Luošas, bet laimingas

PAPASAKOJO KONSTANTINAS MOROZOVAS

Kai gimiau 1936-ųjų liepos 20-ąją, mano kūne, išskyrus kaukolę ir stuburą, nebuvo kaulų. Silpna kremzlė, ne tvirtesnė už suaugusio žmogaus ausies kremzlę, — štai ir visi mano griaučiai. Nesvėriau nė pusės kilogramo. Kad kūne glūdi gyvybė, išdavė silpnas širdies tvinksėjimas, vos juntamas alsavimas ir keli judesiai.

BUVAU septintas iš devynių vaikų šeimoje, gyvenusioje Saros kaimelyje (Uljanovsko sritis), pačioje Rusijos širdyje. Kai sulaukiau trijų savaičių, tėvai nunešė mane į bažnyčią pakrikštyti. Kunigas greit apšlakstė vandeniu ir liepė tėvams kuo greičiau nešti namo, nes, pasak jo, aš mirsiąs per kelias valandas.

1937-ųjų sausį tėvai nuvežė mane pas specialistus Totorijos (Rusijos respublika) sostinėn Kazanėn. Tuomet jau mokėjau sakyti „mama“, „papa“ (tėte) ir „babuška“ (senele) bei žinojau savo brolių vardus. Po apžiūros gydytojai pareiškė, jog neišgyvensiu ilgiau kaip metus. Jie pasiūlė mane numarinti ir užkonservuoti stikliniame inde kaip vaizdinę mokymo priemonę medicinos studentams. Koks dėkingas esu savo brangiems tėvams, kad jie ryžtingai atsisakė!

Kančių kupina vaikystė

Kiek prisimenu, mane nuolat kamuodavo skausmai. Tačiau nuo vaikystės stengiausi turėti teigiamą požiūrį, dažnai juoktis ir džiaugtis gyvenimu. Tokį požiūrį ir išlaikiau. Griaučiai pamažu tvirtėjo, tad galėjau atsisėsti ir truputį pašliaužioti. Nors nesivysčiau kaip normalūs vaikai, o kūnas smarkiai deformavosi, buvau gabus mokinys — penkerių metų sugebėjau skaityti ir rašyti.

1941-ųjų gegužę motina dar kartą pasiėmė mane į bažnyčią. Daugybė ten susirinkusių žmonių klūpėdami meldėsi. Patarnaujanti moteris priėjo prie mamos ir paklausė, kodėl ši neklūpinti. Motinai parodžius mane, patarnautoja nuėjo pasikalbėti su kunigu. Grįžusi palydėjo mus prie išėjimo ir patarė mamai palikti mane už durų, o pačiai grįžti. Ji tvirtino, kad dėl savo nuodėmių tėvai gavo mane iš „nelabojo“. Mama raudodama grįžo namo. Ilgai  mąsčiau apie tai ir vis svarsčiau: „Kas tas ‛nelabasis’?“

Kai buvau 12 metų, 1948-aisiais, mama nusivežė mane į Merenki kaimelį (Čiuvašijos Respublika), įsikūrusį maždaug už 80 kilometrų nuo mūsų namų. Ten tryško gydomieji šaltiniai, tad mama tikėjosi, jog nuo jų pagysiu. Be kunigų nustatytų kitų išgijimo sąlygų, turėjau dar ir tris dienas badauti bei bažnyčioje priimti komuniją. Nors per daug nepasitikėjau kunigija, su tomis sąlygomis sutikau. Kelionė buvo ilga ir varginanti, bet stebėdamas gražų kraštovaizdį ją ištvėriau.

Bažnyčioje prisirinko daugybė žmonių. Mamai braunantis su manimi per minią, viena senutė įdavė ledinuką. Paėmęs jį, įsikišau kišenėn. Kai atėjo mano eilė priimti komuniją, ta senutė sušuko: „Tėve, neduok jam komunijos! Jis ką tik suvalgė ledinuką!“ Pasakiau, jog ledinukas kišenėje, tačiau kunigas sušuko: „Ak tu, įžūlus išsigimėli! Dar meluosi? Išmeskite jį lauk!“ Tačiau rytojaus dieną apeigas atlikinėjo kitas kunigas. Jis apiplovė mane „stebuklinguoju“ vandeniu, bet stebuklo neįvyko. Negalia liko.

