Lamus — laiko užmiršta sala

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO KENIJOJE

DRUSKINGAS vėjas išpūtė drobines bures ir nedidukas medinis laivas nėrė pirmyn. Stebėtojas, užsilipęs ant stiebo ir tvirtai prie jo prisišliejęs, žvalgėsi po horizontą ieškodamas žemės. Jo akys buvo primerktos nuo akinamai spindinčio Indijos vandenyno paviršiaus. Ėjo XV amžius, o šie jūreiviai žvalgėsi Lamaus salos.

Auksas, dramblio kaulas, prieskoniai ir vergai — visas šias prekes tiekė Afrika. Suvilioti jos lobių ir trokšdami kuo greičiau ją išžvalgyti, bebaimiai vyrai iš tolimų šalių atplaukdavo prie Rytų Afrikos pakrantės. Beieškodami gėrybių, jūreiviai įveikdavo šėlstančias jūras ir smarkius vėjus. Perpildytais ankštais mediniais burlaiviais jiems tekdavo nuplaukti ilgus atstumus.

Pusiaukelėje link Rytų Afrikos pakrantės mažame Lamaus salyne tie jūrų keliautojai bei jų nepatvarūs laivai rasdavo gilų ir saugų koralų rifų apsuptą uostą. Čia jūreiviai apsirūpindavo geriamu vandeniu bei maistu.

XV šimtmetyje Lamaus sala tapo klestinčiu ir turtingu prekybos bei tiekimo centru. XVI amžiuje čionai atvykę portugalų jūreiviai išvydo pralobusius pirklius, kurie ryšėjo šilkinius turbanus ir dėvėjo besiplaikstančius kaftanus. Siauromis gatvelėmis vaikščiojančių išsikvepinusių moterų rankas bei kulkšnis puošė auksiniai žiedai. Prieplaukoje nuleistomis trikampėmis burėmis ir prikrauti užsienio šalims skirtų prekių ant vandens sunkiai suposi laivai. Surišti ir grupelėmis sustatyti vergai laukė, kol bus suvaryti į vienstiebius kabotažinius laivus.

Pirmieji europiečiai tyrinėtojai nustebo Lamaus saloje radę puikias sanitarines sąlygas bei gražią architektūrą. Namai prie jūros buvo pastatyti iš koralų blokų, rankomis iškirstų vietiniuose karjeruose. Įeigas saugojo dailiai išdrožinėtos masyvios medinės durys. Namai stovėjo tvarkingomis eilėmis taip, kad vėsus jūros vėjas galėtų laisvai siausti siaurose gatvelėse ir teiktų atgaivą per varginantį karštį.

Turtingesnių gyventojų būstai buvo dideli ir erdvūs. Į vonios kambarius vandentiekio vamzdžiais atitekėdavo gėlas vanduo. Kanalizacijos sistema irgi buvo įspūdinga ir kur kas pažangesnė nei daugelio to meto Europos valstybių. Dideliais iš akmens iškaltais ir žemyn link jūros nutiestais vamzdžiais nešvarus vanduo sutekėdavo į gilius sugeriamuosius šulinius, iškastus kuo toliau nuo gėlo vandens šaltinių. Akmeniniuose rezervuaruose, iš kurių geriamas vanduo patekdavo į namus, plaukiodavo mažos žuvytės: jos suėsdavo moskitų lervas ir taip neleisdavo šiems kandiems vabzdžiams veistis.

Iki XIX šimtmečio Lamaus salos pirkliai aprūpindavo jūrų kabotažinius laivus dramblio kaulu, aliejumi, grūdais, žvėrių kailiais, vėžlio kiautais, begemoto dantimis bei daugybe vergų. Tačiau laikui bėgant prekyba ėmė smukti. Dėl maro, priešiškų genčių antpuolių ir vergų prekybos apribojimų Lamaus salos ekonominė reikšmė sumažėjo.

