Laiptai į dangų

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO FILIPINUOSE

SAKOMA, jog bendras jų ilgis dešimtį kartų viršija Didžiąją kinų sieną. Kai kas teigia, kad, sujungus atskiras jų dalis į vieną liniją, ši siektų 20000 kilometrų, arba apjuostų pusę Žemės rutulio! Kai kas netgi vadina jas aštuntuoju pasaulio stebuklu. Vis dėlto daugelis žmonių niekuomet nėra girdėję apie šį nuostabų reginį Filipinuose. Kas tai? Laiptai į dangų — ryžių terasos Centrinėse Kordiljerose. Lusono aukštumose pasislėpusios terasos yra nepaprasto grožio bei išradingumo įkūnijimas.

Kam jos buvo įrengtos? Skardingi Kordiljerų kalnai tokie statūs, jog paprastai ūkininkauti juose neįmanoma. Kai kurių šlaitų nuolydis viršija 50 procentų. Tačiau senovės ūkininkų tai neatgrasė. Žaliuojančiuose kalnų šlaituose 1200 ar daugiau metrų aukštyje jie iškirto tūkstančius terasų. Kartais 25, 30 ar daugiau tokių viena viršum kitos kyšančių terasų atrodo tarsi laiptai, siekiantys dangų. Kiekviena terasa — tai išdirbtas užliejamas laukas, apjuostas žemės pylimu ir sutvirtintas akmeninėmis sienomis. Daugelis apsodintų ryžiais kalnų terasų atitinka kalnų kontūrus; kai kurios atšlaitės įgaubtos, kitos — išgaubtos.

Žinoma, terasomis žemės ūkiui naudojamasi ne vien tik Filipinuose. Jų taip pat esama ir kitose šalyse, ypač Pietryčių Azijoje, Pietų Amerikoje bei kai kuriose Afrikos dalyse. Tačiau Filipinų ryžių terasos unikalios daugeliu atžvilgių. Štai ką žurnalui Atsibuskite! pasakė Mario Moviljonas iš Tarptautinio ryžių tyrinėjimo instituto: „Filipinuose ryžių terasos daug didesnės nei kitose šalyse. Jos užima didelę Kordiljerų kalnų dalį.“ Daugiausia jų yra Ifugao provincijoje. Neįmanoma, kad tokia daugybė terasų nepadarytų žmogui įspūdžio. Jos natūralius kalnų kontūrus paverčia gražia skulptūra.

 Ar tai pasaulio stebuklas?

Ar perdedame vadindami jas aštuntuoju pasaulio stebuklu? Ką gi, apsvarstykime. Jas galima laikyti vienu didžiausių užmojų žmonijos žemės ūkio istorijoje. 1995-ųjų gruodį Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacija nusprendė įtraukti Ifugao ryžių terasas į Pasaulinio paveldo sąrašą. Todėl dabar jos prilygintos kitoms istorinę bei kultūrinę vertę turinčioms vietoms, kaip antai: Tadž Mahaliui Indijoje, Galapagų saloms Ekvadore, Didžiajai kinų sienai bei Kambodžos Ankoro vatui. Tačiau, skirtingai nuo kitų senovinių statinių, pavyzdžiui, Egipto piramidžių, terasos buvo įrengtos ne priverstiniu vergų darbu, o bendruomenės pastangomis. Be to, tai nėra apleisti sklypai. Čia ir toliau aktyviai darbuojasi Ifugao gyventojai.

Apsilankęs terasose, pats įsitikinsi jų kvapą gniaužiančiu grožiu. Tu pamatysi žmones, besidarbuojančius terasose, kurių plotas siekia nuo kelių iki 10000 kvadratinių metrų. Kai kurie darbininkai dainuodami bado dirvožemį lazdomis, kad susigertų vanduo. Kiti sėja ryžius, persodina daigus ar nuiminėja derlių. Jei nuvyksi ten, kai dygsta ryžiai, terasos atrodys kaip įvairių atspalvių žalumos mozaika.

Mėgstantys drėgmę ryžiai negali išgyventi be gausybės vandens. Todėl praverčia sudėtinga drėkinimo sistema. Kalnų upelių vandens srautai sudėtingu kanalų bei bambuko vamzdžių tinklu nuleidžiami į terasas. Veikiamas sunkio jėgos, reikiamas vandens kiekis pasiskirsto iš terasos į terasą. Užuot stūksojusios kaip negyvas monumentas, terasos iš tikrųjų yra gyvas stebuklas!

 Kas jas įrengė?

Aišku, jog šie tūkstančiai terasų nebuvo įrengta per dieną ar net per keletą metų. Neužmiršk, kad jos buvo nutiestos be jokių šiuolaikinių įrankių ar mechanizmų. Todėl tikėtina, jog terasos pradėtos rengti mažiausiai prieš kelis šimtmečius.

