Kaip padėti kankinimų aukoms

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO DANIJOJE

„LENGVIAU IŠGYDYTI SULAUŽYTUS KAULUS NEGU SUGNIUŽDYTĄ SIELĄ“ (dr. Ingė Genefkė).

JAUNUOLIS lėtai žingsniuoja ramia Europos miesto gatve ir stabteli pasižiūrėti į prekes parduotuvės vitrinoje. Staiga jo rankos ima virpėti. Keliai linksta. Jaunuolis griebiasi už kaklo, tarsi būtų pradėjęs dusti. Lange jis išvydo dviejų uniformuotų policininkų atspindį. Jis nepažeidė įstatymų, tad bijoti jam nebuvo ko. Tačiau tik pamatęs uniformuotus vyrus, jis mintyse grįžo už tūkstančių kilometrų, kur prieš keletą metų teko patirti kankinimus.

Tai galėjo nutikti bet kuriam iš milijonų vyrų, moterų ir net vaikų, galbūt net kuriam nors tau pažįstamam žmogui. Negailestingo elgesio auka gali būti pabėgėlis ar emigrantas, persikėlęs į tavo kaimynystę. Galbūt jo vaikai lanko mokyklą kartu su tavaisiais ir tu jį pažįsti kaip santūrų, ramų bei mandagų kaimyną, paprastai besilaikantį nuošaliai nuo kitų. Tačiau išorė gali būti apgaulinga: galbūt jis slepia vidinį nerimą, kuris kamuoja jį prisiminus praeityje patirtas fizines bei psichologines kančias. Koks nors vaizdas ar garsas gali priversti jį dar kartą išgyventi anksčiau patirtą siaubą. Vienas nukentėjęs žmogus aiškina: „Vaiko verksmas primena tuos, kuriuos girdėjau verkiant kalėjime, o švilpesys ore — švytuojamą lazdą: tokį garsą girdėdavau, kai buvau plakamas.“

Kankinimas nėra vien politinių ekstremistų ar teroristinių grupuočių darbas. Daugelyje šalių kankinimo metodus taiko karinės bei policijos pajėgos. Kodėl? Kankinimu galima greit išgauti informaciją, priversti prisipažinti, išpešti įkalčius ar atsikeršyti. Pasak dr. Ingės Genefkės, žymaus kankinimų srities tyrinėtojo iš Danijos, kai kurios vyriausybės „ateina į valdžią ir išlaiko savo poziciją kankinimais“. Vienas nukentėjęs žmogus aiškina: „Jie norėjo palaužti mane, kad kiti pamatytų, kas atsitinka, kai kritikuoji vyriausybę.“

 Daugeliui mintis apie žmonių kankinimą iš esmės primena viduramžius. Juk 1948-ais metais Jungtinės Tautos priėmė Visuotinę žmogaus teisių deklaraciją, kurioje sakoma: „Niekas neturi būti kankinamas, nieko negalima žiauriai, nežmoniškai arba žeminamai užgaulioti ir bausti“ (5 straipsnis). Tačiau kai kurie specialistai mano, jog visame pasaulyje iki 35 procentų pabėgėlių yra patyrę kankinimus. Kodėl kankinimai taip paplitę? Kaip jie veikia aukas ir kaip joms padėti?

Padariniai

Nenuostabu, kad daugybė kankinimo aukų bėga iš savo tėvynės, kad kitur pradėtų naują gyvenimą. Nors vietą ir galima pakeisti, kančios — tiek fizinės, tiek psichologinės — tęsiasi. Pavyzdžiui, nukentėjusysis galbūt nuolat kaltina save, kad nepajėgė apginti nuo blogo elgesio draugų ar giminaičių. Be to, jis gali išsiugdyti visišką nepasitikėjimą kitais, bijodamas, jog kiekvienas sutiktasis gali būti skundikas. „Kankinimus patyręs žmogus visada jausis svetimas, — sako rašytojas Karstenas Jensenas. — Jis yra praradęs pasitikėjimą pasauliu visam laikui.“

Nukentėjusio asmens fizinės kančios persipina su dvasinėmis, kurios trikdo tiek pačią auką, tiek tuos, kas bando jai padėti. Įveikti fizines problemas kartais nėra sunku, tačiau su psichologinėmis būna kitaip. „Iš pradžių manėme: ‛Ką gi, pagydysime fizines negalias ir jie galės grįžti į namus’, — prisipažįsta dr. Genefkė, — bet netrukus supratome, kad juos graužia širdgėla.“ Vis dėlto dr. Genefkė pažymi: „Savo nuostabai, sužinojome, jog įmanoma sumažinti kančias ir padėti aukoms net po daugelio metų.“

1982-aisiais dr. Genefkė drauge su kitais Danijos gydytojais Kopenhagos valstybinėje ligoninėje įsteigė nedidelį skyrių pabėgėliams, buvusioms kankinimų aukoms. Tokia buvo kukli pradžia. Nūdien šią pasaulinę veiklą organizuoja Tarptautinė kankinimo aukų reabilitacijos taryba (IRCT). Iš pagrindinės būstinės Kopenhagoje ji vadovauja daugiau kaip 100 centrų, teikiančių paramą nukentėjusiesiems visame pasaulyje. Per tuos metus Taryba daug sužinojo, kaip padėti kankinimų aukoms.

