Rodyti straipsnį

Rodyti turinį

Sugrąžintas troškimas gyventi

Sugrąžintas troškimas gyventi

Sugrąžintas troškimas gyventi

MERI kentėjo nuo depresijos ir kai kurių kitų ligų. Tačiau ji nebuvo atskirta nuo šeimos ir nevartojo nei alkoholio, nei narkotikų. Meri atvejis aiškiai patvirtina faktą, kad pavojingam pasikėsinimui į savo gyvybę nebūtini visi rizikos veiksniai.

Kurį laiką atrodė, jog Meri taps dar vienu statistiniu vienetu, liudijančiu, jog vyresnio amžiaus žmonių bandymai nutraukti savo gyvenimo giją būna sėkmingi. Ištikta komos, ji kelias dienas praleido vietinės ligoninės reanimacijos skyriuje, į nieką nereagavo. Gyvybė vos ruseno. Jos vyras Džonas, tiesiog pametęs galvą, beveik visą laiką buvo šalia. Gydytojas perspėjo Džoną su šeima, kad Meri gali neišgyventi, o net jei ir išgyvens, galima tikėtis, jog smegenys liks pažeistos visam laikui.

Meri kasdien lankydavo jos kaimynė Jehovos Liudytoja Sali. „Įtikinėjau šeimą neprarasti vilties, — sako Sali. — Mano mamą, sergančią diabetu, prieš porą metų irgi buvo ištikusi koma, kuri truko keletą savaičių. Gydytojai sakė mums, jog mama tikrai neišgyvens, bet ji išgyveno. Aš laikiau Meri už rankos ir kalbėjau jai, kaip kalbėdavau savo mamai. Rodos, pajutau silpnutį atsaką.“ Po trejeto dienų atsakas jau buvo stipresnis. Atrodė, jog Meri, nors ir negali kalbėti, atpažįsta žmones.

‛Ar aš galėjau užkirsti tam kelią?’

„Džonas jautėsi baisiai prislėgtas, — sako Sali. — Jis buvo įsitikinęs, jog tai vien jo kaltė.“ Tokia reakcija į mylimo žmogaus savižudybę ar bandymą nusižudyti įprasta. „Priminiau Džonui, kad Meri buvo gydoma nuo depresijos ir lygiai kaip jis negalėjo išvengti fizinės ligos.“

Tuos, kurių mylimi žmonės žudosi, dažnai kankina klausimas: ‛Ką galėjau padaryti, kad užkirsčiau tam kelią?’ Perspėjančių požymių bei rizikos veiksnių stebėjimas gali kažkiek apsaugoti nuo bandymo nusižudyti. Tačiau, jei apsaugoti nepavyko, atmink, jog tu nesi atsakingas už kito asmens savižudybę (Galatams 6:5). Tai ypač svarbu tuomet, jei šeimos nario savižudybė yra bandymas sąmoningai įskaudinti kitus. Anksčiau paminėtas dr. Hendinas pažymi: „Reikia turėti omenyje, jog dažnai savižudybei ryžtasi žmonės, kurie tikisi paveikti kito žmogaus jausmus ar jais manipuliuoti, net jei žino patys nebegalėsią matyti savo poelgio padarinių.“

Toliau dr. Hendinas atkreipia dėmesį štai į ką: „Linkę į savižudybę pagyvenę žmonės neretai trokšta paveikti, kontroliuoti ar priversti labiau paklusti suaugusius vaikus, brolius, seseris ar sutuoktinį. Dažniausiai ligonio reikalavimų neįmanoma patenkinti, o šis paprastai neina į kompromisus ir tariami mėginimai nusižudyti vėliau tampa tikrais.“

Tokiomis aplinkybėmis šeimos nariai gali pajusti nepakeliamą įtampą. Tačiau niekuomet nepamiršk, kad Jehova Dievas prikelia mirusiuosius ir kad tarp jų gali būti mūsų mylimieji, nusižudę dėl depresijos, psichinės ligos ar iš nevilties. (Žiūrėk straipsnį „Biblijos požiūris: ar savižudžiai bus prikelti?“ 1990 m. rugsėjo 8 d. Atsibuskite! anglų k., puslapiai 22—23.)

Nors savižudybės pateisinti negalima, guodžia tai, kad mūsų mylimųjų ateitis priklauso nuo Dievo, kuris puikiai supranta, jog žmogų taip beviltiškai pasielgti galėjo pastūmėti silpnumas. Biblijoje apie Jehovą sakoma: „Juk kaip aukštai nuo žemės yra dangūs, taip didi yra jo ištikima meilė pagarbiai jo bijantiesiems; kaip toli yra Rytai nuo Vakarų, taip toli nuo mūsų jis išsklaido mūsų nuodėmes. Kaip tėvas gailisi vaikų, taip Viešpats gailisi jo pagarbiai bijančiųjų. Juk jis žino, kokie mes padarai, — atsimena, kad mes esame dulkės“ (Psalmių 103:11-14).