Intelektualiniai laimėjimai

Nors buvau luošas, dar ankstyvoje jaunystėje užsibrėžiau daug pasiekti moksle ir kūryboje. 1956 metais tapau komjaunuoliu, vėliau mokiau komjaunimo istorijos. Neįgaliųjų namuose buvau Namų ir kultūros komisijos narys, dirbau tenykščio radijo direktoriumi ir diktoriumi.

Be to, darbavausi kilnojamos bibliotekos akliesiems (juoston įrašytos knygos) bibliotekininku, buvau išrinktas į Teisėjų komisiją kovai su alkoholizmu. Taip pat reiškiausi menininkų mėgėjų klubo veikloje, dainavau ir grojau keletu muzikos instrumentų.

Neįgaliųjų namuose

1957 metais, kai man sukako 21-eri, dėl fizinių trūkumų buvau priverstas persikelti į neįgaliųjų namus. Vis dėlto nuleisti rankų neketinau ir 1963-iųjų spalį nuvykau į Maskvos mokslinį protezavimo tyrimų institutą. Ten teko ištverti 18 operacijų — buvo tiesinamos kojos.

Pirmiausia jos buvo tempiamos, o po aštuonių dienų operuojamos. Paskui gydytojai ant kojų uždėjo įtvarus, kad jos nejudėtų iki kitos operacijos. Seselė, matydama mano kančias, verkdavo.

Kitus keturis mėnesius mokiausi vaikščioti su ramentais. Su jais esu beveik metro ir dešimties centimetrų ūgio. Sveriu kiek daugiau nei 25 kilogramus. Išmokęs vaikščioti su ramentais, 1964-aisiais grįžau į neįgaliųjų namus. Deja, silpni kojų kaulai nepajėgė atlaikyti kūno svorio, tad netrukus vėl teko šliaužioti po namus arba važinėti invalido vežimėliu. Juo naudojuosi iki šiol.

Daugiau niekada nėjau į bažnyčią. Tačiau kaltinimas, jog esu gimęs iš „nelabojo“, ir toliau skaudino širdį. Kadangi labai mylėjau tėvą ir motiną, negalėjau pripažinti, kad jie ir Dievas kalti dėl tokios mano padėties. Vis dėlto stengiausi nenusiminti. Troškau padėti kitiems, bet labiausiai norėjau įrodyti sau, jog sugebu tą padaryti.

Nepriklausomas gyvenimas

1970-aisiais vedžiau Lidiją, kuri nuo vaikystės buvo pusiau paralyžiuota. Įsikūrėme mažame namelyje ir išgyvenome jame 15 metų. Per tuos metus drauge užsidirbdavome pragyvenimui. Išmokau taisyti laikrodžius ir kitus mažus, tikslius prietaisus.

Kurį laiką įvairiems dalykams naudojausi dresuotu šunimi. Mudu su šunų  dresuotoju net sugalvojome specialius pakinktus. Turėjau du šunis: Vulkaną ir Palmą. Palma ištikimai tarnavo daugelį metų. Parduotuvėje ji paimdavo reikiamus maisto produktus. Vienintelis dalykas, kurio ji nemėgo — tai stovėti eilėje prie kasos. Įsikandusi nešdavo mano piniginę, o prie antkaklio buvo pritvirtintas mažas kabliukas pirkinių krepšeliui.

1973 metais sunkiai susirgo mano mama. Kadangi aš nuolat būdavau namuose, mudu su žmona nusprendėme atsivežti ją pas save. Tuo metu tėvas ir penki mano broliai jau buvo mirę, o kiti trys vaikai gyveno kitose Rusijos dalyse. Kol mama gyveno su mumis, kiek pajėgiau, stengiausi jai padėti. Galiausiai, sulaukusi 85 metų, ji mirė.

1978 metais nusprendžiau susikonstruoti automobilį. Išbandęs kelis eksperimentinius variantus, pagaliau sukūriau tinkamą. Valstybinė automobilių inspekcija leido laikyti vairavimo egzaminą ir įregistruoti savo transporto priemonę. Pavadinau ją Osa (Vapsva). Drauge su žmona padarėme mažą priekabą, galinčią išlaikyti 300 kilogramų krovinį. Šiuo automobiliu galėjome keliauti ir kartu vežtis daiktus. Juo naudojomės iki 1985-ųjų.

Maždaug tais pačiais metais apakau kairiąja akimi, dešiniosios regėjimas irgi ėmė blogėti. Tuomet širdies liga susirgo Lidija. Dėl šių negalių 1985-ųjų gegužę buvome priversti persikelti į neįgaliųjų namus Dimitrovgrade.

