Juodoji mirtis viduramžių Europoje

Gauta iš Atsibuskite! korespondento Prancūzijoje

Ėjo 1347-ieji. Maras, nuniokojęs Tolimuosius Rytus, priartėjo prie rytinių Europos pakraščių.

MONGOLAI laikė apgulę įtvirtintą Genujos prekybos centrą Kafą (dabartinė Feodosija Kryme), bet, pakirsti paslaptingos ligos, nutraukė apsiaustį. Tačiau prieš atsitraukdami dar sudavė galutinį mirtiną smūgį: pasinaudoję didžiulėmis katapultomis, per miesto sienas permetė dar šiltus maro aukų kūnus. Miestą apėmė maro epidemija. Vėliau keli galeromis pabėgę Genujos gynėjai šią ligą išplatino visuose aplankytuose uostuose.

Per kelis mėnesius mirtis įsiviešpatavo visoje Europoje. Greit maras išplito šiaurės Afrikoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje, Prancūzijoje, Austrijoje, Vengrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Skandinavijoje ir Pabaltijo šalyse. Per mažiau nei porą metų daugiau kaip ketvirtadalis Europos gyventojų (maždaug 25 milijonai) krito nuo juodosios mirties * — „baisiausios demografinės katastrofos, kada nors ištikusios žmoniją“.

Paruošiama dirva ligai

Tragediją sukėlė ne vien liga. Keletas veiksnių, įskaitant religinį fanatizmą, dar labiau pagilino krizę. Vienas pavyzdys — mokymas apie skaistyklą. „Iki XIII amžiaus pabaigos skaistykla tikėjo visi“, — sako prancūzų istorikas Žakas le Gofas. XIV šimtmečio pradžioje Dantė parašė didelį poveikį turėjusį veikalą „Dieviškoji komedija“, kuriame vaizdžiai aprašomi pragaras ir skaistykla. Dėl religinės įtakos tose vietovėse, kur siautė maras, žmonės sutiko ligą keistai abejingai ir nuolankiai, nes, anot jų, tai buvo paties Dievo siųsta bausmė. Tokia pesimistinė nuostata, kaip paaiškės vėliau, sudarė palankias sąlygas ligai plisti. „Marui tai buvo puikiausia terpė“, — teigia Filipas Zigleris knygoje The Black Death.

Be to, derlius Europoje dažnai būdavo menkas. Todėl vis gausėjantys žemyno gyventojai gyveno pusbadžiu, kitaip tariant, jie nebuvo pasirengę ištverti ligą.

Maras plinta

Anot popiežiaus Klemenso VI asmeninio gydytojo Gi de Šoljako, Europoje vyravo dvi maro formos: plaučių ir buboninė.  Štai kaip jis aprašė šias dvi ligas: „Plaučių maras truko pirmuosius du epidemijos mėnesius; žmonės be perstojo karščiuodavo, spjaudydavo kraujais ir per tris dienas mirdavo. Buboninis maras tęsėsi visą likusį laikotarpį. Žmonės irgi nuolat karščiuodavo, ant kūno, ypač pažastyse ir kirkšnyse, iškildavo pūliniai ir piktvotės; mirdavo per penkias dienas.“ Gydytojai nepajėgė sustabdyti ligos plitimo.

Daugelis panikos apimtų žmonių bėgo iš tų vietų, palikdami tūkstančius užkrėstųjų. Pirmieji pasitraukė turtingi didikai ir išsilavinę asmenys. Nors kai kurie dvasininkai irgi pabėgo, daugelis religinių ordinų narių sulindo į vienuolynus tikėdamiesi, jog užkratas juos aplenks.

Pačiame sąmyšyje popiežius paskelbė 1350-uosius šventaisiais metais. Tie piligrimai, kurie atvyks į Romą, pateks tiesiai rojun, nepatyrę skaistyklos kančių! Šimtai tūkstančių maldininkų atsiliepė į kvietimą ir patraukė Romon, pakeliui sėdami marą.

Bergždžios pastangos

Pažaboti juodosios mirties nesisekė, nes niekas tiksliai nežinojo, kaip ji plinta. Daugelis suvokė: prie ligonio ar net jo drabužių liestis pavojinga. Kai kurie net bijojo tokio asmens žvilgsnio! O Florencijos (Italija) gyventojai dėl maro apkaltino kates ir šunis. Jie žudė tuos gyvūnėlius nesuvokdami, jog taip elgdamiesi plačiai atveria duris tikrosioms užkrato nešiotojoms — žiurkėms.

Mirtingumui padidėjus, kai kurie ėmė šauktis Dievo pagalbos. Vyrai ir moterys, tikėdamiesi būsią Dievo apsaugoti nuo ligos ar bent po mirties gausią dangiškąjį gyvenimą, atidavė bažnyčiai visus savo turtus. Taip kunigija pasakiškai praturtėjo. Talismanai, Kristaus atvaizdai bei amuletai irgi buvo populiarūs priešnuodžiai. Kiti, ieškodami vaistų, pasinėrė į prietarus, magiją ir pseudomediciną. Buvo teigiama, jog kvapai, actas bei specialūs vaistai apsaugos nuo ligos. Kita populiari priemonė — kraujo nuleidimas. Net mokyti Paryžiaus universiteto Medicinos fakulteto daktarai marą siejo su planetų išsidėstymu! Tačiau netikri paaiškinimai bei „vaistai“ nesustabdė šios mirtinos ligos plitimo.