 Žingsnis į praeitį

Mūsų laikais įplaukęs į Lamaus salos uostą tarsi įžengi praeitin. Nuo beribės Indijos vandenyno žydrynės nuolat pučia vėjas. Žalsvai melsvos bangos švelniai plauna baltą paplūdimių smėlį. Senoviniai mediniai kabotažiniai laivai lengvai slysta bangomis palei krantą, o jų trikampės baltos burės primena drugelio sparnus. Pripildę triumus žuvies, vaisių, kokoso riešutų, galvijų, viščiukų ar keleivių, jie plaukia Lamaus salos uostan.

Doke karšto vėjo taršomos palmės meta šiokį tokį šešėlį medinius laivus iškraunantiems vyrams. Turguje netyla žmonių klegesys: visi triukšmingai derasi dėl prekių. Tie prekeiviai ieško ne aukso, dramblio kaulo ar vergų, bet bananų, kokoso riešutų, žuvies ir pintinių.

Didžiulio mangamedžio šešėlyje susėdę vyrai iš sizalio pina ilgas virves bei lopo medžiagines bures, varančias jų laivelius. Siauros gatvelės pilnos įvairiomis kryptimis zujančių žmonių. Pirkliai, apsirengę ilgais, plačiais baltos spalvos drabužiais, iš savo užgriozdintų parduotuvių kviečia pirkėjus užeiti ir apžiūrėti prekes. Asilas, iš visų jėgų tempdamas medinį sunkiais grūdų maišais užkrautą vežimą, spraudžiasi per žmonių minią. Salos gyventojai iš vieno jos galo į kitą keliauja pėsčiomis, nes čia nėra jokio automobilio. Salon patekti galima tik valtimi.

Vidurdienį, saulei pasiekus zenitą, laikas, rodos, sustoja. Kai taip nepakeliamai karšta, mažai kas vaikšto; net asilai ir tie stovi nejudėdami,  užsimerkę — laukia išvadavimo nuo karščio.

Saulei leidžiantis oras vėsta ir mieguista sala atgyja. Pirkliai plačiai atlapoja sunkias raižytas duris ir tęsia prekybą — jų lempos degs lig pat vėlyvos nakties. Moterys maudo savo mažylius ir tol trina juos kokoso aliejumi, kol oda ima žvilgėti. Sėdėdamos ant demblių, nupintų iš kokoso lapų, jos pradeda ruošti maistą. Čia jis tebeverdamas ant atviros ugnies ir yra labai gardus: žuvis, paskaninta kvapiais prieskoniais, patiekiama su kokoso piene virtais ryžiais. Žmonės draugiški, svetingi, gero būdo.

Nors Lamaus sala neteko pradinės didybės, joje dar gyvuoja tradicinė praėjusių amžių Afrikos kultūra. Gyvenimas po kaitria tropikų saule nesikeičia — koks buvo prieš daugelį šimtmečių, toks ir liko. Čia apsilankęs žmogus gali išvysti ir praeitį, ir dabartį. Iš tiesų Lamaus sala — ypatinga laiko užmiršta praėjusių amžių dovana.

[Rėmelis/iliustracijos 16, 17 puslapiuose]

Apsilankymas Lamaus saloje

Ne taip seniai su grupele draugų apsilankėme šioje saloje. Mes neketinome ko nors pirkti ar parduoti, mūsų kelionės tikslas buvo aplankyti brolius ir seseris krikščionis, tenykščius Jehovos Liudytojus. Mūsų lengvas lėktuvas skriejo virš raižyto Kenijos kranto į šiaurę. Ten toli apačioje bangos švelniai glostė baltą pakrantės smėlį, tarsi juosta juosiantį vešlius ir žalius tropikų miškus. Ir štai netikėtai pasirodo Lamaus salynas, spindintis lyg deimantai žalsvai melsvoje jūroje. Kaip koks milžiniškas Afrikos erelis, mūsų lėktuvas apsuko aplink salas ir nėrė žemyn į mažą lauko oro uostą žemyne. Išlipę nužingsniavome prie vandens ir įsėdome į medinį laivą, plaukiantį Lamaus salon.

