Skaityk brošiūrą „Kai miršta artimas žmogus“ (anglų ir kitomis kalbomis). Nemokamai atsisiųsk iš svetainės jw.org. Ieškok LEIDINIAI > KNYGOS IR BROŠIŪROS.