Ilgalaikės pasekmės

Atrodo, per penkerius metus juodoji mirtis galiausiai išsisėmė. Tačiau iki šimtmečio pabaigos ji pasikartojo dar mažiausiai keturis kartus. O maro pasekmes galima būtų prilyginti Pirmojo pasaulinio karo padariniams. „Nūdienos istorikai iš esmės sutinka, kad 1348-ųjų maras paveikė tiek ekonomiką, tiek visuomenę“, — rašoma 1996 metais išleistoje knygoje The Black Death in England. Kadangi maras nusinešė daugelio gyventojų gyvybes, kai kurioms vietovėms atsigauti prireikė šimtmečių. Sumažėjus darbo jėgai, automatiškai pakilo darbo užmokestis. Kažkada klestėję žemvaldžiai bankrutavo, o feodalinė sistema — skiriamasis viduramžių ženklas — žlugo.

Be to, juodoji mirtis sukėlė politines, religines ir socialines permainas. Iki užeinant marui, išsilavinę Anglijos žmonės  dažniausiai kalbėjo prancūzų kalba. Tačiau, mirus daugeliui prancūzų mokytojų, anglų kalba triumfavo. Pokyčiai vyko ir religinėje sferoje. Pasak prancūzų istorikės Žaklinos Brosolė̃, kadangi trūko kandidatų į kunigus, „bažnyčia nuolat verbuodavo neišprususias, abejingas asmenybes“. Brosolė̃ tvirtinimu, „toks [bažnyčios] vadovų erudicijos ir tikėjimo nuosmukis buvo dingstis atsirasti Reformacijai“.

Maras padarė žymią įtaką menui: mirties tema įsivyravo visose jo srityse. Žymioji kompozicija — mirties šokis (paprastai vaizduojami griaučiai ir lavonai) tapo populiariu mirties galios įvaizdžiu. Slegiami nežinios dėl rytdienos, daugelis išlikusių žmonių visai pasileido. Moralė visiškai nusmuko. Kadangi bažnyčia neapsaugojo nuo juodosios mirties, „viduramžių gyventojai jautėsi Bažnyčios apvilti“ (The Black Death). Visgi, kai kurių istorikų teigimu, maro sukeltos socialinės permainos sužadino individualizmą ir verslumą, suaktyvino socialinę bei ekonominę veiklą, o šie  pokyčiai davė dingstį atsirasti kapitalizmui.

Be to, juodoji mirtis privertė vyriausybes susirūpinti higiena. Nuslūgus maro epidemijai, Venecijos gyventojai pradėjo valyti miesto gatves. Geruoju pramintas Prancūzijos karalius Jonas II, siekdamas išvengti naujos epidemijos, irgi įsakė jas iškuopti. Šių priemonių karalius ėmėsi sužinojęs, jog vienas senovės Graikijos gydytojas išgelbėjo Atėnus nuo maro, išvalydamas ir išplaudamas miesto gatves. Pagaliau daugelis viduramžių gatvių, virtusių atvirais nutekamaisiais grioviais, buvo sutvarkytos.

Ar maras praeities dalykas?

Tik 1894-aisiais prancūzų bakteriologas Aleksandras Jersenas atrado marą sukeliančią bakteriją, kuri jo garbei buvo pavadinta Yersinia pestis. Po ketverių metų kitas prancūzas Polas Luji Simonas išsiaiškino, jog ligą platina blusa (pernešama graužikų). Netrukus buvo išrasta vakcina, tačiau panaudota ribotai.

Tad ar maras praeities dalykas? Vargu. 1910-ųjų žiemą Mandžiūrijoje nuo maro mirė 50000 žmonių. Kasmet Pasaulinė sveikatos organizacija užregistruoja tūkstančius naujų atvejų ir jų vis daugėja. Atrastos naujos gydymui atsparios ligos formos. Taip, jei nebus laikomasi pagrindinių higienos normų, maras ir toliau kels grėsmę žmonijai. Žaklinos Brosolė̃ ir Anri Molarė̃ išleistoje knygoje Pourquoi la peste? Le rat, la puce et le bubon (Kas sukelia marą? Žiurkė, blusa ir bubonas) teigiama, kad „maras tikrai nėra vien viduramžių Europos liga, ... deja, tai turbūt ateities negalia“.

[Išnaša]

[Anotacija 23 puslapyje]

Vyrai ir moterys, tikėdamiesi būsią Dievo apsaugoti nuo ligos, atidavė bažnyčiai visus savo turtus

[Rėmelis/iliustracija 24 puslapyje]

Flagelantų sekta

Kai kurie, laikydami marą Dievo bausme, bandė sušvelninti Jo pyktį plakdami save rimbu. Flagelantų (lot. flagellum — rimbas) brolija, kurią sudarė iki 800000 narių, ypač suklestėjo per maro epidemiją. Sektos taisyklės draudė bendrauti su moterimis, plauti ar keisti rūbus. Dukart per dieną vykdavo viešas plakimasis.

„Plakdami save, baimės apimti žmonės išliedavo savo jausmus“, — rašoma knygoje Medieval Heresy. Be to, flagelantai garsiausiai smerkė bažnyčios hierarchiją bei pelningą prekybą indulgencijomis. Tad nenuostabu, kad 1349 metais popiežius pasmerkė šią sektą. Galiausiai, marui pasibaigus, judėjimas nunyko.

[Iliustracija]

Flagelantai mėgino permaldauti Dievą

[Šaltinio nuoroda]

© Bibliothèque Royale de Belgique, Bruxelles

[Iliustracija 25 puslapyje]

Maras Marselyje (Prancūzija)

[Šaltinio nuoroda]

© Cliché Bibliothèque Nationale de France, Paris

[Iliustracija 25 puslapyje]

Aleksandras Jersenas atrado marą sukeliančią bakteriją

[Šaltinio nuoroda]

Culver Pictures