Petra — miestas, iškaltas iš uolos

DAUGELIS senovės miestų būdavo įsikūrę prie svarbių upių, kurių vandenys juos maitindavo ir apsaugodavo. Tačiau šiaurvakariniame Arabijos dykumos pakraštyje buvo vienas miestas, kuris tapo žymus dėl vandens stygiaus. Tai — Petra.

Dykumoje, kuri ribojasi su Viduržemio jūra, karavanų keliai jungė tolimus miestus panašiai kaip žemynuose besikryžiuojantys šiuolaikiniai greitkeliai. Tačiau kaip automobiliams reikia degalinių, taip kupranugariams, nepaisant jų legendinės ištvermės, reikia sustoti atsigerti. Prieš du tūkstančius metų Viduriniuosiuose Rytuose Petra buvo viena garsiausių vietovių, kuriose juos girdydavo.

Miestas buvo įsikūręs sankryžoje dviejų svarbių prekybos kelių. Vienas jų jungė Raudonąją jūrą su Damasku, kitas — Persijos įlanką su Gaza Viduržemio jūros pakrantėje. Karavanai, apsikrovę brangiais prieskoniais, nuo įlankos leisdavosi į savaites trunkančią pilną pavojų kelionę per Arabijos dykumą, kol galiausiai pasiekdavo vėsų, siaurą Siko tarpeklį — Petros prieigą. Petroje buvo galima gauti maisto, pastogę ir, svarbiausia, vėsaus, gaivinančio vandens.

 Žinoma, Petros gyventojai neteikė šių malonumų veltui. Romėnų istorikas Plinijus mini, jog, be užmokesčio už pašarą ir būstą, reikėdavo dar duoti dovanų sargybiniams, vartų sargams, dvasininkams bei karaliaus tarnams. Tačiau dėl didelių prieskonių bei kvepalų kainų, kokiomis šie būdavo parduodami klestinčiuose Europos miestuose, karavanai nuolat užsukdavo ir papildydavo Petros iždą.

Kaip buvo išsaugomas vanduo ir panaudojamas akmuo

Metinis kritulių kiekis Petroje — maždaug 150 milimetrų, o upelių beveik nėra. Tad kaip gyventojai gaudavo miestui reikalingo brangaus vandens? Masyviose uolose jie iškalė kanalus, vandens saugyklas bei rezervuarus. Ilgainiui buvo surenkamas ir išsaugomas visas Petros apylinkėse iškrintantis lietaus vanduo. Toks miesto gyventojų sumanumas leido jiems sėti, auginti kupranugarius bei pastatyti prekybos centrą, kuriame pirkliai, prekiaujantys smilkalais ir mira, kaupė sau turtus. Net ir šiandien visas Siko upės vanduo teka vingiuotu akmeniniu kanalu.

Petros miesto gyventojai ne tik mokėjo tvarkytis su vandeniu, bet buvo ir puikūs akmentašiai. Pats pavadinimas Petra — „didžiulė uola“ — nurodo akmenį. Iš tiesų Petra, skirtingai nei kiti Romos laikų pasaulio miestai, buvo iš akmens. Nabatėjai — miesto statytojai — iš didžiulių uolų ištvermingai išsikalė namus, kapų rūsius bei šventyklas. Raudono smiltainio kalnai, kuriuose jaukiai įsikūrusi Petra, puikiai tiko tam tikslui, tad jau pirmajame m. e. amžiuje dykumos viduryje stovėjo nepaprastas miestas.

Nuo prekybos prie turizmo

Prieš du tūkstančius metų Petra praturtėjo iš prekybos. Tačiau, romėnams atradus jūrų kelius į Rytus, sausumos prekyba prieskoniais žlugo ir Petra palaipsniui buvo palikta dykumai. Tačiau dykumos akmentašių darbas nenuėjo veltui. Mūsų laikais Jordaniją kasmet aplanko maždaug pusė milijono turistų, trokštančių pamatyti raudoną kaip rožė Petros miestą, kurio pastatai vis dar byloja apie jo šlovingą praeitį.

Lankytojui praėjus pro vėsią kilometro ilgio Siko upę, tarpeklis daro posūkį ir staiga prieš akis iškyla Iždinė — įspūdingas statinys, kurio fasadas iškaltas iš masyvios uolos. Kartą pamačius, sunku pamiršti šį vieną iš geriausiai išsilaikiusių pirmojo amžiaus statinių. Jis pavadintas iždine dėl ant viršaus esančios milžiniškos akmeninės urnos, kurioje, kaip spėjama, buvo laikomas auksas ir brangakmeniai.

Tarpekliui praplatėjus, turistas patenka į natūralų amfiteatrą, kurį juosia statūs skardžiai su išskaptuotomis juose olomis. Tačiau labiausiai dėmesį patraukia uolose iškalti kapų rūsiai, tokie aukšti, kad žmonės, išdrįsę įeiti į jų tamsų vidų, atrodo visai mažučiai. Kolonada bei teatras rodo, jog pirmajame bei antrajame amžiuje mieste gyventa romėnų.

Šių laikų beduinai — nabatėjų palikuonys — mažiau aktyviems turistams siūlo pasijodinėti kupranugariais, prekiauja suvenyrais arba girdo savo ožkų kaimenes prie Petros šaltinių, kurie malšina žmonių bei gyvulių troškulį. Senieji grįsti Petros vieškeliai tebepriklauso kupranugariams, arkliams bei asilams. Taigi šiandien mieste tebėra išlikę atgarsiai tų praeities dienų, kai kupranugaris buvo svarbiausias gyvūnas, o Petra valdė dykumą.

Kai saulė, išryškindama masyvių fasadų rausvumą, leidžiasi žemyn už miesto, mąslus lankytojas gali apgalvoti, ko moko Petra. Miestas neabejotinai liudija, kad žmogus sugeba rasti būdų tausoti ribotus išteklius net tokioje skurdžioje aplinkoje. Be to, tai įspūdingas priminimas, jog visi turtai labai greit gali ‛išskristi į padanges’ (Patarlių 23:4, 5).

[Iliustracijos šaltinio nuoroda 18 puslapyje]

Nuotrauka viršuje: Garo Nalbandian