Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Kraujo perpylimai. Sena prieštarų istorija

Kraujo perpylimai. Sena prieštarų istorija

Kraujo perpylimai. Sena prieštarų istorija

„Jeigu šiandien raudonieji kraujo kūneliai būtų nauji vaistai, juos būtų labai sunku užpatentuoti“, — sako gydytojas Džefris Makelou.

PAS garsų Prancūzijos karaliaus Liudviko XIV gydytoją Žaną-Batistą Deni 1667-ųjų žiemą buvo atvestas nuožmus pamišėlis Antuanas Morua. Deni žinojo puikiausią „vaistą“ nuo Morua manijos: jis tarėsi nuraminsiąs ligonį perpylęs jam veršiuko kraujo. Bet Morua buvo riesta. Tiesa, po antrojo perpylimo jo būklė kiek pagerėjo. Tačiau greitai prancūzą vėl apėmė įsiūtis ir jis netrukus mirė.

Nors vėliau buvo nustatyta, kad iš tikrųjų Morua mirė apsinuodijęs arsenu, Deni bandymai su gyvulio krauju įžiebė Prancūzijoje karštus debatus. Galiausiai 1670 metais ši procedūra buvo uždrausta. Ilgainiui ją uždraudė Anglijos parlamentas, net ir popiežius. 150 metų apie kraujo perpylimus nesigirdėjo.

Pirmoji grėsmė

Kraują perpilti vėl pradėta XIX amžiuje. To iniciatorius buvo anglų akušeris Džeimsas Blandelis. Patobulinęs techniką bei įrankius ir reikalaudamas, kad būtų vartojamas vien žmogaus kraujas, Blandelis vėl atkreipė visuomenės dėmesį į kraujo perpylimą.

Tačiau paskui kraujo perpylimų banga atslūgo. 1873 metais lenkų gydytojas F. Gezelijus pateikė bauginančių duomenų: daugiau kaip pusė perpylimų baigdavosi mirtimi. Sužinoję tai, garsūs gydytojai ėmė smerkti šią procedūrą. Perpylimų populiarumas vėl išblėso.

Vėliau, 1878 metais, prancūzų gydytojas Žoržas Ejemas pagamino druskos tirpalą ir teigė, kad jį bus galima naudoti kaip kraujo pakaitalą. Druskos tirpalas neturėjo pašalinio poveikio kaip kraujas, nekrešėjo, jį buvo lengva transportuoti. Suprantama, Ejemo druskos tirpalą imta plačiai vartoti. Keista, bet netrukus pirmenybė buvo vėl atiduota kraujui. Kodėl?

Austrų patologas Karlas Landšteineris 1900-aisiais nustatė, jog kraujas yra įvairių grupių ir viena grupė gali būti nesuderinama su kita. Tad nieko nuostabaus, kad tiek daug perpylimų baigdavosi nelaimingai! Dabar to buvo galima išvengti — tereikėjo pasirūpinti, kad donoro kraujo grupė derintųsi su paciento. Tai išsiaiškinę, gydytojai vėl pradėjo tikėti perpylimais, — prieš pat Pirmąjį pasaulinį karą.

Kraujo perpylimai ir karas

Pirmojo pasaulinio karo metu kraujas buvo dosniai pilamas sužeistiems kariams. Žinoma, kraujas sparčiai kreši, tad anksčiau sunku buvo ir pagalvoti apie jo gabenimą į kovos laukus. Tačiau XX amžiaus pradžioje Niujorko miesto Sinajaus kalno ligoninės gydytojas Ričardas Luisonas sėkmingai išmėgino antikoaguliantą, pavadintą natrio citratu. Šį puikų laimėjimą daugelis gydytojų palaikė stebuklu. „Tarsi pati saulė būtų buvusi sustabdyta“, — rašė garsus to meto gydytojas Bertramas M. Bernhaimas.

Antrojo pasaulinio karo metais kraujo poreikiai išaugo. Visur buvo prikabinėta tokių afišų: „Duok kraujo iš karto“, „Tavo kraujas gali jį išgelbėti“, „Jis davė kraujo. O tu?“ Į šį šauksmą buvo plačiai atsiliepta. Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu Jungtinėse Valstijose buvo paaukota maždaug 13000000 porcijų (porcija — maždaug 500 ml) kraujo. Paskaičiuota, kad Londone buvo paimta ir paskirstyta apie 260000 litrų kraujo. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad perpylimai kelia įvairių pavojų sveikatai.

