Atėnai. Garsi praeitis ir įdomi ateitis

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO GRAIKIJOJE

LĖKTUVAS dar sykį pasuko prieš nusileisdamas Tarptautiniame Atėnų oro uoste. Po poros metų aš sugrįžtu į vietą, kurią du dešimtmečius vadinau savo namais. Iš istorijos vadovėlių žinau, kad, daugelio nuomone, būtent čia buvo pirmiausia įkurta demokratija.

Išlipęs matau tą miestą esant garsų ne tik savo istorija, menu ar paminklais, bet ir daugybe energingų, optimistiškai nusiteikusių žmonių. Dar pastebiu, kad draugiški, besišypsantys vietiniai gyventojai sunkiai dirba tvarkydami miestą, nes ruošiasi priimti 2004 metų olimpinių žaidynių svečius.

Garsi praeitis

Atėnų istorija prasideda XX a. p. m. e. Miestą taip pavadino dėl graikų deivės Atėnės. Čia tu gali pasivaikščioti gatvėmis, kuriomis vaikštinėjo Sokratas, ar po mokyklą, kur mokė Aristotelis, pamatyti sąžinę „kutenančias“ tragedijas bei komedijas toje pačioje scenoje, kurioje Sofoklis ir Aristofanas statė savo pjeses.

Atėnai buvo vienas iš pirmųjų Graikijos polių, suklestėjusių jos aukso amžiuje, V šimtmetyje p. m. e. Tuo periodu demokratiniai Atėnai vaidino svarbų vaidmenį Graikijos pergalėse prieš Persiją ir tapo šalies literatūros bei meno centru. Apie tą laiką iškilo dauguma architektūrinių paminklų; iš jų geriausiai žinomas Partenonas.

Nors atėniečiams pavyko išvengti Persijos jungo, tačiau juos nugalėjo spartiečiai — šalia gyvenę seni priešai. Vėlesniais šimtmečiais Atėnai buvo pavaldūs Makedonijai, Romai, Konstantinopolyje įsikūrusiems Bizantijos imperatoriams, kryžiuočių vadams (frankams) bei turkams. 1829 metais Graikijai gavus nepriklausomybę, Atėnai tebuvo mažas provincijos miestelis vos su keliais tūkstančiais gyventojų.

 Šiandiena

1834-aisiais Atėnai tapo Graikijos sostine ir ėmė sparčiai kilti. Dabar miestas užima 450 kvadratinių kilometrų Atikos lygumos ploto. Jo pakraščiai remiasi į Parneto, Pentelės ir Himeto kalnų šlaitus. Čia jau priskaičiuojama daugiau nei keturi su puse milijono žmonių — beveik 45 procentai Graikijos gyventojų. Miestas plėtėsi be jokio plano ir tvarkos. Apytikriais paskaičiavimais, daugiau nei trečdalis namų buvo pastatyta nelegaliai; šiandien nebetoninė yra tik maža Atėnų dalis.

Šiuolaikiniai Atėnai nusėti dėžučių tipo betoninių pastatų. Miestas paskendęs saulėje; šen bei ten kyšo antikinės kolonos, papilkusios nuo pramonės įmonių ir mašinų išmetamų medžiagų.

Kaip dauguma kitų šiuolaikinių didmiesčių, Atėnai kenčia nuo smogo (rūko, dūmų bei suodžių mišinio). Virš televizijos antenų miško kybo toks sumišęs debesis, vietinių gyventojų vadinamas nefos. Jis taip greitai ardo antikos paminklus, kad, archeologų nuomone, Akropolį reikėtų apgaubti stiklo kupolu. Dažnai pasigirsta perspėjimai dėl užterštumo. Kai dėl oro sąlygų dūmų rūkas lieka tarp kalnų, kurie supa Atėnus, nefos tampa ypač pavojingas žmonių sveikatai. Tokiomis dienomis miesto centre draudžiama važinėti asmeniniais automobiliais, fabrikai naudoja mažiau kuro, pagyvenusiems žmonėms rekomenduojama neiti laukan ir atėniečių prašoma palikti savo automobilius prie namų.

