Stropiai saugoma paslaptis

„Niekas neturi būti laikomas vergijoje arba vergiškoje būklėje, visos vergijos ir vergų prekybos formos draudžiamos“ (Visuotinė žmogaus teisių deklaracija).

KITĄ kartą dėdamasis į kavą cukraus pagalvok apie haitietį berniuką Preivą, kuriam buvo pažadėtas geras darbas vienoje Karibų jūros regiono šalyje. Tačiau jį pardavė už aštuonis dolerius.

Preivas kartu su tūkstančiais kitų pavergtų savo tėvynainių už labai menką atlyginimą ar net visiškai veltui šešis septynis mėnesius turėjo kirsti cukranendres. Tie belaisviai gyvena perpildytose, purvinose patalpose. Iš jų buvo atimti jų daiktai ir į rankas įduotos mačetės. Kad gautų pavalgyti, jie turi dirbti, o jei mėgina bėgti, gali būti primušti.

Pagalvok apie mergaitę, vardu Lin-Lin, iš pietryčių Azijos. Būdama 13 metų, ji neteko motinos. Įdarbinimo agentūra nupirko ją iš tėvo už 480 dolerių, pažadėjusi gerą darbą. Sumokėta kaina buvo įvardyta „jos atlyginimo avansu“ — patikimas būdas padaryti ją naujųjų savininkų nuosavybe. Užuot gavusi padorų darbą, Lin-Lin buvo atiduota į viešuosius namus, kur ją išnaudojantys klientai moka savininkui po 4 dolerius už valandą. Lin-Lin yra tikra kalinė, negalinti išeiti iš ten, kol nebus sumokėta skola. Tai jos kaina viešųjų namų savininkui, taip pat palūkanos bei išlaidos. Jeigu Lin-Lin nesutiktų su darbdavio reikalavimais, ji būtų mušama arba kankinama, o jeigu bandytų bėgti, gali būti nužudyta.

Laisvė visiems?

Dauguma žmonių mano, jog vergovės nebėra. Išties, priėmus daugybę konvencijų, deklaracijų ir aktų, daugelyje šalių ji oficialiai panaikinta. Bjaurėjimasis vergija atvirai reiškiamas visur. Valstybių įstatymuose vergija draudžiama, o jos panaikinimas įregistruotas tarptautiniuose dokumentuose; vienas iš jų — aukščiau pacituotas 1948 metais patvirtintos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 4 straipsnis.

Tačiau vergija gyvuoja ir klesti, nors kai kam ji yra stropiai saugoma paslaptis. Nuo Pnompenio iki Paryžiaus, nuo Mumbajaus iki Brazilijos milijonai žmonių — vyrų, moterų ir vaikų — verčiami gyventi ir dirbti kaip vergai arba vergiškomis sąlygomis. Londone įsikūrusios Tarptautinės kovos su vergija organizacijos (nuo seno pasaulyje tikrinančios prievartinį darbą) duomenimis, vergaujančių žmonių skaičius siekia šimtus milijonų. Iš tiesų šiandien žemėje vergų yra galbūt daugiau negu bet kada anksčiau!

Žinoma, pančiai, bizūnai ir aukcionai nebūdingi šiuolaikinei vergijai. Kai kurios dabartinės vergijos formos yra prievartinis darbas, vergiška santuoka, skolinė vergovė, vaikų darbas ir neretai prostitucija. Vergais gali tapti sugyventinės, kupranugarių varovai, cukranendrių pjovėjai, kilimų audėjai arba kelių tiesėjai. Dauguma jų nėra parduodami viešuose aukcionuose, bet jų būvis ne ką geresnis už pirmtakų. Kai kada jų gyvenimas netgi liūdnesnis.

Kas tampa vergais? Kaip? Kas daroma jiems padėti? Ar vergija bus visiškai panaikinta?

 [Rėmelis/iliustracija 4 puslapyje]

KAS YRA ŠIUOLAIKINĖ VERGIJA?

Į šį klausimą jau daug metų nepavyksta atsakyti netgi Jungtinių Tautų Organizacijai. Vienas vergijos apibrėžimas buvo suformuluotas 1926 metais priimtoje konvencijoje: „Vergija yra padėtis asmens, kurį kas nors laiko savo daline arba absoliučia nuosavybe.“ Tačiau šis terminas tebėra aiškinimosi tema. Pasak žurnalistės Barbaros Kroset, „vergija yra epitetas, taikomas žemą uždarbį gaunantiems darbininkams Amerikos miestų įmonėse ir drabužių bei sporto aprangos gamyboje. Jis vartojamas kalbant apie sekso pramonę ir kalinių darbą“.

Tarptautinės kovos su vergija organizacijos direktorius Maikas Dotridžas mano, jog „vergijai įgaunant naujas formas — arba tą žodį taikant vis platesne prasme — yra pavojus, kad jo reikšmė pasidarys nebeaiški ar net visai nesuprantama“. Jo įsitikinimu, „vergija yra kito žmogaus gyvenimo valdymas“. Tai prievarta ir veiksmų ribojimas — faktas, kad „kažkas neturi laisvės, negali pakeisti darbdavio“.

A. M. Rozentalis laikraštyje The New York Times pažymi: „Vergų vergiškas gyvenimas — pragariškai sunkus darbas, prievarta, alkis, kankynė, visiškas degradavimas.“ Jis dar pridūrė: „Vergą galima nusipirkti už penkiasdešimt dolerių, tad [savininkui] visai nesvarbu, kiek jis išgyvens, kol jo kūnas bus išmestas į upę.“

[Šaltinio nuoroda]

Ricardo Funari