Šoklus sterblinis gyvūnas

GAUTA IŠ ATSIBUSKITE! KORESPONDENTO AUSTRALIJOJE

„GRĮŽDAMAS iš mokyklos, kasdien prie kiemo vartų randu besėdintį ir manęs belaukiantį savo kengūriuką Džoi, — pasakoja Džonas. — Vos tik praveriu vartus, jis strykteli, priekinėmis kojomis apkabina mane, o aš jį. Savo glėbesčione mudu tariame vienas kitam: ‛Kaip pasiilgau tavęs!’ Paskui Džoi it linksmas šunelis šokuoja pirmyn atgal, kol prieiname iki durų.“

Australijos brūzgynų gyventojams, kaip ir Džono šeimai, įstatymas leidžia laikyti kengūriukus namuose. Dažniausiai tai našlaičiai, kuriuos dar visai mažus pavyko išgelbėti žuvus motinai, pavyzdžiui, bėgusiai per kelią. Džonas pavadino savo kengūriuką Džoi („jauniklis“), nes taip paprastai vadinami šių gyvūnų mažyliai.

Aišku, jauniklį priglaudę žmonės nori kuo greičiau prijaukinti jį prie savo namų, todėl pirmiausia įrengia našlaičiui „sterblę“. Jie parenka saugią, pakankamai šiltą vietą, ten pakabina  didelį tvirtos medžiagos maišą su skyle, primenantį kengūros sterblę, įdeda kengūriuką kartu su buteliuku šilto, specialiai paruošto pieno. Taip pavyksta išauginti daugelį jauniklių. Jie greit pripranta prie naujos „sterblės“ ir smunka į ją žemyn galva it pas motiną.

Kas tai per gyvūnas?

Gyvūnai, auginantys savo jauniklius sterblėse, vadinami sterbliniais. Jų būrį sudaro maždaug 260 rūšių gyvūnų, tarp jų kengūros, koalos, vombatai, bandikutai, oposumai (vieninteliai, kurie veisiasi ir Šiaurės Amerikoje). Nenuostabu, kad pirmiesiems tyrinėtojams buvo nelengva apibūdinti savo šalių žmonėms tuos neįprastus gyvūnus, ypač kengūras. Šį pavadinimą rašytinėje anglų kalboje pirmasis pavartojo britų tyrinėtojas kapitonas Džeimsas Kukas, prilyginęs kengūrą ‛kurtui, šuoliuojančiam lyg kiškis ar elnias’. Vėliau į Londoną atvežta kengūra sukėlė tikrą sensaciją.

Kengūros turi dideles ausis, besisukinėjančias ant panašios į briedžio galvos. Jų mažos, bet tvirtos priekinės galūnės primena žmogaus rankas, ypač kengūrai stovint. Gyvūnų klubai — dideli ir raumeningi, uodega — ilga, stora, lenkta, o pėdos — tokios didelės, kad jie dar vadinami didžiakojais (Macropodidae).

Maždaug 55 rūšių didžiakojų gyvūnų ūgis įvairuoja nuo žmogaus iki žiurkės dydžio. Visų jų priekinės galūnės trumpos, o užpakalinės — ilgos, pritaikytos šuoliuoti. Didžiausios yra rausvosios, pilkosios ir kalninės kengūros. Vieno rausvosios kengūros patino ilgis nuo nosies iki uodegos galiuko buvo daugiau kaip 2 metrai, o svoris — 77 kilogramai. Mažesnių kengūrų rūšys vadinamos valabėmis.

Gal esi matęs ar girdėjęs apie kengūras, gyvenančias medžiuose? Taip, tie gyvūnai savo tarpe turi ir „beždžionę“ — laipiojančiąją kengūrą. Šios rūšies sterbliniai veisiasi Naujosios Gvinėjos atogrąžų miškuose ir šiaurės rytų Australijoje. Tai judrūs, trumpesnėmis galūnėmis gyvūnai, puikiai kopinėjantys medžiais: gali šokinėti tarp medžių ar šakų, esančių net kokių 9 metrų atstumu. Naktį jie praleidžia ant žemės; minta daugiausia augalais ir kirmėlėmis.

Greitos, grakščios, racionaliai eikvojančios energiją

Lėtai judanti kengūra atrodo nerangi. Kai ji ištiesia užpakalines galūnes į priekį, uodega ir trumpos priekinės kojos virsta trikoje atrama. Tačiau kengūra yra grakšti bėgikė. Gyvūnui šuoliuojant (kartais iki 50 kilometrų per valandą), pusiausvyrą palaiko didelė uodega. Vienoje enciklopedijoje rašoma, kad kengūros „gali šuoliuoti net 60 su viršum kilometrų per valandą greičiu“. Eiklių stambių  kengūrų šuolis siekia nuo 9 iki 13,5 metro — beveik prilygsta skrydžiui!

Kengūros ne tik greitos, bet ir racionaliai naudoja savo energiją. Pasak Melburno (Australija) Monašo universiteto profesoriaus U. Proskės, pasirodo, gyvūnas racionaliau naudoja deguonį tada, kai šuoliuoja sparčiau. Profesorius paskaičiavo, kad „kengūra, šuoliuojanti 20 ar daugiau kilometrų per valandą greičiu, sunaudoja mažiau energijos nei tokio svorio ir tokiu pat greičiu bėgantis keturkojis placentinis žinduolis [pavyzdžiui, šuo ar meška, gimstantys visiškai išsivystę]“. Racionaliai eikvodama energiją, kengūra gali šuoliuoti toli ir nepailsti. Kaip gyvūnas tai sugeba?