Laiminga baigtis

Dvi dienas Meri gyvybė kabojo ant plauko, tačiau ji išgyveno. Pamažu ligonės protas prašviesėjo ir Džonas pasiėmė ją į namus, o visus vaistus saugiai užrakino. Dabar ją reguliariai lanko psichiniais ligoniais besirūpinantys socialiniai darbuotojai. Meri sakosi negalinti paaiškinti ar net prisiminti to slogaus impulso, kuris jai vos nekainavo gyvybės.

Dabar Sali, Džono ir Meri kaimynė, kas savaitę studijuoja su jais Bibliją. Ši pora iš Biblijos sužinojo, kad Dievas labai greit išspręs visas problemas, kurios, ypač pagyvenusiesiems, atrodo tokios neišsprendžiamos. „Žinoma, pačios Biblijos studijos nėra panacėja, — aiškina Sali. — Reikia pačiam įsitikinti iš Rašto, jog šie pažadai realūs, ir tada pritaikyti tai, ko išmokai. Tačiau manau, kad Džonas su Meri įgyja tikrą ateities viltį.“

Jei tau ateitis atrodo niūri ir trokšti realios vilties, kodėl nesusisiekus su Jehovos Liudytojais? Tau kaip ir Džonui su Meri jie įrodytų, jog nėra tokios problemos, kurios Dievas negalėtų ar nenorėtų netrukus išspręsti. Kad ir kokia bloga dabar gali atrodyti padėtis, išeitis yra. Kviečiame apsvarstyti su mumis tikrąją ateities viltį, kuri daugeliui vėl sugrąžino troškimą gyventi.

[Rėmelis 6 puslapyje]

Rizikos veiksniai ir perspėjantys požymiai

Žurnale The Journal of the American Medical Association teigiama: „Vyresnio amžiaus žmonių savižudybėms įtakos turi kitokie veiksniai negu jaunimui.“ Prie tų veiksnių galima priskirti „labiau paplitusį piktnaudžiavimą alkoholiu, depresiją, pražūtingesnių žudymosi metodų pasirinkimą bei atsiskyrimą nuo visuomenės. Be to, vyresnio amžiaus žmonės... dažniau turi fizinių negalavimų bei emocinių sutrikimų.“ Stivenas Flandersas knygoje Suicide pateikia kai kuriuos vertus dėmesio rizikos veiksnius.

Įsisenėjusi depresija.

„Tyrinėtojai pareiškia, jog pusė ar net daugiau savižudžių būna patyrę stiprią, ilgalaikę depresiją.“

Beviltiškumas.

Kai kurie tyrinėjimai rodo, jog net tie žmonės, kurie neatrodo prislėgti, yra labiau linkę į savižudybę, jei neturi ateities vilties.

Alkoholizmas bei piktnaudžiavimas narkotikais.

„Apskaičiuota, jog iš viso nusižudo mažiau nei 1% gyventojų, tačiau alkoholikų tarpe šis rodiklis siekia nuo 7 iki 21%.“

Šeimos įtaka.

„Tyrinėjimai atskleidžia, jog didesnė savižudybės rizika yra tiems žmonėms, kurių šeimoje jau būta savižudžio.“

Ligos.

„Kai kurie vyresnio amžiaus žmonės nusižudo todėl, kad bijo dėl blogos fizinės sveikatos patekti į senelių namus.“

Praradimai.

„Praradimas gali būti akivaizdus — žmogus netenka sutuoktinio, draugo, darbo ar sveikatos. Tačiau gali būti ir kažkas neapčiuopiamo — pavyzdžiui, savigarbos, reputacijos ar saugumo pojūčio praradimas.“

Be šių rizikos veiksnių, Flanderso knygoje dar išvardyti perspėjantys simptomai, į kuriuos niekuomet nereikėtų žiūrėti pro pirštus.

Ankstesnis bandymas nusižudyti.

„Tai tikriausias galimos savižudybės požymis.“

Kalbos apie savižudybę.

„Tokie teiginiai, kaip ‛Jiems daugiau nebereikės rūpintis manimi’ arba ‛Be manęs jiems bus geriau’, akivaizdžiai liudija apie grėsmę.“

Galutiniai sprendimai.

„Tai tokie veiksmai kaip testamento surašymas, brangių daiktų išdalijimas ir nurodymai dėl kambarinių gyvūnėlių.“

Asmenybės arba elgsenos pokyčiai.

Kai juos „lydi kalbos apie bevertiškumą ar beviltiškumą“, gali būti, jog asmuo patiria „didelę depresiją, galinčią paskatinti pakelti ranką prieš save“.

[Iliustracija 7 puslapyje]

Dažnai tiems, kurie išgyveno sutuoktinio savižudybę, reikia padėti ištverti