Ligos, perduodamos su krauju

Po Antrojo pasaulinio karo dideli medicinos laimėjimai įgalino daryti tokias operacijas, apie kurias anksčiau nebuvo nė minties. Galiausiai prasidėjo milijardinį pelną duodanti kraujo prekyba, o gydytojams perpylimai tapo įprasta procedūra.

Tačiau netrukus kilo nerimas dėl užkrato, perduodamo perpilant kraują. Štai Korėjos karo metu beveik 22 procentai žmonių, kuriems buvo perpilta plazma, užsikrėtė hepatitu, — beveik triskart daugiau negu per Antrąjį pasaulinį karą. Septintojo dešimtmečio pabaigoje JAV ligų profilaktikos centrai apskaičiavo, kad kasmet 3500 žmonių miršta nuo hepatito, kuriuo užsikrečia per kraują. Kitų duomenimis, šis skaičius dešimt kartų didesnis.

Dėl geresnio tikrinimo bei stropesnio donorų parinkimo hepatitu B užsikrečiama vis rečiau. Tačiau skaudžios duoklės pareikalavo naujas, kartais net mirtinas virusas — hepatito C sukėlėjas. Apskaičiuota, kad šiuo virusu užsikrėtė keturi milijonai amerikiečių; keli šimtai tūkstančių — per kraujo perpylimus. Tiesa, kruopštūs tyrimai galiausiai sumažino hepatito C paplitimą. Tačiau būgštaujama, kad gali kilti naujų pavojų, bet jie bus pastebėti per vėlai.

Skandalas dėl ŽIV užkrėsto kraujo

Devintajame dešimtmetyje buvo nustatyta, kad kraujas gali būti užkrėstas ŽIV — virusu, sukeliančiu AIDS. Iš pradžių kraujo centrų darbuotojai nenorėjo nė pagalvoti, kad jų kraujo atsargos gali būti užkrėstos. Į ŽIV grėsmę daugelis žiūrėjo skeptiškai. Pasak daktaro Briuso Evato, „tarsi koks atklydėlis iš dykumos būtų pasakęs: ‛Aš mačiau nežemišką būtybę.’ Jie klausėsi, bet netikėjo“.

Šiaip ar taip, daugelyje šalių kilo triukšmas dėl ŽIV užkrėsto kraujo. Apskaičiuota, kad Prancūzijoje 1982—1985 metais su perpilamu krauju ŽIV užkratas buvo perduotas 6000—8000 žmonių. Manoma, kad Afrikoje 10 procentų visų infekuotųjų ŽIV buvo užkrėsti perpilant kraują; Pakistane tokių atvejų — 40 procentų. Patobulinus tyrimo metodus, šiandien išsivysčiusiose valstybėse perpilant kraują ŽIV užsikrečiama retai. Tačiau tai didelė problema besivystančiose šalyse, kuriose tyrimai neatliekami.

Tad suprantama, kodėl paskutiniais metais vis labiau domimasi gydymu bei operavimu be kraujo perpylimo. Tačiau ar ši alternatyva saugi?

[Rėmelis 6 puslapyje]

Perpylimas nėra gydymo norma

Vien Jungtinėse Valstijose kasmet daugiau kaip 3000000 ligonių perpilama per 11000000 porcijų raudonųjų kraujo kūnelių. Tai gana daug, tad peršasi išvada, jog gydytojai yra nustatę griežtas kraujo perpylimo normas. Tačiau, pasak medicinos žurnalo The New England Journal of Medicine, nepaprastai maža duomenų, „padedančių apsispręsti dėl kraujo perpylimo“. Iš tiesų variantai labai įvairūs: skiriasi ne vien perpilamos medžiagos ar jų kiekiai, bet ir sprendimai daryti perpylimą ar nedaryti. „Perpilti ar ne, nusprendžia ne pacientas, o gydytojas“, — sakoma medicinos žurnale Acta Anæsthesiologica Belgica. Taigi nestebina žurnale The New England Journal of Medicine pateikti duomenys, kad „maždaug 66 procentai perpylimų padaroma be reikalo“.

[Iliustracijos 5 puslapyje]

Antrojo pasaulinio karo metais kraujo poreikiai išaugo

[Šaltinių nuorodos]

Imperial War Museum, London

U.S. National Archives photos