Kodėl dabar esu toks laimingas?

1990 metų vasarą neįgaliųjų namuose apsilankė Jehovos Liudytojai. Mane labai sudomino jų mokymai. Jono evangelijoje jie parodė man pasakojimą apie žmogų, aklą nuo gimimo. Apie jį Jėzus pasakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai“ (Jono 9:1-3). Man paaiškino, jog nuodėmę ir ligas paveldėjome iš savo protėvio Adomo (Romiečiams 5:12).

Tačiau labiausiai mane paveikė žinia, jog Dievas galiausiai išgydys visus, gyvensiančius valdant jo Sūnaus Jėzaus Kristaus Karalystei, kuomet žemėje bus atkurtas Rojus (Psalmių 37:11, 29; Luko 23:43; Apreiškimas 21:3, 4). Džiaugsmo ašaroms vilgant skruostus, šnibždėjau: „Radau tiesą, radau tiesą, radau tiesą!“ Metus su Jehovos Liudytojais studijavau Bibliją ir 1991-aisiais, pasiaukojęs Jehovai Dievui, pasikrikštijau vandenyje.

Nors labai troškau tarnauti Jehovai ir skelbti apie jo nuostabius tikslus, patyriau sunkumų. Anksčiau man nebuvo poreikio daug judėti, bet dabar norėjau skelbti kitiems  apie savo įsitikinimus. Mūsų neįgaliųjų namai, kur gyveno per 300 žmonių, tapo pirmąja skelbimo teritorija. Kad galėčiau bendrauti su kuo daugiau žmonių, paprašiau darbo namų ūkio reikalų kabinete.

Kas rytą eidavau į darbo vietą ir atlikdavau savo pareigas. Taip dirbdamas įgijau daug naujų draugų, su kuriais užmegzdavau įdomias diskusijas biblinėmis temomis. Keletas iš jų paėmė knygų bei žurnalų ir šie padėjo jiems geriau suprasti Bibliją. Lankytojai įprato, kad jiems skaitau Šventąjį Raštą ir juo pagrįstus leidinius. O per pietus mudviejų su žmona gyvenamajame kambaryje darosi ankšta — tiek daug susirenka žmonių.

Skelbimo darbe man labai pagelbsti krikščionys broliai ir seserys iš Jehovos Liudytojų susirinkimo. Jie atneša biblinės literatūros, pabūna su mumis. Be to, padeda nusigauti į susirinkimo sueigas Karalystės salėje. Tam tikslui vienas Liudytojas net nusipirko motociklą su priekaba. Kiti, turintys savo mašinas, noriai vežioja mane šaltu žiemos laikotarpiu.

Dėl tokio meilingo rūpinimosi galėjau aplankyti gerokai per tuziną Jehovos Liudytojų kongresų (mokomieji seminarai). 1993-iųjų liepą pirmą kartą dalyvavau Maskvoje surengtame tarptautiniame kongrese, kuriame didžiausias dalyvių skaičius buvo 23743 žmonės iš daugiau kaip 30 šalių. Kad galėčiau patekti į šį sambūrį, turėjau keliauti apie 1000 kilometrų. Nuo to laiko nepraleidau nė vieno Jehovos tautos kongreso.

Mūsų neįgaliųjų namų administracija labai gerbia mane, ir už tai esu didžiai dėkingas. Nors žmona Lidija, su kuria darniai gyvenu jau 30 metų, nepripažįsta mano religinių įsitikinimų, ji remia mane ir visaip padeda. Tačiau labiausiai savo stipria ranka palaiko ir gausių palaimų teikia Jehova. Neseniai, 1997-ųjų rugsėjo 1-ąją, buvau paskirtas pionieriumi — taip vadinami visalaikiai Jehovos Liudytojų organizacijos tarnai.

Gyvenime yra buvę keletas atvejų, kai vos nesustojo širdis. Kaip džiaugiuosi, kad to neįvyko, ir aš galėjau pažinti bei pamilti gyvybės Šaltinį, Jehovą Dievą! Kartu su viso pasaulio dvasiniais broliais ir seserimis trokštu jam tarnauti iki paskutinio atodūsio.

[Iliustracija 20 puslapyje]

Su žmona Lidija

[Iliustracija 21 puslapyje]

Mokau studijuotoją neįgaliųjų namuose