Savaitgaliais beveik visi atėniečiai išvyksta iš miesto. „Šok į mašiną, — vienoje kavinėje ragina tikras atėnietis Vasilis, mėgaudamasis medaus saldumo riešutiniu  skanėstu, vadinamu baklava, ir puodeliu nesaldintos kavos. — Ir vos už kelių valandų būsi kalnuose arba prie jūros.“ Tuo jis nori pasakyti, kad šokęs į mašiną kelias valandas sėdėsi joje lėtai judėdamas į priekį spūstyje, kol galiausiai ištrūksi iš miesto.

Švarinimas ir tvarkymas

Atėniečiai sako, kad jiems labai svarbi švara. Netrukus tuo pats įsitikinau. Pavyzdžiui, didelėje centrinėje miesto dalyje, kur vyksta prekyba, draudžiamas eismas. Kol tokio draudimo nebuvo, šiose prekybos gatvėse būdavo didžiausi transporto kamščiai. Automobiliai judėdavo maždaug penkių kilometrų per valandą greičiu, lyg lėtai vaikštinėjantys praeiviai. Dabar toje vietoje, kur būdavo tokios mašinų grūstys, dekoratyviniuose vazonuose puikuojasi medžiai, o užuot klausę įprasto variklių burzgimo, girdite paukščių giesmes. Miesto valdžia nori pakeisti ir tradiciją, būdingą Viduržemio jūros regiono gyventojams: darbuotojai skatinami nebevažiuoti namo siestai, nes dėl šio įpročio prisideda dar dvi spūsties valandos.

Gana optimistiškai nusiteikęs Atėnų miesto meras Nikosas Jatrakosas. Kai užsimenu, kad iki jo biuro turėjau keliauti net dvi valandas, jis tik linkčioja apgailestaudamas. „Bet neužmirškite, — netrukus pabrėžia, — artinasi 2004-ųjų olimpinės žaidynės. Mes pažadėjome sutvarkyti miestą ir būtinai tai padarysime.“ Konstantinas Bakurisas, pagrindinis žaidynių organizatorius, pažymi: „Mes turime gerai pasirengti žaidynėms. Bet žvelgiame ir į tolesnę ateitį. ... Turime daryti taip, kad darbai išliktų ilgam.“

Tas faktas, kad Atėnai turės surengti 2004 metų olimpiadą, privertė imtis sparčios veiklos ir ruoštis šiam įvykiui. Visur mašinos kasa grindinį, kad galima būtų patobulinti infrastruktūrą ir nutiesti kelius bei įrengti įvairias žaidynių vietas. Beveik baigta nauja papildoma 18 kilometrų ilgio metro atkarpa. Jei visi darbai eis pagal tvarkaraštį, tai 2001 metų kovą pirmas lėktuvas nusileis naujajame Atėnų tarptautiniame oro uoste, kuris, sakoma, būsiąs šiuolaikiškiausias Europoje.

 Be to, iki 2001-ųjų bus nutiesti nauji, iš viso 72 kilometrų, greitkeliai. Jie nukreips eismą nuo Atėnų centro ir taip paskatins naudotis viešuoju transportu. Tikimasi, kad dėl to per miesto centrą kasdien važiuos apytikriai 250000 mašinų mažiau, ir oro užterštumas sumažės 35 procentais. Visuose Atėnuose bus diegiama nauja biologinio atliekų apdorojimo programa, todėl galima tikėtis, kad pagerės sostinės pajūrio aplinka. Pagrindinis tikslas — per kelerius metus atnaujinti Atėnus: pagerinti transporto sistemą, labiau apželdinti ir išvalyti aplinką.

Senieji Atėnai

Nepaisant išaugusių naujų biurų statinių, atnaujintų bulvarų bei fontanų, didelių parduotuvių ir judrių gatvių, daugumai Atėnai visiems laikams liks kaimu — gal kiek stichišku ir nelabai tvarkingu. Miesto dalyje, primenančioje kaimą, pamatysite namus čerpėmis dengtais stogais ir grotuotais balkonais su gėliapuodžiuose žydinčiomis pelargonijomis.

