Patikima viltis

BEVEIK prieš 2000 metų Jėzus, dažnai vadinamas pačiu didžiausiu visų laikų žmogumi, buvo neteisingai nuteistas mirti. Jam tebesant ant kančių stulpo, šalia jo kabantis piktadarys pašaipiai tarė: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“

Tuomet kitas piktadarys, kuris irgi buvo nubaustas mirties bausme, sudraudė tą vyrą: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs.“ Paskui jis atsigręžė į Jėzų ir paprašė: „Prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“

Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau šiandien: tu būsi su manimi Rojuje“ (Luko 23:39-43; NW).

Jėzus turėjo nuostabią viltį. Apaštalas Paulius nurodė, kaip ši viltis veikė Jėzų: „Dėl jam pažadėto džiaugsmo jis iškentė kančių stulpą, paniekinęs gėdą“ (Žydams 12:2, NW).

Tas Jėzui pažadėtas „džiaugsmas“ reiškė vėl gyventi su savo Tėvu danguje ir galiausiai tarnauti Dievo Karalystės Valdovu. Be to, jis džiaugsis paimtais į dangų savo patikrintais ir patikimais pasekėjais, kurie karaliaus su juo žemei (Jono 14:2, 3; Filipiečiams 2:7-11; Apreiškimas 20:5, 6). Tad ką Jėzus turėjo omenyje žadėdamas atgailaujančiajam piktadariui, jog šis bus Rojuje?

Kokia viltis piktadariui?

Tas vyras nebuvo vertas karaliauti su Jėzumi danguje. Jis nebuvo iš tų, kuriems Jėzus pasakė: „Jūs ištvėrėte su manimi mano išbandymuose, todėl aš jums skiriu valdyti karalystę, kaip ir man yra ją skyręs Tėvas“ (Luko 22:28, 29). Tačiau Jėzus pažadėjo, jog piktadarys bus su juo Rojuje. Kaip šis pažadas išsipildys?

Pirmuosius žmones — Adomą ir Ievą — Jehova Dievas apgyvendino Rojuje, Edenu pavadintame malonumų sode (Pradžios 2:8, 15). Edenas buvo žemėje, ir Dievas turėjo tikslą, kad visa žemė taptų rojumi. Tačiau Adomas su Ieva nepakluso Dievui ir buvo išvaryti iš savo puikių namų (Pradžios 3:23, 24). Bet Jėzus atskleidė, jog Rojus bus atkurtas ir išplis po visą žemę.

Apaštalui Petrui paklausus Jėzaus, kokį atlygį jis bei kiti apaštalai gaus už tai, kad seka juo, šis pažadėjo: „Pasaulio atgimime, kai Žmogaus Sūnus sėdės savo šlovės soste, jūs, mano sekėjai, irgi sėdėsite dvylikoje sostų, teisdami dvylika Izraelio giminių“ (Mato 19:27, 28, kursyvas mūsų). Reikšminga tai, jog Luko pranešime apie šį pokalbį vietoje posakio „pasaulio atgimime“ cituojami Jėzaus žodžiai „būsimajame pasaulyje“ (Luko 18:28-30).

Taigi Jėzus Kristus, drauge su bendravaldžiais sėdėdamas savo šlovingame dangiškajame soste, įsteigs naują teisingą santvarką (2 Timotiejui 2:11, 12; Apreiškimas 5:10; 14:1, 3). Per Kristaus dangiškąjį valdymą Dievo pradinis tikslas paversti visą žemę rojumi bus įgyvendintas!

Savo dangiškojo viešpatavimo metu Jėzus ištesės pažadą, duotą nusikaltėliui, kuris mirė šalia jo. Jėzus prikels tą vyrą ir šis  taps žemiškuoju jo valdiniu. Tada piktadariui bus suteikta galimybė vykdyti Dievo reikalavimus ir gyventi amžinai valdant Dievo Karalystei. Taip, mes tikrai galime džiaugtis Biblija pagrįsta perspektyva amžinai gyventi žemės Rojuje!

Gyvenimas turi prasmę

Įsivaizduokime, kokią prasmę mūsų gyvenimui suteikia tokia puiki viltis. Ji padeda apsaugoti savo protą nuo pražūtingų neigiamo mąstymo padarinių. Apaštalas Paulius šią viltį prilygino ypač svarbiai dvasinės ginkluotės daliai. Jis pasakė, jog turime užsidėti „išganymo vilties šalmą“ (1 Tesalonikiečiams 5:8; Psalmių 37:29, Brb; Apreiškimas 21:3, 4).

Tai gyvybę palaikanti viltis. Būsimajame Rojuje vienatvę pakeis džiaugsmo ašaros, nes „Dievas, kuris prikelia mirusius“, sugrąžins mūsų mylimiesiems gyvybę (2 Korintiečiams 1:9). Tada bus užmirštas nusivylimas dėl fizinio silpnumo, skausmo bei nejudrumo, nes „raišasis šokinės tarytum elnias“. Žmogaus „kūnas atsinaujins“ ir jis „grįš į jaunystės dienas“ (Izaijo 35:6; Jobo 33:25, Brb).

Tuomet, kai „nė vienas iš gyventojų nesakys: ‛Aš sergu’“, kankinančios ligos sukelta neviltis tebus blankstantis prisiminimas (Izaijo 33:24, Brb). Tuštumą, atsiradusią dėl ilgalaikės depresijos, pakeis „amžinas džiaugsmas“ (Izaijo 35:10). Beviltiškumas dėl mirtinos ligos pranyks kartu su pačia mirtimi — senu žmonijos priešu (1 Korintiečiams 15:26).

[Iliustracijos 8, 9 puslapiuose]

Mintyse puoselėk nuostabią Dievo naujojo pasaulio viltį