Kai kurie archeologai netgi mano, jog darbai buvo pradėti prieš kokius 2000 metų. Antropologai teigia, jog tie statytojai, mokantys terasose auginti drėgmę mėgstančius ryžius, persikėlė iš Indokinijos ar Indonezijos ir apsigyveno Lusone. Prie jau padarytų terasų palaipsniui buvo įrengiamos naujos.

Kaip jomis gėrėtis?

Įsivaizduokime, jog keliaujame į terasas. Autobusu, kuriame įtaisyti gaivintuvai, pirmiausiai vykstame iš Manilos į Banavėjaus miestą (Ifugao). Kelionė trunka maždaug devynias valandas. Dabar turime keletą galimybių: keliauti pėsčiomis, pasinaudoti triračiu motociklu su priekaba ar į įvairias įdomias vietas nukakti visureigiu. Jei turime noro bei ištvermės, galbūt panorėsime pasirinkti vieną iš takelių, vedančių į tas kalnų vietoves, kurios pasiekiamos tik pėsčiomis. Taip keliaujant atsiveria patys įspūdingiausi terasų vaizdai, padedantys geriausiai suvokti šio žmogaus rankomis sukurto stebuklo didingumą.

Nusprendžiame visureigiu keliauti iki Batado kaimo. Kad įveiktume 12 kilometrų nuotolį gruoblėtu kalnų keliu, tenka važiuoti ilgiau kaip valandą. Iš čia pėsčiomis žingsniuojame pramintu taku. Aplink gausu kalnų augmenijos, ir mes pamažu kopiame į kalvagūbrį tarp dviejų aukštesnių kalnų viršūnių. (Yra ir trumpesnis kelias, bet jis labai status, todėl neįpratusiems sunkiai kopti nerekomenduojamas.) Neskubėdami siauru takeliu nuo kalvagūbrio leidžiamės žemyn į Batadą.

Mėgaudamiesi gaiviu kalnų oru, po poros valandų galiausiai pasiekiame savo kelionės tikslą. Čia terasos atsiskleidžia prieš mūsų akis visu grožiu. Kadangi Batadas įsikūręs priešais įgaubtą kalno šlaitą, terasos primena milžinišką amfiteatrą. Jos sudaro įdomų linijų raštą: viena viršum kitos išsidėsčiusios pakopos atrodo kaip laiptai į dangų. Priartėję prie kaimo, išvystame senovinius Ifugao namus, išsibarsčiusius tarsi didžiulius žole apdengtus grybus.

Žmonės čia draugiški: jie sveikina mus, kai einame pro juos, besidarbuojančius terasose. Nuostabu, kaip vietiniai gyventojai, norėdami pereiti iš vienos vietos į kitą, vikriai nelyginant takeliu žingsniuoja akmeninės terasos sienos briauna. Kiti, pasinaudodami tinkamai sudėtais akmenimis lyg laiptatakiu, tarsi kalnų ožiai kopia iš vienos terasos į kitą. Pažvelgę atidžiau, pastebėsime, jog jie basi. Tuos žmones iš visų pusių supa įspūdingas kalnų terasų reginys. Tai retas atvejis, kur žmogaus kūryba derinasi su aplinka ir ją papildo.

Ar tai tave sudomino? Tuomet, jei apsilankysi Filipinuose, jokiu būdu nepraleisk progos pamatyti laiptus į dangų — gyvą stebuklą, kurio taip greit nepamirši.

[Rėmelis/iliustracijos 18 puslapyje]

Pastangos išsaugoti terasas

Dabartinės terasos stebina savo grožiu, tačiau joms iškilo pavojus. Daugelis jaunesnės kartos kalniečių atsisako auginti ryžius ir dairosi darbo kitur. Dėl to terasoms prižiūrėti ima stigti patyrusių ūkininkų.

Iš Ifugao kilusi Arora Amajao, besidarbuojanti Tarptautiniame ryžių tyrimo institute, žurnalui Atsibuskite! paminėjo kitą pavojų: „Terasos turi būti nuolat drėkinamos, tačiau dabar, iškirtus miškus, trūksta vandens.“ Išsekus vandens baseinui, terasos žūtų.

Be to, kartais sunkumų sukelia stichinės nelaimės. 1990-aisiais dėl žemės drebėjimo ištisi kalnų šlaitai griūdami žemyn suardė daugybę terasų.

Vis dėlto imamasi priemonių joms išsaugoti. 1996-aisiais buvo išleistas vyriausybės įsakymas sudaryti Ifugao terasų komisiją. Koks jos uždavinys? Prižiūrėti terasas: pasirūpinti vandens sistema bei to rajono poreikiais, taip pat atkurti kai kurias vietoves, kurioms padaryta žalos.

Įtraukus terasas į Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Pasaulinio paveldo sąrašą, Filipinų vyriausybė įpareigota ir toliau saugoti šią vietovę. Pasak UNESCO biuro Maniloje direktoriaus pavaduotojos Džin Tvason: „UNESCO gali teikti ir techninę bei finansinę paramą ryžių terasoms apsaugoti bei išlaikyti.“

[Žemėlapis 16 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Centrinės Kordiljeros

 [Iliustracija per visą 17-ą puslapį]