Kad pats išvysčiau tokius Atėnus, vykstu į Plaką, seniausiąją miesto dalį, šiaurinėje Akropolio atšlaitėje. Daugybė siaurų, nuožulnių gatvelių, pakrypę namukai, vyno parduotuvės, benamiai šunys ir katės, smuklės, traukiami prekiniai vežimėliai. Vaizdas primena triukšmingą, į karnavalą panėšėjančią praeitį, ir tai vilioja turistus. Stalai, kartais skirtingo aukščio kojomis, išstatyti palei sieną; čia pat ir pernelyg žemos kėdės. Padavėjai su atverstu valgiaraščiu rankose stengiasi pritraukti klientus.

 Motociklų riaumojimas užgožia rylininko grojimą. Priešais suvenyrų parduotuves puikuojasi daugybė naujų odinių piniginių. Čia pat karingai nusiteikusios stovi marmurinės šachmatų figūrėlės, vaizduojančios graikų dievus, tautinius šokius šoka marionetės, sukasi keramikiniai vėjo malūnėliai. Akivaizdu, jog šiame miesto kampelyje smarkiai priešinamasi bet kokioms nūdienos naujovėms.

Naktinių Atėnų vaizdai ir garsai

Tikrai daug prarasite, jeigu nepamėginsite „prisiliesti“ prie Atėnų kultūros lobių. Šįvakar mudu su žmona nusprendėme nueiti į Herodo vardu pavadintą antikinį romėnų amfiteatrą pietinėje Akropolio pašlaitėje. Pro tamsius pušų siluetus ant pėsčiųjų tako, vedančio į teatrą, krenta rami šviesa. Žiūrint pro medžius, tikrai įspūdingai atrodo apšviestas geltonų akmenų pastato fasadas. Mes buvome nusipirkę bilietus viršutinėje eilėje, todėl turėjome lipti aukštyn marmuriniais laiptais, kol pro romėnišką portalą įžengėme amfiteatran.

Minutėlei stabtelėjome pasigėrėti puikiu reginiu — juodo aksomo dangaus skliautu, plunksninių debesų sruogele prisidengusiu mėnuliu, prožektorių skleidžiamu spindesiu, nuostabiai nušviečiančiu teatrą, savo forma primenantį pusę kūgio. Šimtai žmonių šiame milžiniškame teatre, kur gali susėsti 5000 žiūrovų, atrodo tokie mažyčiai. Jie vaikštinėja tarp puslankiu išsidėsčiusių balto marmuro eilių, ieškodami savo vietų. Per dieną saulė įšildė šias akmenines sėdynes — tas pačias, per kurias jau tūkstantmečius aidi dramos, muzikos garsai, juokas ir plojimai.

Norisi aplankyti daugelį miesto muziejų. Žinomiausias iš jų yra Valstybinis archeologijos muziejus, labai įspūdingas; jame demonstruojamas įvairių amžių Graikijos menas. Verta pabuvoti ir kituose, pavyzdžiui, Kikladų meno muziejuje bei Bizantijos muziejuje. Nuo 1991 metų megarono tipo Atėnų koncertų salėje — didingame marmuriniame pastate su itin gera akustika — visus metus rodomos operos, baletai bei grojama klasika. Žinoma, tu gali mėgautis graikų liaudies muzika jų smuklėse.

Sveiki atvykę!

Šiuolaikiniai Atėnai gyvena garsia praeitimi ir įdomia ateitimi. Bet žmonės čia į daugelį dalykų stengiasi žiūrėti su humoru, išmone ir pasitelkę filotimo — savigarbos jausmą. Daugumai turistų Atėnai yra žavingas miestas, itin turtingas savo kultūra.

[Žemėlapis 13 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

Atėnai

[Iliustracija 14 puslapyje]

Partenonas — senovės pagonių šventykla, buvusi bažnyčia ir mečetė

[Iliustracija 15 puslapyje]

Atėnai — miestas, kur gyvena daugiau nei keturi su puse milijono žmonių

[Iliustracija 16 puslapyje]

Smuklė Plakoje, seniausioje Atėnų dalyje

[Šaltinio nuoroda]

M. Burgess/H. Armstrong Roberts

[Iliustracija 17 puslapyje]

Suvenyrų parduotuvių balkonai

[Šaltinio nuoroda]

H. Sutton/H. Armstrong Roberts