Tokį pajėgumą lemia ilgos Achilo sausgyslės. „Kengūra šuoliuoja tarsi ant dviejų spyruoklių, — sako Proskė. — Kengūros Achilo sausgyslės, kaip ir žmogaus, išsitempia koją pastačius, o ją pakėlus susitraukia. Kad ir koks būtų gyvūno greitis, jos šuolių skaičius per sekundę nesikeičia (rausvoji kengūra per sekundę pašoka maždaug du kartus). Greitį ji didina darydama ilgesnį šuolį. Tik išgąsdinta kengūra iš pradžių šokuoja mažais greitais šuoliais, kad geriau įsibėgėtų.

Kengūros yra geros plaukikės: jos iriasi ne tik stipriomis kojomis, bet ir kraipydamos uodegą į šalis. Šunų vejamos kengūros puola duburin ar upėn. Jei koks drąsus šuo metasi kengūrai iš paskos, ši savo raumeningomis priekinėmis kojomis ir aštrianagėmis penkiapirštėmis letenomis tuoj panardina jį po vandeniu. Anksčiau minėto Džono dviejų šunų vos nepaskandino laukinis kengūros patinas, susirėmęs su jais nedideliame šeimos sodybos tvenkinyje.

 Įdomus sterblinių gimimas

Suaugusios kengūros būna ištvermingos ir tvirtos, bet gimsta visiškai neišsivysčiusios ir gležnos. Naujagimis yra plikas, aklas, kurčias ir primena rausvą maždaug 2,5 centimetro ilgio ir keleto gramų svorio vikšrą. Tačiau turėdamas jau išsivysčiusias priekines galūnes, nagus bei uoslę, smulkutis „vikšras“ instinktyviai nuropoja motinos kailiu į sterblę ir žiotimis iškart keletui savaičių prisisiurbia prie vieno iš keturių spenių, kuris tuoj pat išburksta it balionėlis. Jis yra lyg tvirtas inkaras keliauninkės motinos naujagimiui; kai kurie pirmieji tyrinėtojai net manė, kad kengūriukas išauga iš spenio!

Ilgainiui naujagimis ūgtelės ir galės trumpai vis išlįsti iš sterblės. Po 7—10 mėnesių jauniklis visai nujunks ir jau visam laikui paliks sterblę. Bet vėl sugrįžkime prie to momento, kai naujagimis prisisiurbia prie spenio, ir sužinosime dar vieną kengūrų dauginimosi įdomybę.

Tuoj po keleto dienų motina vėl pastoja, tačiau už savaitės gemalo branda nutrūksta — jis it „įšaldomas“, kol sterblėje ūgteli vyresnėlis. Kai šis dar nenujunkytas jauniklis ima landžioti iš sterblės, motinos kūne vėl atsinaujina gemalo vystymasis; po 30 dienų atvestas naujagimis prisisiurbia prie kito spenio, o vyresnysis maitinasi iš savojo.

Tuo metu paaiškėja dar ir kitas kengūrų biologijos stebuklas: motina mažąjį maitina vienokiu, o dičkį kitokiu pienu. Apie tai leidinyje Scientific American rašoma: „Pieno, gaminamo vienos ir kitos liaukos, tūris bei sudėtis labai skiriasi. Neaišku, kaip tai vyksta organizme su vienodos rūšies hormonais.“

Kur galima pamatyti kengūras

Norėdamas išvysti kengūras natūralioje aplinkoje, palik miestą ir keliauk į Australijos brūzgynus ar į kokią glūdumą. Ieškodamos maistui žolės ar smulkių augalų, kengūros keliauja ir po vieną, ir mažu būreliu, ir gausia kaimene; jai vadovauja didelis patinas, vadinamas „seniu“. Kadangi kengūros maitinasi daugiausia naktį, o per dienos karštį ilsisi puikiai jas maskuojančioje paūksmėje, tinkamiausias jų stebėjimo metas yra vos išbrėškus arba temstant. Drungnesniu oru gyvūnai būna judrūs per visą dieną. Kadangi laukinės kengūros labai baikščios, jas visada geriausia stebėti pro teleobjektyvą arba žiūronus.

Kengūrų, žinoma, yra daugumoje Australijos zoologijos sodų, žvėrių draustinių bei nacionalinių parkų, taip pat ir kitų šalių žvėrynuose. Ten jos apsipranta su žmonėmis, yra nebe tokios baugščios ir prisileidžia gana arti, kartais net tada, kai iš motinos sterblės kaišioja snukutį jauniklis. Ūgtelėję jaunikliai (kengūriukai atrodo it padarai iš vienų kojų!) visada sukelia šypseną, kai strimgalviais strykteli į sterblę mataruodami ilgomis užpakalinėmis galūnėmis; jos kyšo iš sterblės taip, kad motina primena prikimštą turgaus krepšį. Kartais gali pamatyti dailų patiną, sėdintį iškilminga tiesia poza. Retsykiais net pasiseka išvysti, kaip pora stambių „senių“, išsitiesusių kiek leidžia jų lenktos galūnės, smūgiuoja vienas kitą — tikras kengūrų boksas!

Vis dėlto daugumai gražiausias reginys — visu greičiu šuoliuojantis rausvasis arba pilkasis patinas. Žinoma, yra ir dar eiklesnių bei šoklesnių gyvūnų, tačiau kengūra išsiskiria tuo, kad ji — grakšti, stipri ir strykčioja tik ant dviejų galingų kojų.

[Iliustracija 17 puslapyje]

Kengūros šoklumą lemia ilgos Achilo sausgyslės