Diena buvo graži ir saulėta, o vėjelis švelnus ir gaivus. Pasiekę salą išvydome, jog prieplaukoje pilna žmonių. Stiprūs vyrai iš laivų kėlė sunkius krovinius, moterys grakščiai nešėsi rykus ant galvų. Tempdamiesi daiktus prasibrovėme pro minią ir atsistojome palmės pavėsyje. Po kelių minučių mus pastebėjo mūsų broliai krikščionys ir nuoširdžiai pasveikino.

Rytą atsikėlėme gerokai prieš saulėtekį ir nuėjome į pakrantę susitikti su broliais ir seserimis. Mūsų laukė ilga, kelių valandų trukmės kelionė į susirinkimo sueigą. Apsirūpinome geriamu vandeniu, plačiabrylėmis skrybėlėmis ir patogiais batais. Ryto žarai nurausvinus dangų, leidomės link žemyno, kur vykdavo sueigos.

Broliai pasinaudojo galimybe liudyti keleiviams, tad kai išlipome  iš laivo, jau buvome pasikalbėję su keliais žmonėmis Biblijos temomis ir įteikę keletą žurnalų. Tuščias kelias tvokstelėjo karščiu ir dulkėmis. Mums, keliaujantiems pro negyvenamus krūmynus, patarė būti budriems ir saugotis laukinių gyvūnų, pavyzdžiui, per kelią einančių pavienių dramblių. Ir nors link tikslo artėjome lėtai, broliai buvo linksmi ir laimingi.

Netrukus pasiekėme mažą kaimelį, kur sutikome ir kitus iš toliau atkeliavusius asmenis. Kadangi tenka įveikti ilgus nuotolius, per vieną dieną surengiamos keturios susirinkimo sueigos.

Jos vyko mažoje iš netašytų akmenų pastatytoje mokykloje, kurioje nebuvo įdėta nei langų, nei durų. Klasėje mes, 15 žmonių, susėdome ant siaurų medinių suolų ir džiaugsmingai klausėmės puikios, padrąsinančios ir pamokančios Biblijos mokymo programos. Rodos, niekas nepaisė alinančio karščio, sklindančio nuo skardinio stogo. Visi džiaugėmės, kad galime būti drauge. Po keturias valandas trukusių sueigų atsisveikinome ir patraukėme savais keliais. Kai grįžome į Lamaus salą, saulė jau leidosi už horizonto.

Tą vakarą, dvelkiant nakties vėsai, kartu su kitomis saloje gyvenančiomis Liudytojų šeimomis valgėme kuklią vakarienę. Paskui kartu su tenykščiais Liudytojais kelias dienas dalyvavome skelbimo darbe; vaikščiodami vingiuotomis, siauromis gatvelėmis ieškojome Biblijos tiesos ištroškusių žmonių. Tų kelių brolių ir seserų uolumas bei drąsa sustiprino mus.

Galiausiai atėjo diena, kai turėjome išvykti. Broliai palydėjo mus prieplaukon ir mes nuliūdę atsisveikinome. Jie pasakė, kad mūsų apsilankymas juos padrąsino. O mes svarstėme: kažin ar broliai suvokia, kiek jėgų įgavome mes! Sugrįžę į žemyną, įlipome į savo mažą lėktuvą. Atsiplėšę nuo žemės ir pakilę aukščiau, pažvelgėme į apačioje gulinčią nuostabią Lamaus salą. Susimąstėme apie stiprų ten gyvenančių brolių tikėjimą, apie tuos ilgus atstumus, kuriuos tenka keliauti į sueigas, bei apie jų uolumą ir meilę tiesai. Prieš daugelį metų Psalmių 97:1 buvo užrašyta pranašystė: „Viešpats yra karalius! Tesidžiaugia žemė, tedžiūgauja net tolimosios salos!“ (kursyvas mūsų) Iš tiesų, net tolimoje Lamaus saloje žmonės turi galimybę džiaugtis nuostabia viltimi gyventi būsimajame rojuje, kurį valdys Dievo Karalystė. (Atsiųsta.)

[Žemėlapiai/iliustracija 15 puslapyje]

(Prašom žiūrėti patį leidinį)

AFRIKA

KENIJA

LAMAUS SALA

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 15 puslapyje]

© Alice Garrard

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 16 puslapyje]

© Alice Garrard