Kaip suteikti paramą

Dažnai nukentėjusiesiems naudinga išsipasakoti tai, ką išgyveno. „Maždaug prieš 20 metų, — sakoma IRCT informaciniame biuletenyje, — patyrusieji kankinimus buvo aukos dvejopa prasme. Jie patirdavo fizinius bei dvasinius kankinimus ir negalėdavo apie tai kalbėti.“

Kalbėti tokia slogia tema kaip kankinimas tikrai nėra malonu. Tačiau jei nukentėjusysis nori išsipasakoti draugui, o šis atsisako išklausyti, jis gali nugrimzti į dar didesnę neviltį. Todėl tapusiajam auka svarbu žinoti, jog juo kažkas rūpinasi. Žinoma, niekas neturėtų kištis į kito žmogaus asmeninius reikalus. Galiausiai pats nukentėjusysis nusprendžia, kada, kam ir kaip jis nori išsipasakoti (Patarlių 17:17, Brb; 1 Tesalonikiečiams 5:14).

 Dauguma specialistų rekomenduoja atsižvelgti tiek į fizinius, tiek į psichologinius kankinimo aspektus. Kad auka visiškai pasveiktų, kartais reikia profesionalios pagalbos. Į gydymą siūloma įtraukti ir kvėpavimo bei bendravimo pratimus. * Paprastai vienas dalykas, į kurį pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį, — gėdos jausmas. Viena gydytoja moteriai, kuri buvo keliskart išžaginta bei primušta, pasakė taip: „Jūsų gėdos jausmas normalus ir suprantamas. Tačiau neužmirškite, jog gėda turėtų būti ne jums, o žmonėms, kurie taip elgėsi su jumis.“

Pergyvenusieji koncentracijos stovyklų siaubą

Per II pasaulinį karą milijonai žmonių Hitlerio koncentracijos stovyklose patyrė siaubingą pažeminimą. Tarp jų buvo tūkstančiai Jehovos Liudytojų, persekiojamų už atsisakymą išsižadėti savo religinių įsitikinimų. Jų tikėjimas neabejotinai padėjo jiems ištverti sunkumus. Kaip?

Prieš įkalinimą tie krikščionys ilgą laiką kruopščiai studijavo Dievo Žodį. Todėl sunkėjant išbandymams jie nei suglumo, nei kaltino Dievą, kad kančios tuojau pat nesibaigia. Studijuodami Bibliją, Liudytojai sužinojo, kodėl Dievas pakenčia blogį ir kaip jis padarys jam galą savo nustatytu laiku. Jie suprato, jog Jehova „myli, kas teisinga“, ir piktinasi, kada žmonės blogai elgiasi su kitais (Psalmių 37:28; Zacharijo 2:12, 13 [2:8, 9, Brb]).

Aišku, daugeliui pergyvenusiųjų koncentracijos stovyklų siaubą teko iškęsti traumuojančius sunkių išmėginimų padarinius. Tuo metu juos labai stiprino apaštalo Pauliaus patarimas. Iš Romos kalėjimo, kuriame patyrė nemažai sunkumų, Paulius bendratikiams rašė: „Niekuo per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje“ (Filipiečiams 1:13; 4:6, 7).

Studijuodami Bibliją, šie dorumo sergėtojai sužinojo, jog Dievas yra pažadėjęs paversti žemę rojumi, kur bus galutinai išdildytos skausmingos pažeminimo bei kankinimo pasekmės.

Jehovos Liudytojai dalijasi su savo kaimynais šia bibline viltimi daugiau kaip 230 šalių. Šiame neramiame pasaulyje jie susiduria su daugeliu tokių, kurie kentė dėl kitų nežmoniško elgesio. Sutikę kankinimus patyrusių asmenų, Liudytojai stengiasi pasidalyti su jais Biblijos pažadu apie nuostabią ateitį. Kaip jiems malonu skleisti džiugią žinią apie laiką, kai kankinimai bus praeities dalykas! (Izaijo 65:17; Apreiškimas 21:4)

[Išnaša]

[Anotacija 24 puslapyje]

„NIEKAS NETURI BŪTI KANKINAMAS, NIEKO NEGALIMA ŽIAURIAI, NEŽMONIŠKAI ARBA ŽEMINAMAI UŽGAULIOTI IR BAUSTI“ (Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 5 straipsnis).

[Rėmelis 25 puslapyje]

KAIP TU GALI PADĖTI

JEI PAŽĮSTI ASMENĮ, BANDANTĮ ATSIGAUTI PO KANKINIMO TRAUMŲ, GALI BŪTI NAUDINGI ŠIE PATARIMAI:

● Parodyk atjautą. Gali pasakyti: „Žinau, jog tavo gimtinėje yra daugybė sunkumų. Kaip tu ištveri juos?“ (Mato 7:12; Romiečiams 15:1)

● Nesmalsauk, nesisiūlyk padėti per daug primygtinai. Verčiau būk malonus ir dėmesingas. Tegul nukentėjusysis supranta, jog tu pasiruošęs jį išklausyti (Jokūbo 1:19).

● Venk perdėto paslaugumo. Neužgauk nukentėjusiojo savigarbos, nesikišk į jo asmeninį gyvenimą. Tikslas — ne perkelti naštą ant savo pečių, o padėti ją nešti.